Klaipėda – miestas prie vandenų: Baltijos jūros, Kuršių marių ir Dangės upės. Gamta, geografija ir istorija vertė klaipėdietį lipti į laivą. Šimtmečius vandens kryptis buvo išgyvenimo ar klestėjimo pasirinkimas. Bet ne visada.

Seniausias žinomas ne kartografinis Klaipėdos vaizdelis

Ne taip seniai Klaipėda neatpažįstamai pasikeitė. Seniesiems atsitraukus atsikėlė nauji gyventojai. Totalitarinis režimas pertraukė natūralią uostamiesčio raidą. Radosi keistas darinys, kai miesto santykis su jūra buvo griežtai kontroliuojamas iš didžiosios komunistinės valstybės centro. Jūrų uostas ir laivyba valdyta iš Maskvos. Prieš ne pilnus 50 metų Klaipėdos savivaldos ir pačių klaipėdiečių santykis su vandeniu (ypač jūra ir mariomis) buvo sukaustytas ir fragmentiškas. Absoliuti dauguma klaipėdiečių netapatino savęs su jūra nei kultūriškai, nei istoriškai.

1970–1990 m. sąlyginio „atšilimo“ metu – švelnėjant rėžimui, stiprėjant vietos savivaldai, gręžiantis į vietos kultūrą ir Klaipėdos krašto istoriją – formavosi unikalus naujakurių klaipėdiečių tapatumas. Ordino pilies, Prūsijos karalystės, kaizerinės imperijos ir tarpukario Lietuvos istorinių laikotarpių palikimo laisvas pažinimas ir vertinimas, prasidėjęs 1990 m., skatino atrasti ir miesto jūrinės kultūros elementus. Kultūrinio „atšilimo“ laikotarpiu palaipsniui kurtas Lietuvos jūrų muziejus kviečia pažinti jūrų ir vandenų pasaulį.

Savivalda irgi gręžiasi į jūrinę kultūrą. Programa „Burių miestas“ siūlo pažinti keliavimą burlaiviais. Programoje vystomas muziejaus projektas „Ąžuolinės burės“ kviečia klaipėdiečius grįžti prie miesto ištakų, lipti ant medinių burinių laivų denių bei pajusti kelionę per marias ir istoriją į Juodkrantę…

Laivas

Kurėnas „SüD.1“ yra istorikų Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio ir laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus iniciatyva 2001 m. atstatyta tradicinių Kuršių marių plokščiadugnių žvejų burvalčių replika (kopija).

Atstatymo mintis – plaukiant/buriuojant išsaugoti ir garsinti unikalaus pamario krašto paveldą.

Daugiau nei du dešimtmečius „SüD.1“ lanko uostus Kuršių marių ir Nemuno pakrantėse. Juodkrantė yra dažniausiai lankoma gyvenvietė, be patogaus pramoginei laivybai artumo susisiejusi su Klaipėda ir per vietos buriavimo istoriją.

Senųjų buriuotojų maršruto Klaipėda–Juodkrantė–Klaipėda istorija

XIX a. viduryje Klaipėda buvo gyvas tarptautinis uostas, kurio gyvybę palaikė sieliais atplukdomos medienos pramonė, jūrinių burlaivių statyba ir medienos eksportas į užjūrius. Nuo XVII a. prekybos tikslais Klaipėdoje kūrėsi pirkliai iš Vakarų – Nyderlandų, Škotijos, Anglijos, Norvegijos. Jie mokė klaipėdiečius ne tik verslo ir jūrinės prekybos paslapčių.

Devynioliktas šimtmetis – laikai, kai jūra atrandama nuotykių ir iššūkių ieškančių keliautojų. Populiarėja pramoginių laivų tipas – jachtos, ir su jomis siejama veikla – buriavimas. Ką ir pradėjo Klaipėdoje apie 1835 m. propaguoti škotų pirklys Džonas Maisonas (John Mason), pastatęs sūnums burinę jachtą „Bill&Bob“.

