Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-09 |
„Atvira Klaipėda“ pradeda rašinių ciklą „Primiršta Klaipėda“, skirtą naujausių laikų uostamiesčio istorijai – apie paskutinio XX a. dešimtmečio vietinės valdžios sprendimus, lėmusius to meto miesto gyvenimą ir jo raidą.
Ciklo rašiniai bus rengiami pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar jau saugomus miesto Tarybos ir Valdybos dokumentus, to meto spaudos pranešimus ir aprašomų įvykių dalyvių prisiminimus bei vertinimus.
Pirmajame ciklo rašinyje – apie tai, kaip vyko pasiruošimas pirmosios Tarybos rinkimams ir kokie buvo pirmojo turo rezultatai.
Kandidatams – nemokamas viešasis transportas
1989 m. gruodį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų deputatų rinkimų įstatymas numatė, kad Liaudies deputatų tarybų deputatai buvo renkami penkeriems metams vienmandatėse rinkiminėse apygardose. Teisę rinkti ir būti išrinktais turėjo Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų.
Teisę kelti kandidatus turėjo visuomeninės, politinės organizacijos, visuomeniniai judėjimai bei vietos piliečių susirinkimas. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose tokiame susirinkime turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 100 žmonių. Jis galėjo iškelti tik vieną kandidatą.
„Valstybiniai ir visuomeniniai organai, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai, gyventojų visuomeninio savaveiksmiškumo organai privalo padėti kandidatams į deputatus organizuoti susitikimus su rinkėjais“, – skelbė vienas iš šio įstatymo straipsnių.
O dar vienas suteikė teisę įregistruotam kandidatui į deputatus nemokamai važinėti visų rūšių keleiviniu transportu (išskyrus taksi) atitinkamos Tarybos teritorijoje.
Balsuojant reikėjo biuletenyje išbraukti pavardes tų kandidatų, prieš kuriuos balsuoja. Išrinktu buvo laikomas kandidatas, už kurį per rinkimus balsavo daugiau kaip pusė balsavusių rinkėjų.
Klaipėdoje rinkimai turėjo vykti net 74 apygardose (šiuo metu Klaipėdos miesto tarybą sudaro 31 politikas, išrenkamas pagal partijos ar komiteto sąrašą). Jeigu apygardoje bolotiravosi daugiau kaip du kandidatai į deputatus ir nė vienas iš jų nebuvo išrinktas, turėjo būti rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų.
1990-aisiais kandidatus buvo galima iškelti iki vasario 16-osios.
„Ypač norėtųsi atkreipti dėmesį į tą faktą, kad Rinkimų įstatymas suteikia visiems teisę agituoti ne tik už, bet ir prieš iškeltą kandidatą“, – tų metų vasarį dienraštyje „Klaipėda“ skelbė vietinės rinkiminės komisijos narys Pranas Martinkus.
Jis priminė ir tai, kad kiekvienas kandidatas turi paskelbti savo būsimos veiklos programą. „Ši programa gali būti išspausdinta kuriame nors mieste išeinančiame laikraštyje, iškabinta rinkiminės apygardos skelbimų lentose (bet ne kur pakliuvo, ne ant namų sienų, tvorų ir pan. – juk rinksime savo miesto Tarybą, žmones, kurie turės rūpintis ne tik miesto ekonomika, bet ir kultūra. O apie kokią kultūrą galės kalbėti deputatas, savo veiklos programą, rinkiminės agitacijos plakatus ir kt. lipdantis kur pakliuvo)“, – rašė P. Martinkus.
Jis priminė, kad agitacija už kandidatus baigsis kovo 22 dieną ir rinkimų dienos išvakarėse – kovo 23-ąją – turėjo būti nuimamos visos vaizdinės agitacijos priemonės tiek mieste, tiek balsavimo apylinkėse, tiek darbo kolektyvuose.
„Apie rinkimų į miesto Tarybą tvarką kalbame tiek daug dėl to, kad būtent šie mūsų išrinkti žmonės betarpiškai spręs mūsų problemas, tvarkys mūsų gyvenimą, jiems teks įdiegti ir savivaldos įstatymą, spręsti daug kitų susikaupusių, sprendimo laukiančių miesto tvarkymo klausimų ir t.t. Dėl to labai svarbu, kad rinkiminės agitacijos dienomis išryškėtų, ko kiekvienas kandidatas vertas, ar jis sugebės savo deputatine veikla pateisinti mūsų lūkesčius ir viltis. Dėl to nelikime abejingi ir akli, kaip anksčiau, o stenkimės kuo visapusiškiau patikrinti, kurie kandidatai verti deputatų vardo, kurie gal ir ne. O tai padaryti gali tik mūsų, rinkėjų, aktyvumas rinkiminės agitacijos dienomis“, – ragino rinkiminės komisijos narys.
