Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2026-01-28 |
Šeiko šokio teatras vasario mėnesį kviečia išvysti naują šokio spektaklį „ONOS“ – kūrinį, kuris atsigręžia į nutylėtas Lietuvos istorijos detales ir kviečia pažvelgti į jas per moterų patirtį, kūną ir judesį. Choreografių Agnijos Šeiko ir Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės darbas gimė iš klausimo: kas nutinka, kai istorija yra perrašoma arba nutylima, ir kokias pasekmes tai palieka mūsų tapatybei šiandien.
Spektaklio ištakos – dvarų istorijos. Kaip pasakoja L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, iš pradžių kūrėjas domino jų pačių patirtys, o dvarų tema atėjo vėliau – tuomet abi kryptys natūraliai susijungė.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
„Istorija dažniausiai rašoma per politinius įvykius ir vyrų figūras. Moterų balsai, ypač dvarininkių, ilgą laiką liko paraštėse, nors jos buvo atsakingos už finansus, ūkį, vaikų ugdymą, pilietinę laikyseną. Tai – nematoma, bet esminė istorijos dalis“, – sako choreografė.
Agnijai Šeiko spektaklio impulsu tapo ir asmeninė patirtis. Keliaujant po Lietuvos dvarus, ypač medinius, jai išryškėjo paralelės su tremties, sugriautų likimų ir ištrintos atminties istorijomis.
„Visada jutau, kad lietuviškoje kultūroje trūksta vieno sluoksnio – dvarų, kitos socialinės klasės, kitos estetikos. Istorija buvo perrašyta taip, kad dalies mūsų tapatybės tarsi neliko“, – pasakoja choreografė. Šis klausimas, anot jos, itin aštriai rezonuoja ir šiandien, kai istorijos perrašymas, tiesos nutylėjimas vėl tampa politiniu įrankiu.
Spektaklyje „ONOS“ kūnas suvokiamas kaip architektūra – judanti, kintanti, trapiai laikanti struktūras.
„Mes esame linijos, išgaubimai, konstrukcijos. Kūnas tampa judančia architektūra, kuri reaguoja į erdvę taip, kaip dvarai reagavo į savo laiką“, – sako L. Puodžiukaitė-Lanauskienė. Ši idėja persikelia į choreografiją ir scenografiją, kuri remiasi dvarų architektūra, nutrupėjimais, nepilnumu, yrančių grindų metafora.
„Yrančios grindys“ spektaklyje tampa ne vien vaizdiniu, bet ir būsenos simboliu. Jos kalba apie tai, kas prarasta, kas nesugrąžinama, ir apie klausimą – kas būtų, jeigu istorija būtų buvusi kitokia. „Tai ir atminties plyšiai, ir atrama, kuri bet kada gali sugriūti. Bet kartu – galimybė iš naujo kurti“, – sako Agnija Šeiko.
Ypatingą vietą spektaklyje užima vadinamosios „tylos zonos“ – judesio, garso, erdvės pauzės, kuriose atsiveria tai, kas ilgą laiką buvo nebylu.
„Tylos zonos yra visur – kūnuose, scenografijoje, choreografijoje, garso takelyje. Jos nėra tuštuma, tai vieta, kurią bandome užpildyti judesiu ir balsu“, – pasakoja kūrėjos.
Šokio spektaklį „ONOS“ pirmą kartą Vilniuje, Dūmų fabrike bus galima išvysti vasario 20 ir 21 dienomis, Klaipėdoje, Klaipėdos kultūros fabrike – vasario 27 dieną.
Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė bei Neringos savivaldybė.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą