Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-16 |
Paroda „Žiotys“, atidaryta liepos 24 d. galerijoje „Energija“ Klaipėdoje, buvo ta vieta, į kurią aš ėjau ne iš karto, o tik tada, kai pajutau, kad pribrendau tam susitikimui. Kelias savaites nešiojausi mintį, stebėjau plakatus, girdėjau fragmentus, ir vieną vakarą pasakiau sau: dabar — ir nuėjau.
Tai buvo mano pirmas susidūrimas su Viltės Fuller vardu, nors ji jau seniai gyvena Londone, kur kuria savo figūratyvinius, glamūrinius pragarovaizdžius, persmelktus distopinių pasakojimų ir Baltijos regiono vaizdinių. Aš nežinojau, kas ji, nežinojau, kokias istorijas nešasi, bet vos pamačiau tuos vaško sluoksnius, tuos kūno fragmentus, tuos keistus, beveik organiškus paviršius, supratau, kad čia ne dekoras, o kažkas daug gilesnio. Ir būtent tada pajutau, kad jos tapyba nėra apie gražų vaizdą, o apie tai, kas žmogų verčia grįžti į vietą, kurią jis paliko – ne geografiškai, o viduje. Ir tas grįžimas man pasirodė toks tikras, kad supratau, jog ši paroda nebus lengvas pasivaikščiojimas.
Viltė Fuller, gimusi 1996 m. Klaipėdoje ir šiuo metu kurianti Londone, man pasirodė kaip menininkė, kuri ne vaizduoja pasaulį, o jį perdirba, lyg minkytų prisiminimą tarp pirštų, kol jis pradeda keisti formą. Jos tapyba nėra apie objektus, ji yra apie tai, kaip vaizdas gali tapti istorijos fragmentu, kuris iš pradžių atrodo pažįstamas, bet po sekundės jau tampa svetimas. Žiūrėdamas į jos darbus pajutau, kad ji kalba ne apie nostalgiją, o apie tą keistą, neramų grįžimą, kai supranti, kad vieta, kurią bandai palikti, visą laiką keliauja kartu. Tai nėra sentimentali kelionė, tai yra kelionė su aštriais kampais, su trupiniais, su kvapais, kurie ne visada malonūs, bet visada tikri. Ir būtent tame tikrumo sluoksnyje pajutau, kad ji yra menininkė, kuri leidžia sau būti nepatogi, nes tik taip galima pasakyti tai, kas svarbu. Ir man tai pasirodė ne kaip pozicija, o kaip natūralus jos kūrybos pulsas.
Jos kūriniai man pasirodė kaip bandymas išsiaiškinti, kur baigiasi kūnas ir prasideda daiktas, kur baigiasi prisiminimas ir prasideda vaizdas, kur baigiasi žmogus ir prasideda jo praeities nuosėdos. Tie vaško sluoksniai, tie aliejiniai potėpiai, tie keisti, beveik organiški paviršiai priminė ne tapybą, o fermentaciją — lėtą, neišvengiamą, savarankišką procesą. Atrodė, kad kiekvienas paveikslas kvėpuoja, lyg būtų ką tik ištrauktas iš tamsios, drėgnos vietos, kur laikomi seni daiktai, seni prisiminimai, seni kvapai. Ir būtent tame kvėpavime pajutau, kad ji kalba apie migraciją ne kaip faktą, o kaip nuolatinį judėjimą, kuris niekada nesibaigia. Tai nėra kelionė iš taško A į tašką B, tai yra kelionė, kuri vyksta viduje, ir jos paveikslai yra tos kelionės žemėlapiai. Tik žemėlapiai, kuriuose linijos visada šiek tiek išsiliejusios.
Vienas stipriausių įspūdžių buvo jos gebėjimas maistą paversti kūnu, o kūną — maistu, lyg viskas būtų vienas ir tas pats, lyg viskas būtų kažkada buvę kartu. Tie keisti, beveik groteskiški pavidalai priminė vaikystės virtuvę, kurioje kvapai būdavo tokie stiprūs, kad kartais net gąsdindavo. Ir kartu priminė suaugusio žmogaus bandymą suprasti, kodėl tie kvapai vis dar gyvi, kodėl jie vis dar grįžta, kodėl jie vis dar turi galią. Viltė sugeba padaryti taip, kad žiūrovas ne tik matytų, bet ir užuostų, net jei kvapo nėra, nes vaizdas pats jį sukuria. Tai yra retas gebėjimas — priversti žiūrovą jausti ne tik akimis, bet ir oda, ir kažkur giliau, kur laikomi seni, ne visada malonūs prisiminimai. Ir būtent ten pajutau, kad ji kalba apie tai, ką žmonės dažnai slepia.