Panašiu metu į Klaipėdą atsikėlęs norvegas Henrikas Skogardas (Henrik Skougaard) aktyviai ėmėsi buriavimo veiklos. Pagrindinė pirmųjų Klaipėdos buriuotojų kryptis buvo Juodkrantės žvejų kaimelis, kuris tuo metu evoliucionavo į kurortinį vilų ir gydyklų miestelį pamaryje.

1869 m. įvyko pirmoji klaipėdiečių buriuotojų regata, 1884 m. buvo įkurta Klaipėdos buriuotojų draugija (Memeler Segelverein). Pasiturinčių Klaipėdos buriuotojų bendruomenėje susiformavo tradicija organizuoti bendrą plaukimą (pvz. per Sekmines) į Juodkrantę. Jo metu jachtas lydėdavo garlaivis su muzikantais.

Vokiečių buriuotojų regata Klaipėdoje

Klaipėdos buriuotojų draugijos vimpelas (apatinėje eilėje antras iš dešinės) 1914 m. Lloyd`s Register or Yachts sąvade

Nuo buriuotojų aristokratų neatsiliko marių žvejai su kurėnais. Tikėtina, kad Kuršių marių žvejai į buriavimo varžytuves pradėjo rinktis XIX a. pabaigoje. Tikslas – praskaidrindami nelengvą žvejišką buitį ir papramogauti lenktyniaujant po burėmis.

Tikslesnės žinios apie žvejų regatas mus pasiekia iš vėlesnių (tarpukario) laikų. Klaipėdos dienraštis Memeler Dampfboot („Klaipėdos garlaivis“) aprašo 1927 m. vasarą prieš Klaipėdos buriuotojų draugijos buriavimo varžybas Nidoje vykusią žvejų regatą, kurioje varžėsi 49 burvaltės, suskirstytos į 3 klases.

Klaipėdos buriuotojai prisidėjo ir prie žvejų regatos organizavimo 1928 m. Juodkrantėje. Regatoje dalyvavo 40 burvalčių, prizus nugalėtojams įteikė Memeler Segelverein pirmininkas.

1930 m. liepos 14 d. pavakarę vykusi žvejų regata Juodkrantėje pristatyta jau kaip tradicinis renginys. Dalyvių skaičius – mažiausiai 43 burvaltės. Pažymima, kad stebėti plaukimų Juodkrantės prieplaukoje susirinko apie 100 žiūrovų. Iš Klaipėdos su karinės įgulos kapela atplaukęs garlaivis papildė poilsiautojų gretas. Startavo žvejai trijose grupėse trikampėje 8 jūrmylių distancijoje, pradedant nuo mažiausių – venterinių valčių. Grupės startavo kas dešimt minučių. Medinis burinis laivynas, genamas lengvo vėjo, distancijoje užtruko 2-3 valandas. Pirmąjį prizą (pereinamąjį) laimėjo absoliučiai greičiausio laivo šiporius Mikelis Schillbachas. Vakare vyko apdovanojimų teikimo ceremonija Juodkrantės viešbutyje „Po ąžuolu“. Vietos žvejų sąjungos atstovas padėkojo buriuotojams, padėjus surengti regatą. Klaipėdietis Ernstas Scharffetteris įteikė regatos prizus. Tarpukariu regatose stengtasi parinkti praktiškus žvejo amate prizus. Juodkrantės regatoje už pirmą vietą įteiktas barometras ar laikrodis, už antrą – neperšlampamas švarkas, už trečią – 50 litų. Po ceremonijos dalyviai vaišinti alumi, skambėjo dainos ir vyko šokiai. Spaudoje regata apibūdinta kaip ypatingai pasisekusi (Pagal: Segelregatta der Fischerkähne vor Schwarzort, Memeler Dampfboot, 1930-07-15, Nr. 82/163, S. 5).

Tarpukario metais Klaipėdos vokiečių ir lietuvių jachtklubų jachtos navigacinio sezono (gegužės–spalio mėnesiai) savaitgaliais pasklisdavo po Kuršių marias. Dvi pagrindinės kryptys buvo Nidos ir Juodkrantės uosteliai. Arčiausiai esanti Juodkrantė buvo patogi sezono atidarymo/uždarymo plaukimų vieta.