Vėliau „Klaipėda“ periodiškai ėmė skelbti ir apie įregistruotus kandidatus, ir informaciją apie juos.
Kas vertas tapti deputatu?
Tokį klausimą kovo pradžioje viename iš „Klaipėdos“ puslapių uždavė aktorius Balys Juškevičius, pripažinęs, jog paskelbtas pirmasis kandidatų sąrašas jį „kai kuriais aspektais nustebino“.
„Pirma – tuo, kad daugybė apygardų dar buvo neįregistravusios nė vieno kandidato. Tai rodo, kad gyventojai tais rinkimais ne itin domisi. Antra – stebina, kad dauguma, net stambių darbo kolektyvų, įmonių, fabrikų, mokslo įstaigų nepanoro matyti savo atstovų būsimoje miesto Taryboje. Net tokie gana gausūs ir vieningi darbo kolektyvai, kaip „Trinyčiai“, Kojinių fabrikas, „Sirijus“, statybininkų kolektyvai, specialiosios mokyklos, Dramos ir Muzikinis teatrai ir kt. O juk niekas taip gerai ir visapusiškai nepažįsta žmogaus, kaip tie žmonės, su kuriais jis praėjo bendrą darbo kelią. Be to, darbo kolektyvas, rekomenduodamas savo atstovą, prisiima dalį atsakomybės už jo veiklą, gali padėti jam, paremti, patarti, nukreipti į visam kolektyvui rūpimų klausimų sprendimą. Ta proga asmeniškai suabejojau kai kurių visuomeninių susivienijimų kompetencija, pavyzdžiui, Darbininkų sąjungos, kurios skandalinga veikla jau gerokai pakenkė jos autoritetui, iškeltais kandidatais. Iš kur šiai sąjungai žinoma vieno ar kito jos iškelto kandidato vertė? Ar tik nėra tas kandidatas – vieno ar kito šios organizacijos vadovų geras pažįstamas? Kodėl jį iškėlė ši ar kita organizacija, o jis nebuvo pastebėtas tarp tų, su kuriais dienų dienas praleidžia bendrame darbe? To man norisi paklausti ir kai kurių LPS miesto tarybos iškeltų kandidatų, nepanorėjusių būti iškeltais savo darbo kolektyvuose. Gal dėl to, kad jie ten nebūtų sulaukę pritarimo? <…> Ne vienas linkęs atsižadėti net savo pažiūrų, kad tik pritaptų prie stipresnės ir naudingesnės srovės. Tai pasakytina ir apie kai kuriuos komunistus, kurie, būdami Komunistų partijoje, nepasiekė trokštamos karjeros ir būtent dabar susigriebė „atsilošti“, metę partinius bilietus ir jau atsidūrę ant laiptų, vedančių į „valdžią“. Tokių pavyzdžių paskelbė respublikinė spauda. Jų yra ir mūsų mieste. Todėl, rinkdami deputatus į miesto Tarybą, savo balsus atiduokime tiems kandidatams, už kurių pečių stovi kolektyvai, su kuriais, kaip sakoma, kartu ir ugnį, ir vandenį jie yra perėję, kurie išaugo kaip žmonės mūsų akyse, sukūrė šeimas, augina vaikus, yra puikūs darbuotojai ir šaunūs šeimos nariai, protingi, veiklūs, tolerantiški. Kas gi geriau gali atskleisti žmogų, jeigu ne darbas, bendras likimas? Parodykime didesnį rūpestį būsimos miesto Tarybos likimu, balsuokime tik už gerai pažįstamus, gerus žmones, o ne funkcionierius. Eidami prie balsavimo urnų, ne tik atidžiai perskaitykime biuleteniuose surašytas pavardes, bet ir gerai pagalvokime, kas iš jų vertas būti deputatu“ – rašė teatralas.
Kai kurie atsisakė
Po vienu iš eiliniu įregistruotų kandidatų sąrašu, paskelbtu kovo pradžioje, miesto rinkiminės komisijos pirmininkas Vytautas Lukošius paskelbė, jog kandidatai į deputatus Antanas Mandeika ir Raimundas Balčytis atsisakė dalyvauti tolimesnėje rinkiminėje kampanijoje. Taip pat jis pranešė, kad buvo anuliuotas rinkiminės komisijos vasario 19 d. nutarimas dėl Svietlanos Baracevičienės įregistravimo kandidate į miesto Tarybos deputates 9-ojoje apygardoje.
