Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-28 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
V skyrius. Paskutinės krikštynos
Druskininkai, dabartis
– Ooooch… atrodo, plaučius lava užliejo, – sunkiai gaudydamas kvapą sudejavo Giedrius.
Nuo įkaitusių akmenų tumulais besiveržiantys karšto garo kamuoliai skaudžiai svilino odą ir užpildė nedidelę patalpą deginančiu rūko debesiu, priversdami pirties mėgėjus balansuoti ties išgyvenimo riba – išbūti šiame pragare galėjo tik patys ištvermingiausi.
– Das ist echt eine höllische Sauna, das muss ich zugeben*, – nesuprasi, ar žavėdamasis, ar baisėdamasis šūktelėjo Fridrichas. (*Turiu pripažinti, ši pirtis tiesiog pragariškai karšta. (vok.)
Bet greičiausiai pasibaisėjęs, nes tik ištaręs šiuos žodžius skubiai pašoko nuo gulto ir strimgalviais šovė durų link. Jas atlapojęs, metėsi į tamsią ir vėsią lietuviško rudens naktį – bet to užkaitusiam kūnui dar nebuvo gana. Pabėgęs kelis metrus mediniu lentų liepteliu, vokiečių karys stipriai atsispyrė nuo krašto ir, nelyginant aviacinė bomba, krito į šaltą Ilgio ežero vandenį.
Netrukus juo pasekė ir pirties „malonumais“ besilepinę kompanionai. Vienas paskui kitą į vandenį paniro Giedrius ir pats susitikimo šeimininkas Andrius. Greitai atsigavusi trijulė išlipo iš vandens ir patraukė į ant ežero kranto suręstą pastatą, kur, susėdę prie masyvaus ąžuolinio stalo, gurkšnojo kvapnią čiobrelių arbatą ir tęsė trumpam nutrūkusį pasišnekučiavimą.
– Tai, Fridrichai, papasakok, kaip pats atsidūrei kariniame jūrų laivyne? Visada kariškiu norėjai būti? – toliau domėjosi savo svečiu Giedriaus pusbrolis.
Andrius buvo išsilavinęs, labai žingeidus ir apsiskaitęs trisdešimtmetis vyriškis. Jis laisvai kalbėjo vokiškai – kalbos išmoko, kai kelerius metus gyveno ir dirbo iliustratoriumi vaikų ir jaunimo leidykloje Hamburge. Todėl bendravimas su užsieniečiu mezgėsi lengvai.
– Kariškiu?.. – susimąstęs nutęsė Fridrichas. – Tiesą sakant, apie karininko karjerą niekada negalvojau. Bet visada troškau būti jūrininku. Gimiau ir augau nedideliame Barsbüttelio miestelyje, o jis yra vos valanda kelio nuo Kylio uostamiesčio, todėl dažnai lankydavausi prie jūros, stebėdavau uoste prisišvartavusius milžiniškus laivus, krante zujančius uosto darbininkus, jūreivius – tie vaizdai manyje žadino kažkokį nenumaldomą ilgesį.
Ir tai nebuvo vien tik įprastas jauno žmogaus nuotykių troškulys. Ne. Širdyje kirbėjo tarsi praradimo skausmas, rodėsi, jog privalau išplaukti į jūrą, kad užpildyčiau sieloje esančią tuštumą. Nežinau, ar galite mane suprasti…
– Bičiuli, puikiai tave suprantu, – įsiterpė Giedrius. – Galbūt visi mes gimstame su likimo paskirtu gyvenimo tikslu ir todėl blaškomės bei jaučiame nerimą, jei nepavyksta rasti to tikrojo kelio. Tad labai nesistebėk, kad jūra tavo širdyje užima ypatingą vietą – juk tavo protėviai gyveno Kuršių nerijoje.