1937 m. birželio 6 d. atidarytas buriavimo sezonas vimpelo (gairelė, trikampė vėliava) pakėlimu lietuvių Klaipėdos jachtklube. Ta proga surengta regata Klaipėda–Juodkrantė, kurioje dalyvavo 9-ios jachtos. Pirmos finišavo „Vytis“ (mišri klasė) ir „Rūta“ (Hai klasė). Pastaroji gavo jachtklubo komandoro ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pereinamuosius prizus (Pagal: Buriavimo sezonas atidarytas VI. 6 d. Jūra, 1937, Nr. 6 (22), p. 181.)

Ką gi matė buriuotojai anksčiau ir ką galima pamatyti šiandien plaukiant iš Klaipėdos į Juodkrantę?

Maršruto dalys

Šiais laikais sumanius pramogine burine jachta plaukti iš Klaipėdos į Juodkrantę kelionę galima dalinti į dvi iš esmės skirtingas savo kraštovaizdžiais dalis – plaukimą Klaipėdos uostu ir plaukimą atviromis Kuršių mariomis.

„Laidai“ (elektros linija tarp Kuršių nerijos ir Kiaulės nugaros salos) yra daugiau simbolinė, bet logiška riba, skirianti uostą nuo atvirų marių. Reiktų skaičiuoti, kad jachtai, priklausomai nuo vėjo ir motoro (ne)naudojimo praplaukti pro uostą iki „tinklų“ užtrunka maždaug pusvalandį, kurėnu tas pats atstumas įveikiamas per valandą. Plaukimas jachta atviromis mariomis iki Juodkrantės gali trukti pusantros ar dvi valandas, kurėnui – dvi-tris valandas. Kurėnas gali plaukti tiesiai, nebūtinai farvateriu (laivakeliu), ir taip sumažinimas nuotolis.

Plaukiam pro Klaipėdos uostą

Kelionė vandeniu į Juodkrantę pradedama kurėnui „SüD.1“ išplaukiant iš buvusiame pilies griovyje įsikūrusios pramoginių laivų marinos „Pilies uosto“. Kampe, kuriame dabar plūduriuoja motorinės ir burinės jachtos, anksčiau glaudėsi į turgų suplaukę kurėnai ir venterinės valtys su baidokais ir reisinėmis (kroviniai marių burlaiviai). Pastarieji čia likdavo ir žiemoti. Piliavietė ir Dangės upės atkarpa šalia pilies yra seniausio XIII a. uosto vieta.

Suderinę savo išplaukimo laiką su „tiltininku“ išlendame į Dangės upę pro pasukamą, 1855 m pastatytą, Grandinių tiltą. Atsiduriame visai netoli upės žiočių. XVIII a. pabaigoje Klaipėdos senamiestį dar juosė ir senoji Dangės upės žiočių atšaka, tekėjusi dabartinės Didžiojo vandens gatvės vietoje.

Likusia vienintele vaga, pasroviui praplaukdami pietinį ir šiaurinį žiočių ragus, pasiekiame Kuršių marias. Šiauriniame rage – keleivinio kelto į Smiltynę švartavimosi vieta. Pietinis Dangės žiočių ragas per paskutinį šimtmetį patyrė daug pokyčių, susijusių su laivų statybos pramone, išsiplėtė ir dabar leidžia prisišlieti Karinių jūrų pajėgų laivams bei kruiziniams laineriams.

Taigi, išplaukėm į Kuršių marių siauriausią vietą. Ties Klaipėdos uostu marios dar vadinamos Klaipėdos sąsiauriu, kuris vis siaurėja į šiaurę ir įsiliejimo į Baltijos jūrą vietoje atsiveria „jūros vartais“. Kurėnas nėra jūrinis laivas, todėl mes sukam į pietus, už nugaros palikdami perkėlą Klaipėda–Smiltynė. Šioje vietoje keltai kursuoja nuo viduramžių ir pačios Klaipėdos pradžios. Iki XIX a. perkėla buvo svarbi Europos pašto kelio tarp Vakarų ir Rytų, jungusio Berlyną ir Sankt Peterburgą, dalis. Ne veltui šiai perkėlai prigijo „senosios“ vardas.

