Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-27 |
Vaikystė dažnam yra metas, kurį prisimename su malonumu. Tiesa, ne visi. Nors apie vaikų darželį mažai kas gali ką nors rimtai papasakoti, bet mokykliniai metai išlieka ilgam, kartais ir visam laikui. Mūsų atmintis sugeba geriau prisiminti tai, kas malonu, o tai kas nelabai gera – primiršti. Gal tai ir normalu, bet vienas dalykas, su kuriuo susiduria tuo metu visi, yra žinių siekimas. Grožinėje literatūroje aibės nugludintų, nudailintų, prisaldintų pasakojimų apie vargšus, kurie tai siekė, siekė ir… pasiekė. Tapo politikais, mokslininkais ar menininkais. Nors apie tuos, kurie nepasiekė, apsakymų ir romanų mažiau. Čia ne apie „Vargdienius“.
Paprastai tėvai diegia savo vaikui ar vaikams vieną mintį – žinios yra tas pamatas, kuris leis kurti savarankišką gyvenimą. Todėl šis siekio reikalavimas mokiniui atrodo neabejotinas. Tiesa, pradžioje. Paauglystės metu dalis atsisako tos idėjos, yra net gyvenimo momentų, kai gerai mokytis tampa nemadinga. Žymiai svarbiau būti kuo nors ryškiu savo grupėje ar klasėje. O mokslai, mokslai – vėliau. Todėl žingeidumas, kuris nesunkiai randamas jauname arba vaikiškame amžiuje, pamažu nyksta, kartais visai. Didieji švietėjai nuo to klaiksta, bet visose išsivysčiusiose šalyse tas procesas vyksta jau senokai ir ne vieną šimtmetį. Ar jis pavojingas? Priklauso nuo to, kiek jis populiarus, tai yra, kurią dalį mokinių jis apima. Jei ši dalis labai maža, tai visuomenė į tai reaguoja gana ramiai. Kai ji tampa didele ar socialiai reikšminga, pradedama suklusti ir ką nors kaltinti. Tokiu pavyzdžiu man tarnauja afroamerikiečių mokyklos JAV, kur šis procesas tapo itin populiariu paauglių bendrijoje. Kiek kitokiomis formomis tai buvo ir Anglijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje. Tikriausiai ne vienas buvo susidūręs su pažeminančiu terminu: moksliukas. Gerai, kad mūsų TV suformavo priešingą šio žodelio vertę.
Suaugusieji elgiasi kitaip nei paaugliai, nors ir ne visi. Dalis jų suvokia žinojimo naudą, nes ir darbdaviai mėgsta labiau tuos, kurie turi kokį nors sertifikatą ar net diplomą. Aišku, kad jų gausa ir gavimo lengvumas nuvertino iki paprastų popierėlių, bet gražus daiktelis puošia net biografiją. Čia noriu parodyti kiek kitą mūsų gyvenimo pusę. Man akivaizdžios dvi problemos: tiesos nuvertėjimas ir abejingumas žinioms.
Pirmoji iš jų yra retai kieno nors pripažįstama, ji nematoma. Aiškiausias to požymis yra tvirtinimas – tai mano nuomonė. Kitaip sakant, nelįsk, nes aš taip pasakiau. Dar labiau tai matyti taip vadinamuosiuose socialiniuose tinkluose, kur akademiko, politiko ar žmogelio iš gatvės nuomonės yra lygiavertės. Paskutinysis gali susirinkti šimtus patiktukų, nes, galbūt, turi gerai pakabintą liežuvį. Mokslininkas ar akademikas bus kuklus, o „drąsuoliui ir jūra iki kelių“. Bet tai jau atskira tema. Labiau svarbi visuomenei yra abejingumas. Ši tema labai plati, todėl nebandysiu apimti viską joje. Prisiminsiu, kad, pasak žinomų politologų, viena iš pagrindinių fašizmo radimosi sąlygų yra visuomenės abejingumas socialiniams veiksmams. Fašistinėje Vokietijoje daugelis nematė rūkstančių lavonų deginimo kaminų, nes žiūrėdavo į kitą pusę, o Tarybų Sąjungoje žmonės, sakantys tiesą, būdavo „išstumiami“ iš grupių ar kolektyvų. Tiesiog jie buvo „nepatogūs“.