Vėliau buvo paskelbta, kad komisija patenkino šių piliečių prašymus atsisakyti kandidatavimo: Donato Kontauto, Prano Stapono, Zigmanto Petkaus, Genadijaus Fursovo, Valentino Greičiūno, Vidos Šeikienės, Vytauto Vaičekausko, Kęstučio Dobrovalskio, Zinaidos Naidionovos, Alfonso Rušinsko, Sauliaus Stakučio, Vladimiro Belovo, Vlado Šemetulskio, Prano Jokubausko, Andrejaus Tenkučio ir Elenos Juciuvienės. Taip pat buvo anuliuotas Algimanto Jonaičio įregistravimas kandidatu į deputatus 66-ojoje apygardoje.
Tuo metu pati „Klaipėdos“ redakcija paskelbė, jog „norėdama paakinti rinkėjus atidžiau pasižiūrėti į iškeltus kandidatus rinkimams į miesto Tarybą, pagalvoti, už ką jie atiduotų savo balsus kovo 24-ąją“, paprašė savo skaitytojų atsakyti, kokia iš keturių kandidato savybių jiems yra svarbiausia: sugebėjimas dalykiškai bendrauti su rinkėjais; sugebėjimais atstovauti rinkėjų interesams, ginti juos; geros žinios apie miesto ekonominio ir socialinio vystymo perspektyvą, miesto ūkio, kultūros būklę; suvokimas, kas aktualiausia, kas darytina pirmiausia.
Skirtingi komunistų požiūriai
Kovo viduryje „Klaipėda“ paskelbė Lietuvos komunistų partijos (LKP) kandidatų susirinkimo dalyvių pažadą „dirbti Lietuvos ir Klaipėdos žmonėms“.
„Suvokdami Maskvos vadovaujamų Lietuvos komunistų susitaikėlišką ir nusikalstamą veiklą okupuojant ir nutautinant mūsų Tėvynę, savo pareiga laikome Lietuvos Respublikos stiprinimą“, – ketvirtą dieną po nepriklausomybės paskelbimo viešai pareiškė komunistai.
Jų rinkiminiai pažadai buvo padalinti į tris dalis: socialinė-ekonominė sfera, dvasinis gyvenimas ir šeima, mokykla. Raudonieji tvirtino, kad „Klaipėda turi išlikti miestu, turinčiu savitą uostamiesčio veidą ir užimančiu žymią vietą Respublikos gyvenime“.
„Sąjunginio pavaldumo įmones ir organizacijas integruoti į Respublikos ir miesto ūkį. Šiuo metu jose dirba 1/3 miesto darbo žmonių. Sąjunginio pavaldumo pramonė tiek Respublikoje, tiek mieste yra silpnai susijusi su vidaus rinka. Todėl dalis jos turi būti perorientuota taip, kad pagrindinė produkcija tektų miesto bei Respublikos asmeniniam ir visuomeniniam naudojimui. Komandinis-administracinis liaudies ūkio valdymas atvedė prie ekologinės pusiausvyros pažeidimo. Spręsti šią problemą reikia neatidėliojant, taikyti efektyvią investicinę politiką, panaudojant ir užsienio kapitalą. Įteisinus nuosavybės formų įvairovę, teikiant prioritetą privatinei nuosavybei, steigti mažas įmones ir organizacijas, kurti akcines bendroves didelės paklausos vartojimo prekėms gaminti. Planingai vystyti užsienio turizmą. Parengti miesto vystymo perspektyvinę programą, kuri garantuotų gyventojų pragyvenimo lygio kilimą“, – žadėjo LKP atstovai.
Taip pat jie tikino, kad jų siekiamas tikslas bus dar senovės Graikijos išminčių suformuotas idealas „Sveikame kūne – sveika siela“. Anot kandidatų, klaipėdiečių fizine sveikata ir sveikatingumo apsauga privalėjo rūpintis nepriklausoma, „žynybinį statusą mieste turinti ekologinių tyrimų laboratorija“.
„Ieškosime galimybių, kad mieste būtų pastatytas sveikatingumo-pramogų kompleksas, atitinkantis šiuolaikinius reikalavimus ir skirtas įvairaus amžiaus žmonių poreikiams. <…> Mes sieksime, kad Klaipėdoje būtų pastatyta ir įrengta nauja viešoji biblioteka. <…> Mes pasisakysime, kad mieste pradėtų darbą (ir artimiausiu metu!) uostamiesčio radijo ir televizijos redakcija. <…> Toleruosime visišką tikėjimo laisvę. Tai labai svarbu mūsų miestui, kuriame persipynė daugelio tautybių žmonių likimai ir gyvenimas. Manome, kad religinis tikėjimas ir bažnyčia gali suvaidinti teigiamą vaidmenį dvasingumo ir doros ugdyme. <…> Mūsų nuomone, tikros valstybės rūpinimasis šeima – tai jaunavedžių aprūpinimas atskiru gyvenamuoju plotu, ilgalaikių kreditų suteikimas. <…> Mokyklos turi dirbti tik viena pamaina, turėti šiuolaikines mokymo priemones ir sistemas, naudotis pasaulinės pedagogikos ir informatikos pasiekimais. <…> Būtina sudaryti sąlygas tautinių bendrijų vaikams mokytis gimtąją kalba. <…> Mes palaikome Klaipėdos universiteto sukūrimo iniciatyvas“, – žadėjo komunistai, patikinę, jog jų tikslas – „jaunėjanti ir laisva, blaivi ir sveika, teisinga ir pasiturinti Lietuva“.