Dangės upės žiočių šiaurinis ragas, kuriame dabar švartuojasi Smiltynės perkėlos keltai. Iš Facebook grupės Lietuva senose fotografijose

Piečiau perkėlos plaukiame arčiau Kuršių nerijos kranto, kad netrukdytume pagrindiniu uosto farvateriu judantiems didiesiems jūriniams laivams. Dešiniau veriasi kurortinio Klaipėdos priemiesčio – Smiltynės – vaizdai. Plaukiant į pietus uosto akvatorija platėja. Marių dalis, apsupta krovos krantinių infrastruktūrai ir pritaikyta intensyvios laivybos poreikiams dar vadinama Klaipėdos uosto akvatorija. Ji baigiasi ties Kiaulių nugaros „laidais“.

Tuo metu, kai plaukiame pro XX a. pradžioje statytas Smiltynės vilas ir jachtklubą, kairėje regime laivų statyklą ir pagrindines uosto krantines – trąšų, kitos birios produkcijos ir konteinerių terminalus.

XX a. pradžia. Kitoje marių pusėje – Smiltynės vilos

Iš tolo savo grožiu atsiveria 1919 m. įkurtos „Lindenau“ laivų statyklos „elingas“ – ažūrinė kranų aptarnavimo konstrukcija.

„Lindenau“ laivų statyklos teritorija iš marių pusės. 75 Jahre Lindenau GMBH Schiffswerft & Maschinenfabrik

Ir dabar čia veikia Vakarų Baltijos laivų statykla. Kur dabar šiuolaikinių krovos terminalų kranai ir sandėliai, XVIII–XIX a. Gintaro pelkės ir Smeltės priemiesčiuose sukosi vėjo malūnų sparnai. Čia įsikūrusiuose „vandens soduose“ – medienos rąstų apdirbimo sklypuose – malūnai suko pjūklų mechanizmus, nemalė miltų, o pjaustė ąžuolą ir pušį, atkeliavusius iš Nemuno aukštupio.

Paplaukus apie kilometrą nuo „senosios“ perkėlos uosto terminalus kerta „naujoji“ perkėla, įrengta gausėjančiam transportui per marias į neriją perkelti. 1986–1989 m. ką tik praplauktoje „Baltijos“ laivų statykloje „naujajai“ perkėlai buvo pastatyti keturi keltai – „Baltija“, „Nemunas“, „Palanga“ ir „Žalgiris“. Visi jie jau nurašyti, dabar mums pro akis zuja bulgariški įpėdiniai ir naujausias 2021 m. Klaipėdoje statytas keltas „Klaipėda“.

„Baltijos“ laivų statykloje statomas keltas „Baltija“, 1985 m. B. Aleknavičiaus nuotrauka. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Praplaukus „naująją“ perkėlą, už nedidelio iškyšulio dešinėje nerijos pusėje, pamatome „laivų kapinių“ įlanką. Sovietmečiu į ją buvo sutempiami atitarnavę mediniai žvejybiniai motorlaiviai ir paliekami sutrūnyti. Taip savo diena čia baigė kelios dešimtys laivų.

Jau po 2000 m. įlanka buvo išvalyti, čia savo laivus ir kitą įrangą sustato uosto techninio aptarnavimo įmonės. Kasmet šalimais atsiranda ir paliekamų sunykimui laivų, „laivų kapinės“ pateisina savo vardą. Kaip jos atrodė (šalia kitų istorinių kadrų) galima pamatyti Algirdo Armanino filme Maža išpažintis (1971 m.) ir filmo santraukoje žemiau (4:30-5:05 ir 14:45-16:10)

Priešingoje marių pusėje krantinėje stūkso kalnai tvarkingai sudėliotų spalvotų dėžių – tai didžiausias Klaipėdos uoste „Smeltės“ konteinerių terminalas. Tarpukariu čia buvo įsikūręs Lietuvos bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas ir eksporto krantinės.

Sovietmečiu čia įsikūrė žvejybos uostas su tralerių laivynu.