Kaip ką tik buvo pasakyta, nenoras žinoti nėra kokia nors naujiena. Yra net gyvenimo etapai, kai paaugliai nori išsiskirti iš kitų kartais net savo žinių niekinimu ar menkinimu, suaugusieji dažniau moja ranka ir sako: man tai nesvarbu ar man tai nerūpi. Ir jie savaip teisūs. Ne visi nori būti protingi, ne visi ir sugeba tokiais tapti. Todėl matomos priežastys: abejingumas tiesoms (mokslui) ir / ar savo ribotumų pripažinimas. Kaip tik pastarieji labiausiai kelia nenorą žinoti. Čia reikia suprasti, kad žmonės turi savo gyvenimo taisykles, kurios kartais vadinamos ir morale. Jų buvimas garantuoja tam tikrų bendruomenių išlikimą, nes nesilaikant bendrabūvio taisyklių nyksta ne tik smulkios bendruomenės, bet ir valstybės ar net tautos. Nevardinsiu išnykusių tautų, nes jų pernelyg daug, mes turėjome prūsus, kuršius, jau nekalbant apie Dnepro baltus. O ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė paskendo tolimoje praeityje, nes vienu metu daugiau rūpinosi bajorų savarankiškumu, o ne valstybės išsaugojimu. Tiesa, tai istorija ir tik nedaugelis tai supranta, nors tai kartojasi ir dabar.
Formaliai žingeidumas yra tarsi genetiškai įdiegtas vadinamiesiems gyvūnams, bet tai tik bendras apibūdinimas, kai atskiri individai gali tuo nepasižymėti. Vargu ar kaltinsime sunkvežimio ar autobuso vairuotoją, kad jis nesidomi aukštąja matematika ar dalelių fizika. Jiems gal to visai nereikia. Bet jei žmonės tampa abejingi savo pačių valdymui, tai paprastai sulaukiama nenorimo rezultato. Mano minėto straipsnio pavyzdžiuose yra parodomas nenoras prisiimti atsakomybės, nes tai apsunkina gyvenimą. Žinomi pavyzdžiai, kai nepadedama širdies priepuolį ištikusiam žmogui ar kai automobilio vairuotojas palieka avarijos auką be pagalbos. Tiesa, tai nėra taisykle, nes kitaip grupė, tauta ar visuomenė pradėtų nykti. Todėl nesunku numatyti situacijas, kad dauguma nusisuka nuo konclagerio kaminų, mušamų demonstrantų ar represuojamų žmonių. „Gal tai ne mano reikalas“, „kiti geriau padės“, „valdžia geriau žino“. Šie posakiai neturėtų būti populiarūs, kitaip vėl teks nukentėti dėl nesamo savalaikės pagalbos ar neefektyvios valdžios, kurios mes nerinkome. Nenoras žinoti savo ateities sukuria tik laikiną patogumo ar komforto iliuziją, kuri greitai sugriūna spaudžiama realybės.
Neseniai perskaičiau straipsnį pavadinimu: „Kai nežinojimas tampa pasirinkimu: kodėl patogiau nematyti realybės?“ Jis prasideda taip: „Atsargos karininkė, psichologė Rosita Kanapeckaitė pastebi, kad vis daugiau žmonių renkasi sąmoningai nežinoti. Šis reiškinys egzistavo visada, bet paaštrėja neramiais laikais, kai žmogus nenori keisti savo gyvenimo ar susidurti su nerimą keliančia, bet neišvengiama realybe.“
amen.