Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-20 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
IV skyrius. Paskutinės krikštynos
1945-ieji, Nida
Virš speige sustingusios ir baltu sniego apklotu uždengtos Nerijos tvyrojo niūri prieblanda. Saulės spinduliai nuo pat ryto taip ir nesugebėjo prasiskverbti pro storą, visą dangų aptraukusią debesų maršką. Tuščiose kaimo gatvėse nevaržomai siautė ir stūgavo šiaurys, o jo nešiojamos stambios snaigės šoko šaltą atsisveikinimo šokį. Atrodė, kad gamtos stichija taria paskutinį sudie šio krašto vaikams – kuršininkams, lietuvininkams ir vokiečiams. Visi jie tokie skirtingi, kalbantys skirtingomis kalbomis, puoselėjantys skirtingus papročius, tačiau visus juos vienodai mylėjo tikra motina tapusi atšiaurioji smėlio juosta, užspausta galingų vandenų – marių ir jūros.
Apmirusios gyvenvietės fone ant kalvos stūksojo vienišas raudonų plytų pastatas – liuteronų maldos namai.
Bažnyčia vietos žvejams visada buvo jų dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo centras: nė vienas svarbus bendruomenės įvykis – krikštynos, vestuvės ar laidotuvės – neaplenkdavo Dievo namų. Bažnyčia telkė žmones, kreipė jų širdis Kūrėjo link, mokė amžinųjų tiesų, guosdavo skausmo valandą ir laimindavo džiaugsmo akimirkomis. Žmogus įžengdavo bažnyčion tik gimęs ir leisdavosi iš jos į paskutinę savo kelionę, lydimas dvasininko maldos ir gedinčių artimųjų raudos. Savo šventą pareigą Dievo tarnai visuomet vykdė uoliai, ir net dabar, artėjančios Apokalipsės akivaizdoje, kai visi, kas tik galėdami, kuo skubiau traukėsi nuo artėjančio raudonojo tvano, paskutinysis Nidos evangelikų bažnyčios pastorius Waldemaras Kütheris rengėsi suteikti krikšto sakramentą.
Apkabintas sunkios juodos sutanos, jis stovėjo šalia altoriaus, rankose laikydamas sidabrinį ąsotėlį su vandeniu. Pastoriaus veidas atrodė pavargęs, išsekintas nerimo ir sunkios atsakomybės naštos. Krikštynos šįkart nebuvo iškilmingos – priešingai papročiams, vaikelio priėmimo į krikščioniškąją šeimą apeigose nesusirinko visas kaimas. Tiesą sakant, prieš kelias savaites zakristijono Heinricho šeimoje pasaulį išvydęs naujagimis neturėjo net krikštatėvių – artėjanti karo audra tėvus su kūdikiu paliko vienus.
Heinrichas Deckaitis, laikydamas žmonos ranką, žiūrėjo, kaip kunigas pila vandenį ant mažytės galvelės.
– Manfredai, – garsiai tarė pastorius. – Tegul Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris tave atgimdė iš vandens ir Šventosios Dvasios ir tau atleidžia visas tavo nuodėmes, te sustiprina tave savo malone amžinajam gyvenimui. Taika su tavimi. Amen.
Motina švelniai priglaudė berniuką, o Heinrichas nulenkė galvą – jis žinojo, kad tai ypatinga akimirka. Nors po bažnyčios skliautais neaidėjo iškilminga vargonų muzika, suolai stovėjo tušti, o tamsą vargiai sklaidė vos kelių žvakių plevenančios liepsnelės, tačiau motinos ir tėvo širdis užliejo pakilus džiugesys – rodėsi, kad net šiuo baisiu laiku dar yra vilties, jog Dievas neapleis savo vaikų.
Kai apeigos baigėsi, pastorius priėjo prie Heinricho.
– Mielas drauge, Dievo valia – tavo sūnus tapo paskutiniuoju pakrikštytuoju šiuose Dievo namuose. Tikiuosi, kad Viešpaties malonė jį lydės, saugos nuo pikto ir gal… gal dar sugrąžins į gimtąsias vietas. O man… – pastorius pradėjo kalbėti tyliai, kone pašnibždomis, – man liko viena paskutinė užduotis. Turiu kai ką išsaugoti ateičiai.
Heinrichas kilstelėjo antakį.
– Kalbi apie ryšulį? – paklausė.
Waldemaras linktelėjo.
– Atnešk jį man. O tuomet jau nedelsdamas palik Nidą – privalai saugoti šeimą. Tavęs daugiau niekas čia nebelaiko.
– O kaip tu pats? – paklausė zakristijonas, žvilgčiodamas į altorių.
Pastoriaus veide pasirodė skausminga šypsena.
– Aš rytoj. Turiu padaryti tai, ką privalau. Jei Dievas panorės, dar susitiksim. O jeigu ne…
– Waldemaras trumpam nutilo. – Žinok, kad laiptais į dangų pakilsiu. Kas turi būti išsaugota, pražūti negali, – po pauzės keistai ištarė.
Heinrichas pažvelgė į jį sutrikęs, bet nieko daugiau neklausė. Žinojo, kad tokiais laikais geriau žinoti mažiau. Be žodžių linktelėjo.
Motina jau buvo susukusi kūdikį į storą antklodę. Jie dar kartą pažvelgė į bažnyčios vidų – tarsi norėdami atmintyje išsaugoti kiekvieną kertelę tos vietos, kuri buvo neatsiejama gyvenimo ir savasties dalis.
– Eime, – tyliai tarė Heinrichas žmonai. – Laikas.
Abu tėvai išėjo pro paradines bažnyčios duris, apsuko pro šventorių ir akmenimis grįstu takeliu pasuko žemyn link marių. Skubėjo į savo trobą susirinkti paskutinės mantos. Kol žmona rinko daiktus, zakristijonas ištraukė iš palovio ryšulį ir paskutinį sykį patraukė bažnyčios link.
Viduje jis be žodžių padavė ryšulį Waldemarui.
– Ačiū, Heinrichai. Tu visada buvai geras ir ištikimas draugas. Keliauk su Dievu. Paimk tai atminimui nuo manęs, – kunigas ištiesė giesmyną. – Jei ir netektų mums daugiau vienas kito išvysti, tebūna tai priminimas apie šventą darbą, kurį padarėme Dievo ir mūsų šalies garbei.
– Sudie, Waldemarai, – paėmęs giesmyną pasakė Heinrichas. – Saugosiu jį kaip brangiausią relikviją.
Užsidarius durims, kunigas liko vienas prie blausios žvakių šviesos. Rankos nervingai spaudė juodą ryšulį, o galvoje sukosi mintis, kad šiandien pakrikštytas Manfredas gali būti paskutinė gyva šio krašto atmintis.
Parašykite komentarą