Po keleto dienų „Klaipėda“ skelbė, jog kovo 18 d. Vasaros estradoje įvyko nesankcionuotas uostamiesčio gyventojų mitingas, skirtas artėjantiems rinkimams į miesto Tarybą, kurį surengė kiti komunistai – TSKP Klaipėdos organizacija. „Jame kalbėję oratoriai išreiškė nepasitenkinimą Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir kitais dokumentais. Jie mėgino parlamento nutarimus sutapatinti su buržuazinės santvarkos restauravimu, pareiškė nepasitikėjimą nauja Lietuvos vyriausybe, kvietė surengti referendumą, išsaugoti Lietuvą TSRS sudėtyje, boikotuoti rinkimus į miesto Tarybą, ragino rodyti nepaklusnumą įstatymams ir burtis į TSRS piliečių komitetus ir kita. Mitingo dalyviai priėmė kreipimąsis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą ir TSRS liaudies deputatų grupę „Sojuz“, rezoliucijas, skirtas Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Klaipėdos miesto tarybai“, – informavo dienraštis.
Kandidatų mozaika
„Klaipėdoje“ buvo skelbiama, kad Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų kolektyvas kandidate į deputatus 17-ojoje rinkiminėje apygardoje (Daržų, Turgaus, Aukštoji ir kt. senamiesčio gatvės) tada iškėlė Daivą Kšanienę, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius 21-ojoje apygardoje (Nemuno, Merkio, Strėvos, Dubysos ir kt. gatvės) iškėlė Alvidą Remesą, 49-ojoje apygardoje (Gedminų, Naujakiemio g-vės) – Praną Narušį, 71-ojoje apygardoje (Laukininkų, Vyturio g-vės) – Kęstutį Kačinską.
Po poros dienų „Klaipėda“ paskelbė Sąjūdžio remtų Žaliųjų klubo „Žvejonė“ kandidatų į miesto Tarybą – Dalios Žukienės, Antano Kontauto, Ramūno Povilansko, Algimanto Liesio, Gedimino Sorokos, Aleksandro Agafonovo ir Vlado Portapo – bei Aukščiausiosios Tarybos nario Eugenijaus Gentvilo pareiškimą.
„Miestas prikimštas įmonių ir organizacijų, kurios tarsi lenktyniaudamos teršia Danę, Kuršių marias ir Baltiją. Automobilių skaičius nuolat didėja, o jų išmetami teršalai jau ne tik jaučiami, bet ir matomi. Gyvendami drėgmės pertekliaus zonoje, galime tik sušukti: „Kur vasarą išsimaudyti? Ar švarus tas vanduo, kuriuo norime numalšinti troškulį? Situacija labai grėsminga!“ Gerai žinodami savo gyvenamojo rajono bėdas ir rūpesčius, Jūs galite padėti miestui išbristi iš susidariusios ekologinės krizės. Reikalaukite, kad būsimieji deputatai savo veiklos programose neužmirštų svarbiausio visų rūpesčio – ekologiškai švarios Klaipėdos“, – rašė jie.
Likus trims dienoms iki rinkimų „Klaipėdoje“ buvo paskelbtas visų kandidatų sąrašas, netilpęs į du dienraščio numerius. Jame buvo 268 pavardės kandidatų, iškeltų 74 apygardose.
Didžiausia konkurencija buvo 53-oje apygardoje, kur dėl deputato mandato kovojo septyni kandidatai: Viktoras Alekna, Elektros tinklų įmonės tarnybos viršininkas; Aleksandr Jefimovič Fiškov, „Baltijos“ laivų statyklos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas; Lilija Hincienė, Žuvies konservų gamyklos profsąjungos komiteto pirmininkė; Dora Kalvaitienė, Prekybos valdybos viešbučio direktorė; Edmundas Kievišas, Politechnikumo studentas; Kęstutis Mickevičius, „Dailės“ kombinato dizaineris ir Česlovas Račas, Žuvies pramonės gamybinio susivienijimo komercinio skyriaus viršininkas.
Tuo metu 28-ojoje apygardoje rinkėjai turėjo balsuoti tik dėl vieno kandidato – Grūdų produktų kombinato direktoriaus Zenono Jančiausko.