– Gal tu ir teisus. Tad, kaip ir minėjau, nuo vaikystės žinojau, kad noriu jūros. Todėl vos baigęs mokyklą vasarą vėl nuvykau į Kylį – įvairios profesinės jūreivių mokyklos ir koledžai kaip tik skelbė atvirų durų dienas. Norėjau apsižiūrėti, susipažinti su studijų programomis ir nuspręsti, kur stoti. Buvau tvirtai apsisprendęs – tapsiu jūreiviu. Ir štai čia įsikišo likimas. Pakeliui į mokymo įstaigą atsitiktinai mano žvilgsnį patraukė didžiulis plakatas biuro lange: Bundeswehr karjeros centras. Plakate buvo pavaizduotas jaunuolis karinio jūrų laivyno uniforma, kviečiantis stoti į gretas. Kojos tarsi pačios ten pasuko… Pravėriau duris, įėjau… ir išėjau jau parašęs prašymą, – šypsodamasis baigė pasakojimą Fridrichas.
– Na matai, vadinasi, gyveni sau skirtą gyvenimą. Labai gerai, kai žmogus iš karto žino, ko nori, ir eina tuo keliu, – toliau diskutavo Andrius. – Štai kad ir aš: nuo mažens mėgau piešti, dailės pamoka buvo įdomiausias dalykas mokykloje, o kol bendraamžiai žaisdavo kompiuterinius žaidimus, aš piešdavau savo vaizduotėje sukurtus herojus. Kūriau komiksus, tapiau pirmuosius gamtos vaizdus. Po mokyklos – tiesiu taikymu į Vilniaus dailės akademiją. Net neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip.
– Bet palauk, ar tu netarnavai kariuomenėje po mokyklos? Ar aš blogai atsimenu? – įsiterpė Giedrius.
Andriaus jis paklausė vokiškai, kad jųdviejų pokalbį suprastų ir Fridrichas.
– Ne iškart. Studijuojant antrame kurse, Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karo veiksmus Donbase – visi pajutome nerimą. Lietuva kaip tik tada grąžino privalomąją karo tarnybą. Prisipažinsiu, labai bijojau, kad priešas gali pulti ir mūsų šalį, tačiau taip pat žinojau, kad tokiu atveju tikrai negalėsiu stovėti nuošalyje. Ilgai nedvejojęs, paėmiau akademines atostogas ir užsirašiau savanoriu. Ir tikrai nesigailiu. Tarnyba kariuomenėje suteikė mano gyvenimui daugiau aiškumo, vidinės ramybės ir drausmės. O grįžęs į civilinį gyvenimą galėjau vėl pasinerti į savo aistrą, – tai sakydamas pirties šeimininkas demonstratyviai mostelėjo ranka sau už nugaros. Ant medinės sienos kybojo keletas jo tapytų paveikslų.
Abu svečiai kuriam laikui nukreipė akis Andriaus parodyta kryptimi. Nors Giedrius jautėsi esąs svetimas meno pasauliui (jam buvo tekę lankytis pusbrolio studijoje ir, tiesą sakant, jis nė karto nebuvo itin susidomėjęs giminaičio darbais), šįkart vienas paveikslų patraukė jo dėmesį. Jis lėtai pakilo iš savo vietos, priėjo prie ant sienos sukabintų dailės kūrinių ir atidžiai įsistebeilijo į tapytą drobę.
– Ar tai?.. – klausiamai atsisuko į Andrių.
– Tai Nidos liuteronų bažnyčia, – už akių užbėgo šis. – Mano studijų laikų darbas. Su kurso draugais dalyvavome plenere Nidoje. Ech, puiki vasara buvo… – svajingai nutęsė Andrius.
– Negaliu atsikratyti keisto jausmo, kad man šis paveikslas atrodo labai pažįstamas, – ištaręs šiuos žodžius Giedrius kelioms sekundėms mąsliai nutilo. – Ir žinau, ką būtent jis man primena! – staiga garsiai šūktelėjo. – Prieš pratybas kelioms dienoms buvome apgyvendinti viename kariniame dalinyje netoli Šilalės. Valgykloje mačiau nutapytą lygiai tokią pačią bažnyčią… Tik anoji buvo apgriauta, bokštas – be stogo, tarsi nuniokota karo ar gaisro…
– Netoli Šilalės? Jūs buvote artilerijos batalione?! – Andriaus veidas net ištįso iš nuostabos.
– Taip. Tu jį žinai?