Kūno fragmentai jos darbuose nėra dekoratyvūs, jie yra lyg ženklai, lyg randai, lyg įspaudai, kurie liko po kažko, kas įvyko seniai, bet vis dar turi formą. Rankos, veidai, pirštai, akys — viskas atrodo lyg būtų išplaukę iš atminties, kuri nenori būti aiški, nenori būti tvarkinga, nenori būti logiška. Tai yra atmintis, kuri gyvena savo gyvenimą, ir Viltė ją leidžia tokiai būti, nes supranta, kad tikroji atmintis niekada nebūna tiesi. Žiūrėdamas į tuos fragmentus pajutau, kad ji kalba apie žmogų, kuris visą gyvenimą bando suprasti, kur yra jo vieta, ir kodėl ta vieta visada šiek tiek slenka. Tai nėra tragedija, tai yra tiesiog faktas — kad žmogus visada yra tarp. Ir būtent tame „tarp“ ji randa savo kalbą.
Viltės technika yra tokia klampi, tokia tiršta, tokia šviesą sugerianti, kad kartais atrodo, jog žiūri ne į paveikslą, o į kažką gyvą, kažką, kas dar nėra iki galo nusprendę, kokia forma nori būti. Vaškas čia veikia kaip atminties medžiaga — sunkus, lipnus, nenuspėjamas. Aliejus veikia kaip laikas — lėtas, slenkantis, kartais net per lėtas. O jų kombinacija sukuria paviršių, kuris atrodo lyg būtų ką tik ištrauktas iš praeities, bet dar ne iki galo prisitaikęs prie dabarties. Tai yra paviršiai, man jie kalba apie žmogų, gyvenantį tarp skirtingų geografijų, laikų ir tapatybės sluoksnių. Ir būtent tame sluoksniuotume pajutau, kad ji yra menininkė, kuri ne tik tapo, bet ir kuria medžiagą iš savo gyvenimo.
Žiūrėdamas į jos darbus pajutau, kad ji yra menininkė, kuri ne bando patikti, o bando būti tikra, net jei tas tikrumas kartais atrodo šiurkštus, kartais nepatogus, kartais net šiek tiek bauginantis. Tai nėra menas, kuris glosto, tai yra menas, kuris kalba, ir kartais kalba garsiau, nei norėtum. Bet būtent dėl to jis veikia, būtent dėl to jis lieka, būtent dėl to jis turi svorį. Viltė kuria taip, lyg kiekvienas potėpis būtų bandymas suprasti, kodėl žmogus visada grįžta ten, iš kur išėjo, net jei tas grįžimas vyksta tik mintyse. Ir būtent tame grįžime pajutau, kad ji yra menininkė, kuri ne tik žiūri į pasaulį, bet ir leidžia pasauliui žiūrėti į ją. O tai yra drąsa.
Man ši paroda tapo ne tik pažintimi su nauja dailininke, bet ir savotišku testu — kiek aš pats esu pasiruošęs matyti, kiek esu pasiruošęs pripažinti, kiek esu pasiruošęs išgirsti. Nes jos darbai neleidžia likti nuošalyje, jie įtraukia, jie reikalauja, jie spaudžia. Ir būtent tame spaudime pajutau, kad ji kalba apie žmogų, kuris visą gyvenimą tolsta nuo vietos, iš kurios yra kilęs, kad galiausiai galėtų į ją sugrįžti. Tai nėra lengvas grįžimas, tai yra grįžimas su visais sluoksniais, su visais kvapais, su visais randais. Ir būtent tame grįžime pajutau, kad ji yra menininkė, kuri ne tik tapo, bet ir grąžina. Ir tas grąžinimas man pasirodė toks tikras, kad supratau, jog ši paroda liks su manimi ilgiau, nei tikėjausi.
Išeidamas iš parodos pajutau, kad kažkas manyje liko atidaryta, lyg žiotys, kurios dar nenori užsiverti, nes dar kažkas turi būti pasakyta, dar kažkas turi būti suprasta. Aš atėjau į parodą nieko nežinodamas apie Viltę Fuller, o išėjau supratęs, kad ji yra menininkė, kuri ne tik kuria vaizdus, bet ir įrašo juos į žmogų taip, kad jie lieka ilgiau, nei norėtum. Paroda vis dar veikia, darbai vis dar kabo, ir aš žinau, kad jei grįžčiau, jie kalbėtų su manimi kitaip, nes tokia yra jų prigimtis — jie keičiasi kartu su žiūrovu. Ir štai čia slypi jos jėga — ji ne tik rodo, ji įsirašo. Ir galbūt tai yra tikrasis menas — tas, kuris pasibaigia tik erdvėje, bet ne žmoguje. Nes kai žiūri į jos darbus, supranti, kad žiotys nebeužsiveria.
Parodą dar galite aplankyti iki rugpjūčio 22 d. Ji veikia galerijoje „Energija“, Danės g. 8A.
Parašykite komentarą