„Tarp kandidatų į deputatus 223 turi aukštąjį išsilavinimą ir 43 – specialųjį vidurinį bei vidurinį. Į deputatų mandatus pretenduoja 16 ekonomistų, 11 teisininkų, 66 inžinieriai, 32 pedagogai, 18 gydytojų ir 122 kitų specialybių atstovai. Pagal amžių kandidatai į deputatus pasiskirsto taip: iki 20 m. – 1, iki 30 m. – 22, iki 40 m. – 103, iki 50 m. – 83, per 50 m. – 57. Tarp kandidatų į deputatus 43 Sąjūdžio aktyvistai, 74 LKP nariai, 7 Lietuvos socialdemokratų partijos nariai, 6 Lietuvos demokratų partijos nariai, 6 LKJS nariai, 11 Darbininkų sąjungos narių, 2 Žaliųjų sąjungos nariai, 1 Lietuvos tremtinių sąjungos narys, 40 TSKP narių, 7 nepriklauso jokioms partijoms“, – tokią statistiką po šiuo sąrašu tada pateikė miesto rinkiminė komisija.
Dieną prieš rinkimus „Klaipėdoje“ buvo paskeltas Sąjūdžio, Socialdemokratų partijos, Žaliųjų, Klaipėdos darbininkų Jūrininkų ir Gydytojų sąjungų bei Mokytojų sąjūdžio remiamų kandidatų sąrašas, atskirai nurodant, kurie kandidatai remiami Sąjūdžio miesto tarybos nutarimu.
Triumfavo Sąjūdis
„Iš rinkėjų sąrašuose buvusių 139423 klaipėdiečių, neoficialiais duomenimis, rinkimuose dalyvavo 74398, arba 53,36 procento. Neoficialiais duomenimis (oficialius rinkimų duomenis rinkiminė komisija paskelbs vėliau), rinkimai įvyko visose 74 apygardose. 45 apygardose deputatai buvo išrinkti. Daugumos balsų negavo nė vienas 11 apygardų deputatų. Dėl to šiose apygardose įvyks pakartotinis balsavimas, 18 apygardų po dviejų mėnesių teks surengti pakartotinius rinkimus. <…> Kokia naujųjų deputatų sudėtis? Tarp jų – 40 vyrų ir 5 moterys. Deputatų gretose – septyni LKP, trys – LSDP, vienas – LDP, trys – kitų partijų bei visuomeninių judėjimų atstovai, likusieji – nepartiniai. 43 iš 45 išrinktųjų – sąjūdiečiai. Visi išrinktieji deputatai – lietuviai. 40 tarnautojų, 5 – darbininkijos atstovai“, – rašė „Klaipėdos“ žurnalistas Pranas Martinkus.
Kartu jis pažymėjo, kad kai kuriose apygardose trūko vos keleto rinkėjų, ir pakartotinių rinkimų nebūtų reikėję skelbti, o kad naujoji miesto Taryba galėtų pradėti dirbti (turėtų kvorumą), pagal naująjį Savivaldybės įstatymą reikėjo antrajame ture išrinkti visus vienuolika deputatų.
Oficialius rezultatus miesto rinkiminė komisija „Klaipėdoje“ paskelbė kovo 28-ąją. Pagal juos didžiausio rinkėjų palaikymo – net 93,7 proc. – sulaukė nepartinis, Sąjūdžio remtas 43-iejų Aloyzas Leipus, Klaipėdos ryšių gamybinio susivienijimo kūno kultūros instruktorius kandidatavęs 22-ojojoje apygardoje (jis 2000-aisiais iškeliavo Anapilin). A. Leipus įveikė Žvejybos uosto cecho viršininko pavaduotoją Sergejų Nižnikovskį ir bedarbę Valę Ragauskaitę.
„Užteks mitinguoti“
Mažiausiai kartelę – tik 0,7 procentinio punkto – perlipo taip pat Sąjūdžio remtas nepartinis Leonas Makūnas, tuo metu buvęs mokslinio-gamybinio kolektyvo „Sirijus“ inžinierius-konstruktorius. Jis nugalėjo Tuberkuliozinio dispanserio vyriausiąją gydytoją Violetą Eleną Baravykienę, Duonos pramonės gamybinio susivienijimo direktorių Joną Brožaitį ir Septintosios laivų remonto įmonės direktoriaus pavaduotoją Juozą Zenoną Kalakauską.
Ir dabartinės miesto Tarybos kadencijos nariu esantis, šiuo metu jau pensininkas L. Makūnas pasakojo, kad jo kelias į politiką prasidėjo 1988-ųjų Jūros šventės metu, kai jis eidamas dabartine Tiltų gatve pamatė trispalvę – toje vietoje neseniai ir Klaipėdoje pagaliau užgimusio Sąjūdžio atstovai rinko parašus už paveldo išsaugojimą.
„Kaip buvo pasakojęs amžiną atilsį Dionyzas Varkalis, žmonės nustebdavo pamatę trispalvę, praeidavo, bet sugrįždavo. Taip pat buvo ir man. Sugrįžau, pasirašiau, susižinojau, kur renkasi sąjūdininkai ir įsijungiau į jų gretas“, – dalinosi L. Makūnas.
Pasak politiko, nors „Sirijaus“ gamyklai, kurioje jis tuo metu dirbo, vadovavo Komunistų partijos atstovas, demokratijos joje jau buvo, tad jis iniciavo vietinės Sąjūdžio grupės kūrimą – iškabino atitinkamus plakatus su kvietimu į susirinkimą. Jis įvyko ir L. Makūnas buvo išrinktas šios grupės pirmininku, o jo pavaduotoju tapo ir šiandien aktyvus visuomenininkas Virginijus Partaukas.
Dar vienu žingsniu aktyvios politikos link L. Makūnas vadina įmonės susirinkimą, kurio metu buvo keliamas kandidatas į Aukščiausiąją Tarybą. „Įmonės vadovas pasiūlė kelti statybų ministrą Bronislovą Šešplaukį, o Sąjūdis buvo nusprendęs šioje teritorijoje kelti Sigitą Kudarauską. Kaip doras sąjūdininkas aš jį ir pasiūliau. Ypač vadas dėl to nustebo, bet susirinkimo dalyviai nubalsavo būtent už Sigitą Kudarauską. Po susirinkimo direktorius mane pasikvietė pasikalbėti ir tada pirmą kartą išgirdau, kaip aukštas vadovas kalba naudodamas vežikiškus išsireiškimus“, – dalinosi L. Makūnas.
Anot pašnekovo, netrukus vykusiems savivaldos rinkimams jau pats Sąjūdis iškėlė jo kandidatūrą. „Tada pasirašiau savo biografiją, pasinaudodamas tarnybine padėtimi pasidariau įmonėje jos kopijų, Sąjūdis padarė man lankstinuką, juos ir platinau. Buvo keli susitikimai su gyventojais, bet kaip ir dabar, į juos ateidavo tik keli žmonės. Pagrindinis jų skundas buvo dėl iš Prekybos uosto, dabartinės „Klasco“, sklidusių dulkių“, – pasakojo L. Makūnas, kandidatavęs apygardoje, buvusioje vadinamajame Sportininkų rajone.
Politikas sakė, kad minčių atsisakyti kandidatuoti jam tada nekilę, nes itin užvedusi buvo Klaipėdos Sąjūdžio skyriaus rikimų koordinatoriaus Algirdo Grublio mintis, kad užtenka mitinguoti, laikas imti valdžią į savo rankas.
Pats A. Grublys, dabar paklaustas, ar prisimena, ką sakęs kandidatams, pripažino jau nebepamenantis tokios aplinkybės. Pacitavus L. Makūną, pašnekovas teigė, jog tai panašu į tiesą – jis esą sakęs, kad užteks mitinguoti, laikas pradėti dirbti.
Nors rinkimų rezultatų duomenys rodo, kad pagrindinė L. Makūno konkurentė buvo V. E. Baravykienė, surinkusi 311 balsų „už“ (L. Makūnas gavo 483 tokius balsus), jam pačiam atmintyje užsifiksavo, kad stipriausias konkurentas buvo J. Brožaitis (pastarais gavo 100 jį palaikiusių balsų).
Kartu L. Makūnas jau tiksliai atsiminė, kad rinkimai šioje apygardoje iškart įvyko tik „vos vos“.
Partija spaudė atsiimti kandidatūrą
Į kiekvieną nuo nepriklausomybės pradžios Klaipėdos miesto tarybą išrinktas Rimantas Taraškevičius, 1990-aisiais dirbęs „Klaipėdos statybos“ valdytojo pirmuoju pavaduotoju, deputato mandatą gavo sulaukęs 58,2 proc. apygardoje balsavusių rinkėjų palaikymo. Jis įveikė Žemės darbų mechanizacijos valdybos Nr. 5 eksploatacijos aikštelės viršininką Evgenijų Korobko, orkestro „Bangpūtys“ vyr. dirigentą Pranciškų Memėną ir Kartono kombinato inžinierių Aleksandrą Metelicą.