– Aš ten tarnavau, – lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarė Andrius. Jo tonas išdavė, kad jis dar tik ruošiasi pasakyti kažką svarbaus. – Ir tą paveikslą nutapiau aš, – pasakė kiek įmanoma ramesniu tonu ir pažvelgė tiesiai Giedriui į akis.
Fridrichas atidžiai klausėsi pusbrolių dialogo, tačiau jam jis vis dar neatrodė reikšmingas. Tuo metu Andriaus ištarti žodžiai tarsi elektra nupurtė Giedrių ir privertė apstulbti iš netikėtumo.
– Abi bažnyčios tau pasirodė panašios ne šiaip sau, – stojusią tylą nutraukė Andrius. – Čia, ant sienos, – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia. O paveiksle, kurį tapiau dar būdamas šauktiniu, pavaizduota jos „sesė“ – Rasytės bažnyčia. Abi statytos devynioliktojo amžiaus pabaigoje, abi – neogotikiniu stiliumi iš raudonų plytų. Abi vienodo išplanavimo ir formos: su smailiais bokštais, siaurais arkiniais langais ir santūriu dekoru. Tik likimai jų skirtingi. Nidos bažnyčia, kaip ir pats žinai, išliko, o Rasytės likimas nebuvo toks gailestingas. Per karą ji smarkiai nukentėjo, o po karo Rusijos komunistai ją galutinai nugriovė.
– Kai tarnavau artilerijos batalione, į mano rankas pateko vienas kultūros ir istorijos temomis rašantis laikraštis. Jame buvo išsamus straipsnis apie prieškarinę Rytprūsių architektūrą ir vėliau įvykusią tragediją – barbarišką Raudonosios armijos siautėjimą, miestų, miestelių, bažnyčių ir namų niokojimą. Kaip iliustracija prie straipsnio buvo pridėtas ikikarinis Rasytės bažnyčios atvirukas. Mane sužavėjo asketiškas šios šventovės grožis. Grožis, simbolizuojantis vietos gyventojus: kovojančius su stichijomis, kasdien vargstančius, tačiau kojomis tvirtai stovinčius ant žemės, o širdimi ieškančius atsakymų aukštybėse.
– Perskaitęs straipsnį, kelias naktis iš eilės negalėjau normaliai miegoti. Mane kamavo košmarai: sapnuose vis girdėdavau aidinčius sprogimus ir regėdavau liepsnų apimtą bažnyčią. Apačioje, kalvos papėdėje, nesibaigiančiomis voromis traukė tamsios būtybės be veidų. Praėjusios bažnyčią, jos sukdavo marių link ir viena po kitos dingdavo tamsiame vandenyje. Maniau, kad išprotėsiu. Bet tuomet kilo instinktyvus noras perkelti tą košmarą ant drobės.
– Laisvalaikio sąlygos mums, šauktiniams, buvo visai neblogos. Kareivinėse buvo įrengtas net dailės ir rankdarbių kabinetas. Tad ėmiausi teptuko ir vienu atsikvėpimu nutapiau tai, ką tu matei valgykloje ant sienos. Košmarai liovėsi, – baigė pasakojimą jis.
– Negaliu patikėti… – purtė galvą Giedrius. – Toks sutapimas… Ne, tai tiesiog tobulas sinchroniškumo pavyzdys.
Andrius pritariamai linktelėjo. Kas yra sinchroniškumas, jam aiškinti nereikėjo. Dar būdami paaugliai abu kartu buvo peržiūrėję dokumentinį filmą apie moderniosios psichoterapijos tėvą Carlą Gustavą Jungą. Filme buvo skirta šiek tiek dėmesio ir jo mistinei sinchroniškumo teorijai, teigiančiai, kad gyvenime egzistuoja ne tik įprasti sutapimai, bet ir atsitiktinumai, susiję su juos patiriančiu žmogumi prasmingais ryšiais. Kažkas panašaus į „Dievo pirštą“.
Ši teorija anuomet sužavėjo jų jaunus protus. Ir nors suaugę jie tapo gerokai skeptiškesni, šiandieninis pokalbis norom nenorom priminė, kad gyvenimas gali būti kur kas sudėtingesnis ir ne viską galima lengvai paaiškinti įprastu priežasties ir pasekmės ryšiu.
– Žinai… – tarė jis. – Ko gero, būčiau linkęs tavimi patikėti dėl to sinchroniškumo. Stebėtinai daug nepaaiškinamų sutapimų. Nuo tada, kai nutapiau tą paveikslą, viskas tarsi savaime nuvedė mane į Rytprūsius. Apsėdimas, kitaip nepavadinsi. Pradėjau skaityti, ieškoti, žiūrėti senų nuotraukų… Todėl ir vykau į tą plenerą Nidoje.
Jis nutilo ir šyptelėjo, tačiau šypsena buvo veikiau mąsli nei linksma.
– O juk ne aš pirmasis toks dailininkas, pasidavęs Kuršių nerijos kerams. Juk Nida kadaise buvo savotiška menininkų Meka. Hermano Blodės viešbutis svetingai priimdavo iškiliausius to meto bohemos atstovus – dailininkus, fotografus, rašytojus. Aš tik įsivaizduoju, kokia ten turėjo būti atmosfera. Norėčiau bent trumpai akimirkai atsidurti tuose laikuose. Pamatyti, kaip jie gyveno, linksminosi, apie ką diskutavo, kokius kūrinius kūrė… O kokia meno šedevrų kolekcija buvo sukaupta viešbutyje – sakoma, neįkainojama. Ir viskas dingo… sudegė sovietų karių pirtyje. Kažkas tokio, kad net dabar apie tai galvodamas pajuntu šiurpą.
Tą akimirką Fridrichas, iki tol tylomis gurkšnojęs arbatą, pakėlė galvą. Jo akys keistai žibėjo.
– Tiesiog neįtikėtina… – tarė jis lėtai. – Klausausi jūsų ir atrodo, kad sapnuoju. Jūs jau žinote, kad mano protėviai kilę iš Nidos. Vien to pakaktų šioje keistų sutapimų grandinėje. Bet… kai kas yra dar nuostabiau. Mano senelis Manfredas buvo paskutinis kūdikis, pakrikštytas Nidos bažnyčioje karo pabaigoje. Kartu su tėvais jis pasitraukė į Vokietiją, o ten, suaugęs, tapo… pastoriumi. Negana to, ne kartą grįžo į Nidą kaip vizituojantis pastorius. Vesdavo pamaldas vokiečių turistams. Toje pačioje bažnyčioje, kurioje priėmė krikšto sakramentą. Ir jis… labai daug kalbėjo apie tą kraštą. Jo žodžiais tariant, apie prarastą rojų.
Giedrius ir Andrius susižvalgė.
– Sakydavo, – tęsė Fridrichas, – kad jo tėvas, mano prosenelis, bažnyčioje dirbęs zakristijonu, rašė dienoraštį. Kažką labai svarbaus. Bet niekada nesu jo skaitęs – tik žinau, kad jis kažkur yra. Senelis vis užsimindavo, kad tie užrašai slepia daug to meto istorijos…
Jis giliai įkvėpė, tarsi ką tik būtų priėmęs svarbų sprendimą.
– Grįžęs į Vokietiją, aš jį surasiu. Gal senelis žinos, kur jis yra. Ačiū Dievui, jo atmintis vis dar gera. Pažadu: kai tik rasiu, atsiųsiu jums. Nes atrodo, kad mes čia atsisėdome ne šiaip sau – kažkas iš aukščiau mus sujungė. Galbūt tas dienoraštis bus įdomus ne tik jums, bet pasirodys vertingas ir Lietuvos istorikams ar vietos muziejaus darbuotojams. Kelias sekundes jie visi tylėjo. Už lango girdėjosi vis stipriau ūbaujantis vėjas, o į stiklą pasibeldė pirmieji prasidedančio lietaus lašai.
Tą akimirką trys vyrai instinktyviai pajuto, kad šis vakaras taps riba. Tarp praeities ir dabarties. Tarp jų gyvenimų ir istorijos, kuri jau pradėjo juos šaukti.
Parašykite komentarą