Klaipėdos žvejybos uostas, 1985 m. B. Aleknavičiaus nuotrauka. Lietuvos jūrų muziejus

Dabar aukščiausi portaliniai kranai, panašūs į žirafas, čia krauna šimtus tūkstančių konteinerių per metus. Konteineriais gabenama faktiškai viskas, juos lengva sukrauti į laivą, perkrauti į antžeminį transportą (sunkvežimius ar vagonus) ir pristatyti užsakovui. Priminsiu, kad per 80 procentų visų pasaulio krovinių gabenama jūra.

Martyno Vainoriaus nuotr.

O mes kurėnu „SüD.1“ gabenam keleivius toliau į pietus – link atvirų marių. Už mūsų nugaros liko ir šalia konteinerių uosto įsikūrusi tarptautinė jūrinių keltų perkėla – Centrinis Klaipėdos terminalas. Iš čia „DFDS“ ir „TT-Line“ keltais kroviniai ir žmonės plukdomi į Vokietiją ir Švediją. Čia kraunasi ir laivai su NATO karine technika.

Kairėje, piečiau didžiojo konteinerių terminalo, atsiveria Malkų įlankos (Miško uosto) žiotys. XIX a. iškasus Vilhelmo kanalą galutinai suformuotoje plačioje ir ilgoje įlankoje buvo rūšiuojami sieliais kanalu atplukdyti rąstai.

Pietinis Klaipėdos uosto pakraštys – Malkų įlanka – XX a. pradžioje. Krovininiai buriniai baidokai plaukia link Karaliaus Vilhelmo kanalo, vedusio 25 km link Minijos ir Nemuno, įplaukos. Dešiniau matomos dalbomis sužymėti uosto pirklių vandens plotai, į kuriuos kanalu XIX a. ir XX a. pr. buvo plukdomi sieliais rąstai, Klaipėdos lentpjūvėse virsdavę eksportinėmis lentomis – „malkomis”.

Dabar čia veikia keli krovos terminalai, čia įkurta bazė Karinių jūrų pajėgų flotilei, o didžioje įlankos dalyje yra įsikūrusi Vakarų laivų gamykla. Bene stambiausia uosto įmonė pagal darbuotojų skaičių. Ji specializuojasi laivų remonte ir eksploatuoja didžiausius Baltijos jūros regione plaukiojančius dokus.

1966–1969 m. kuriantis įmonei reikėjo gerokai pagilinti Malkų įlanką. Iškastas gruntas buvo pilamas šalimais į marias, taip buvo suformuota Kiaulės nugaros sala (vienintelė Kuršių mariose).

Malkų įlanka 1960 – 1970 m. buvo išplėsta, pagilinta bei pritaikyta Vakarų laivų remonto įmonės poreikiams. Sovietmečiu įmonės aptarnavo LTSR ir kitų sovietinių respublikų žvejybinius laivus. Ji ir dabar yra viena didžiausių laivų remonto įmonių Baltijos jūros regione. Apie 1980 m. B. Aleknavičiaus nuotrauka. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Ji – paskutinė „kliūtis“ išplaukiant iš uosto į marias. Poetas keturvėjininkas ir buriuotojas Salys Šemerys (1898–1981), tarpukariu Klaipėdoje turėjęs jachtą „Tegu“, Kiaulės nugarą aprašo 1935 m. plaukimų atsiminimuose: „Tai [R.A. – Kiaulės nugara] yra pastovus smilčių slenkstis mariose lygiagrečiai Kuršių Neringos, apie 1 km ilgio ir 100 m pločio, vos vos kyšantis iš po vandens…Senoviškas to smilčių slenksčio pavadinimas buvo Šventa-rikė…Tai yra kuršiškas žodis su melodinga galūne „ė“ (iš knygos Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse (atsiminimai), 2016). S. Šemerys tvirtino, kad vokiečiai „Šventa-rikę“ neteisingai išvertė į „Schweinrücken“ ir, galop, pavadinimas buvo sulietuvintas į „Kiaulės nugarą“. Abu pavadinimai fiksuojami XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos pusės žemėlapiuose. Su Kiaulės nugaros etimologija siejami ir dar ankstyvesni vokiečių buriuotojų palikti pasakojimai apie buriavimą Klaipėdos uosto ir Kuršių marių paribyje. Remiantis jais Kiaulės nugara buvo plati ir ilga sekluma išplaukiant į marių farvaterį ir jos kliudymas jachtos kiliu kartais pasibaigdavo „užsėdimu“ ant sėkliaus. Kas nepridėdavo buriuotojų tarpe garbės ir buvo vertinama kaip ištikusi nesėkmė arba kiaulystė (vok. „Schweinerei“). Visai gali būti, kad terminas Kiaulės nugara yra unikalus vietos buriuotojų kultūrinių tradicijų padiktuotas pavadinimas. Nepakitęs ir keičiantis kraštovaizdžiui, kai gilinant Malkų įlanką suformuota nuolatinė sala. Dabar ji be aukšto elektros tinklų bokšto pasižymi paukščių perėjimo vietomis ir buriuotojų pralenkiama pagarbiu atstumu, ypač iš pietinės pusės, kur dar tolokai nuo salos tęsiasi seklūs vandenys.