„Buvo Sąjūdžio laikmetis ir jei pastarasis būtų pasiūlęs išrinkti kupranugarį bei pasakęs, kad anas yra tikrai geresnis nei kiti kandidatai, kupranugaris ir būtų išrinktas, nes tiek žmonės buvo įtikėję Sąjūdžio idėjomis ir siekiais, – šypsodamasis „Atvirai Klaipėdos“ žurnalistui pasakojo R. Taraškevičius. – Nežinau, kodėl tada Sąjūdis prieš mane neiškėlė savo kandidato, nes treste jau buvo pakankamai rimta jo grupė“.
Jis teigė neatsimenantis, kodėl statybos tresto kolektyvas pasirinko būtent jį, sakė prisimenantis tik susirinkimo vaizdą tresto salėje.
R. Taraškevičius tiksliai atsiminė savo konkurentus apygardoje. Kartu jis pasidalino, jog buvo iškviestas pas partijos Klaipėdos miesto komiteto sekretorių, kuris pasiūlė atsiimti kandidatūrą ir paremti A. Metelicą. „Pasakiau, kad mane iškėlė kolektyvas ir jo negaliu pavesti, todėl eisiu į rinkimus“, – teigė R. Taraškevičius.
Pasak politiko, jam nebuvo problemų susitikti su rinkėjais, nes didžiulis jų būrys mokėsi tuometinėje Klaipėdos profesinėje mokykloje, o keli jos bendrabučiai stovėjo būtent apygardos teritorijoje. „Susitikimus padėjo organizuoti viena iš šios mokyklos pavaduotojų, kurios vyras dirbo šalia manęs statybų treste. Kad būtų vyriškų veidų tuose susitikimuose, kažkaip prisiminimai neatgamina“, – juokėsi R. Taraškevičius.
Paklaustas, ar pamena, ką žadėjo šioms rinkėjoms, pašnekovas teigė, jog tikriausiai nesišvaistė ypatingais pažadais. „Kita vertus, visi tuo metu galvojome, kad įgausime dideles galias, daug padarysime, suvokimo apie tą savivaldą buvo nedaug. Buvo galima pažadėti kiek nori, ką nori. Aš manau, kad kažką rimtai siūliau“, – sakė R. Taraškevičius.
„Nešė Sąjūdžio banga“
Paskelbti detalūs balsavimo rezultatai rodė, kad mieste tada balsavo 74 185 rinkėjai (53,2 proc.). Pagal šiuos rezultatus daugiausia balsų „už“ – 1320 – sulaukė 16-oje apygardoje kandidatavęs tuometinis Lietuvos aklųjų ir silpnaregų sąjungos Klaipėdos įmonės profkomiteto pirmininkas, 28-erių Viktoras Valceris.
Šiuo metu Juodkrantėje gyvenantis V. Valceris „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, kad vadinamajam Aklųjų kombinatui nusprendus kelti kandidatą į Tarybą jis jau buvo vienintelė Sąjūdžio pasiūlyta personalija, kaip profsąjungos pirmininkas. Tačiau dėl pastarųjų pareigų jam anksčiau jau buvo tekę pakovoti – buvo konkurentų.
Pašnekovo teigimu, 16-oji apygarda tuomet buvo bene didžiausia mieste. Joje gyveno daug kombinato darbuotojų. Paklaustas, ar pamena, ką žadėjo rinkėjams pagal įstatymą privalomoje paskelbti būsimos veiklos programoje, V. Valceris teigė, jog ji iš esmės buvo ta pati, ką skelbė Sąjūdis ir galbūt dar su kokiu vienu specifiniu punktu, skirtu konkrečiai apygardai – pavyzdžiui, gatvės apšvietimas. „Iš esmės nešė Sąjūdžio banga“, – sakė V. Valceris.
Jis teigė neprisimenantis, kad buvo kandidatas, mieste sulaukęs daugiausiai palaikymo balsų. Pašnekovas svarstė, kad tai galėjo lemti ne tik apygardos dydis, bet ir vieno iš jo konkurentų – Evaldo Jono Šoriaus, Kooperatyvo Nr. 303 pirmininko veiksmai.
„Apygardoje buvo ir individualūs namai. Šorius važinėjo su mašina po tą rajoną ir aiškino, kad tremtinių vaikų jau niekur niekas nebeveš. Aš ėjau iš paskos su Sąjūdžio atspausdintu man skirtu rinkiminiu bukletu, bet jau nieko man nebereikėjo aiškinti, visi ir taip pikti buvo po Šoriaus vizito“, – pasakojo V. Valceris, pasidalinęs, kad rinkiminės kampanijos metu daug kalbėdavo ir per vietinį radiją.
Paskelbtais duomenimis, E. J. Šorius sulaukė tik 62 balsų „už“, net 1597 rinkėjai balsavo prieš jo kandidatūrą. Apygardoje dar kandidatavo ir Autobusų parko skyriaus viršininkė Jovita Pažemeckienė, bet jos Sąjūdis, anot V. Valcerio, nelaikė rimta konkurente. Ji atitinkamai sulaukė 219 balsų „už“ ir 1440 „prieš“.