Klaipėdos ir apylinkių žemėlapis, 1906 m. Jame matome Malkų įlanką ir Karaliaus Vilhelmo kanalo nedidelę atkarpą. Šalimais – Kiaulės nugaros sekluma.

Klaipėdos uosto prieigų žemėlapis su Miško uostu (Malkų įlanka) ir Kiaulės nugaros sekluma. Ties vakarine seklumos riba išdėstyti farvaterio plūdurai. Iš Merkys, V. Vandens keliai, Kaunas, 1934

Nuo Kiaulės nugaros šiaurinio krašto pastatytas hidrotechninis įrenginys pirsas, prie kurio glaudžiasi suskystintųjų gamtinių dujų laivas-saugykla „Independence“ (liet. „Nepriklausomybė“). Prieš 10 metų suskystintųjų dujų terminalas čia atsirado su tikslu Lietuvai atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos. „Terminalą sudaro laivas „Independence“ su išdujinimo įrenginiu ir krantinė su dujų tiekimo įranga. Skysto pavidalo suslėgtosios dujos laivu dujovežiu (specialu tanklaivius) iki Klaipėdos gabenamos -161 0C temperatūroje, tokios būsenos užima 600 kartų mažiau vietos nei dujiniu pavidalu. Terminale suskystintos gamtinės dujos yra išdujinamos ir 18 km ilgio vamzdynu pristatomos į Lietuvos dujų tinklą. SGD terminalas faktiškai panaikino Lietuvos priklausomybę nuo vienintelio importuojamų dujų šaltinio sausuma – Rusijos. Jis visiškai aprūpina Lietuvos dujų importo poreikį ir prireikus dujas gali tiekti kaimyninėms Baltijos jūros šalims“. (iš knygos Su jūra mes didesni, 2022 m.)

Šaltinis AB „KN Energies” internetinis puslapis www.kn.lt

Farvateris iš Klaipėdos link Juodkrantės mus veda tarp Kiaulės nugaros ir nerijos. Vienas pirmųjų lietuvių buriuotojų Klaipėdoje S. Šemerys šią vietą įvardija Meškadaubės pavadinimu. Jis siejamas su mišku ir dauba (gilia vieta): „Priešais Kiaulės Nugaros pabaigą Neringos pusėje yra Meškadaubė. Tai labai patogi įlankėlė, apaugusi mišku, kur galima pučiant NW [R.A. – ŠV arba šiaurės vakarų vėjas], kuris vasarą yra dažniausias mūsų svečias, saugiai apsistoti ir, reikalui esant, net ir pernakvoti.“ (iš knygos Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse (atsiminimai), 2016).

Iš tikrųjų, ir dabar šioje marių vietoje yra gan gilu, galima priplaukti prie pat kranto ne tik su tradicinėmis burvaltėmis, bet ir su kilinėmis jachtomis. 7-8 metrų gylis palei neriją tęsiasi apie kilometro ilgio atkarpoje. Gana didelis kontrastas žinant, kad kitame marių krante toje pačioje vietoje yra 0,5-1 m gylis, o ir vidutinis natūralus Kuršių marių gylis – apie 2 metrus. Kita vertus, tokia hidrologinė Meškadaubės kilmė yra nesunkiai paaiškinama. Šį gilų ruožą suformavo iš marių ir iš jūros judantys vandens srautai. Ties Kiaulės nugara susidaro „butelio kakliuko“ reiškinys, kai susiaurėjime padidėjęs vandens srauto greitis bei spaudimas gilina savo „vagą“. Panašu, kad šio reiškinio šalutiniai efektai pastebimi vis dažniau. Tikiu, ne vienam teko girdėti, kad sūrus jūros vanduo per audras pasiekia ir Juodkrantę. Didėjančią jūros vandens apykaitą mariose lemia ir nuolatinis Klaipėdos uosto farvaterio gilinimas.

Žemėlapyje tarp Kiaulės nugaros ir Juodkrantės nurodytas farvateris su jo ribas žyminčių plūdurų pozicijomis. Salio Šemerio minima Meškadaubė žemėlapyje pažymėta ties skaičiumi 36, vokišku pavadinimu „Bärerschtucht“.

Be visų suminėtų dalykų, Kuršių marių ir uosto akvatorijos sankirta yra unikali vieta ir tiems, kas domisi kariniu paveldu bei karo istorija. Vietoje, kur nuo Kiaulės nugaros elektros laidų bokšto laidai pasiekia kitą laidų bokštą nerijoje, yra išlikęs priešlėktuvinės artilerijos baterijos kompleksas. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai pakrantės ar priešlėktuvinės gynybos baterijomis su pabūklais apjuosė visą Klaipėdą. Praplaukiam visai šalia geriausiai išlikusios priešlėktuvinės baterijos „Schweinsrücken“, dabar geriau žinomos kaip Alksnynės baterija. Norintiems sužinoti daugiau rekomenduoju istoriko Tito Tamkvaičio straipsnį.

Alksnynės vardas daugeliui poilsiautojų žinomas, ties Alksnynės sodybviete įkurtame patikrinimo poste susimokamas „ekologinis“ mokestis už įvažiavimą į Neringos miestą. Vietos sąsajos su kariniu paveldu yra mažiau žinomos. Kiek šiauriau nuo sodybos po Antrojo pasaulinio karo buvo įrengta SSRS povandeninių karinių laivų krantinė – medinis lieptas ir metalinių pontonų eilė. Jau minėjau, kad marios palei nerijos krantą iki pat Alksnynės yra gana gilios. Gilios tiek, kad nedideli „M“ tipo SSRS povandeniniai laivai galėjo panėrę po vandeniu praplaukti uostą ir išnerti ties Alksnyne. Nėra žinoma kokiu tikslu jie čia lankydavosi, gal pasipildyti atsargas ar trumpam įgulos poilsiui. Sovietinio laikotarpio povandeninių laivų istorijas Klaipėdoje mena buriuotojai.

Galiausiai išplaukiam pro „laidus“ ir Kiaulės nugaros salą į platėjančias marias. Ryškiai matome platėjančius vandenis ir tolstančius vienas nuo kito krantus. Vienur kitur vandenyje plūduriuoja bujos (farvaterį žymintys plūdurai). Kaip rašė S. Šemerys, nuo uosto iki Juodkrantės tarpukariu jų buvo apie 30. Šiandien žalių ir raudonų ženklų žymiai mažiau, bet jie atlieką tą pačią funkciją. Ties Kiaulės nugara susijungia jūrinis ir upinis farvateriai. Šiek tiek laivybos teorijos:

Laivų keliuose iš jūros į uostą žalios bujos praplaukiamos dešiniu bortu, raudonos – kairiu. Ir taip kelias tęsiasi įplaukus į uostą, jį praplaukus ir kylant aukštyn upėmis (šiuo atveju mariomis) į žemyną. Plaukiant žemyn upėmis (mariomis) link uostų ir jūros naviguojamasi atvirkščiai: dešinėje – raudonos bujos, kairėje – žalios bujos.