E. J. Šoriaus, anot advokatūros puslapio, šiuo metu dirbančiu advokatu, prisiminimų versijos išgirsti nepavyko – jis į skambučius neatsiliepė ir neperskambino.
Kalbėjo pilnai salei rusų kariškių
Daugiausiai balsų „prieš“ – 1961 – visame mieste sutraukė 15-oje apygardoje kandidatavęs kariškis Stanislav Vitkovskij.
Tarp 45 pirmame ture išrinktų deputatų buvo tik penkios moterys – Daiva Kšnanienė, Angelė Bronislava Vaičekauskaitė, Vanda Kavaliauskaitė, Ramunė Staševičiūtė ir Dalia Žukienė. Būtent pastarajai teko susikauti su minėtuoju kariškiu S. Vitkovskij. Kova baigėsi tuo, kad D. Žukienė sulaukė daugiausiai balsų „už“ tarp išrinktų moterų – 1208.
D. Žukienė „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui pasakojo, kad į politiką įsitraukė per Lietuvą ritantis žaliųjų bangai ir kai kartu su dar kitais šešiais bendraminčiais įkūrė ekologinį klubą „Žvejonė“. Būtent jis ir delegavo ją kaip kandidatę į Tarybą.
Pašnekovė prisiminė, kad jos konkurentas S. Vitkovskij buvo surengęs rinkėjų susitikimą tuometiniuose karininkų namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) ir pakvietė ją ateiti ten. Atėjusi ji rado pilną salę rusų karininkų, su kuriais teko bendrauti ir apie miestą aiškinti rusų kalba.
D. Žukienė sakė kėlusi Dangės, marių ir jūros taršos klausimus, akcentavusi pramonės, ypač Celiuliozės ir popieriaus kombinato (dabar – „Grigeo Klaipėdą“) taršą bei žadėjusi gerinti aplinkosauginę situaciją mieste.
„Niekada nebuvau komunistė, tėtis irgi nebuvo, užaugau patriotinėje dvasioje, tad galėjau kalbėti laisvai ir niekam nemeluoti. Drąsiai ėjau į Sąjūdį“, – teigė pašnekovė, dar turinti išsisaugojusi keletą savo rinkiminių skrajučių.
Ji sakė neatsimenanti, kad tarp pirmame ture išrinktų deputačių būtų sulaukusi daugiausia balsų. „Kaip smagu dabar tai išgirsti“, – neslėpė D. Žukienė.
Kitame rašinyje – apie antrąjį turą ir pakartotinius rinkimus
Rašinių ciklo „Primiršta Klaipėda“ kūrimą remia AB „KN Energies“
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Prisiminti su žurnalisto M.Vainoriaus pagalba-jo įdomiu straipsniu kaip 1990 m. įvyko 1-os Deputatų tarybos rinkimai, klaipėdiečiams yra labai svarbu. Kaip žurnalistas rašė,kad tuo metu jis buvo tik 7 metų. Tai dar labiau sudomina, ir gal paskatins mūsų jaunus žmonės pasidomėti kaip prasidėjo Nepriklausomybės pirmųjų metų Klaipėdos savivaldybės demokratinis tarybos formavimas. Neįtikėtina, kad M. Vainorius sugeba archyvuose surasti surasti tiek daug to laikmečio istorinių faktų. Skaitant straipsnį nemažai pasidaro liūdna, kad tie patys jau prieš 36 m. pradėję dirbti deputatai ir prižadėję klaipėdiečiams .net savo veiklos sukurtose Programose, sutvarkyti miestą kad jis taptų gerovės miestu ir pn. net iki šiol nesugeba to įgyvendinti.Įdomūs straipsnyje patekusio į 1-os kadencijos Tarybą R.Taraškevičiaus žodžiai:”… kad suvokimo apie tą savivaldą buvo nedaug…” Tačiau jis išbuvęs net 2 kadencijas meru iki šiol yra dabartinės savivaldybės tarybos narys savo darbais neįrodo ką jis išmoko miesto valdyme, Gaila , kad mes rinkėjai vis toliau juos renkame . Juk tokių „darbštuolių” politikų turime ir daugiau..
Įdomūs faktai ,kaip LKP ir net TSKP aktyviai dalyvavo ir norėjo ne tik trukdyti , bet ir patekti į Tarybą. Pasirodo, Sąjūdžio jėga už tokius komunistus tada visoje Lietuvoje buvo stipresnė . Labai gerai ,kad M. Vainorius toliau skelbs to laikmečio istorinius mūsų miesto faktus. Lauksime tolesnių, vėl tokių įdomių jo straipsnių AK.lt.