Ir, pagaliau! Burvaltė „SüD.1“ skrodžia atvirų marių vandenis. Krantai su savo istorijomis tolsta nuo mūsų ir ruošiamės kelti bures. Įprasta, kad šioje Baltijos jūros pakrantės zonoje šiltuoju metų laiku vyrauja šiaurės vakarų ir vakarų krypčių vėjai. Kurėnui, kuris nelinkęs buriuoti aštresniu kursu į vėją, šoninis vakarų vėjas, genantis link Juodkrantės, yra idealus pasirinkimas. Jei tokios sąlygos susiformuoja, praplaukus Kiaulės nugarą, kyla burės. Kurėnas turi tris bures – pagrindinio stiebo didburę, mažojo stiebo mažburę ir nuo laivapriekio (laivo rago) kylančią trikampę raginę.

Kurėnas „SüD.1“ Kuršių mariose, antrame plane – venterinė valtys „Rusnietė“, tolumoje – Kiaulės nugara ir elektros linijos bokštai. Vykinto Laukevičiaus nuotrauka.

Atitolus kiek nuo nerijos kranto galime pilnai išnaudoti vakarų vėją, kurios niekas nebeužstoja kaip dažnai nutinka Klaipėdos uoste. Ąžuolinis burvaltės sparnas (šliužė) nuleidžiamas pavėjiniame borte, tolimesnėje nuo vėjo pusėje. Įtemptos šotais (kampo į vėją reguliavimo virvės) keturkampės didburė ir mažburė bei trikampė raginė veikia kaip vėjo gaudyklės, o po vandeniu nuliesta šliužės dalis veikia kaip kilis, neleidžiantis plokščiadugniam laivui dreifuoti į šoną. Keturkampių burių forma palaikoma skersinėmis kartimis (špritkartėmis). Laivams valdomas vairalazde (elmentu), kuri sukinėja vairo plunksną (oderę).

Atstumas nuo Kiaulės nugaros iki Juodkrantės prieplaukos tiesia linija yra kiek daugiau nei trylika kilometrų. Atrodo vienas du ir nuplauksi, bet mes užtrunkam vidutiniškai dvi su pusę ar tris valandas. Vėjas gali būti silpnas, „sukinėtis“ arba pradėti pūsti iš nepalankios pusės. Svarbiausia, parodyti keleiviams kaip vėjo ir vandens sąveikia išjudina apie keturias tonas sveriantį ąžuolinių bortų laivą. Visai kitas jausmas – kai išjungiamas variklis ir plaukiama tiktai vėjo pagalba. Burvaltė „SüD.1“ lengvai įsisiūbuoja, girdisi bortus apgaubiantis vandens čiurlenimas, laivavirvių blokų ir stiebų girgždėjimas, burių plazdėjimas. Plaukimas mediniu buriniu laivu ramina ir gaivina mūsų „visur skubančias“ galvas. Norintys visai atsipūsti gali sulįsti į priekinę kajutę (paragę), galinėje (pastūrėje) netilptų, čia laikomi pagalbiniai įrankiai. Prie didelio noro išsikeliam denio lentas ir ant storo pušinio dugno susidėliojus plyteles užkuriamas laužas, kaip ilgų plaukimų metų darydavo žvejai. Jau po truputį galima įsivaizduoji kaip Kuršių mariose prieš gerą šimtmetį plaukiojo keli šimtai kurėnų, kuriais buvo žvejojama, keliaujama į turgų, plukdomas šienas ar lenktyniaujama regatose. Taip šio unikalaus krašto istoriją mes galime pajausti trumpoje kelionėje į Juodkrantę.

Žvejų regata Preiloje, apie 1935 m.

Juodkrantė mus pasitinka besiplečiančiomis kormoranų kolonijomis ir Gintaro įlankos uosteliu. Šalia jo auga dvi tuopos, kurių siluetai matomi beveik nuo Kiaulės nugaros ir iš tolo mums rodo vandens kelią link Juodojo kranto.

Žvejų regata Juodkrantėje, apie 1930 m.

Iš tikrųjų šio nerijos miestelio pavadinimo kilmė grynai jūrinė. Kai dar jūrininkai orientavosi pagal jūros kranto orientyrus pakeliui į Klaipėdos uostą jie matė ilgą smėlio juostą (Kuršių neriją), kurioje išsiskirdavo juodas senojo miško taškas. Ta vieta vokiečių jūrininkų vadinta Juodu tašku (vok. Schwarzort) arba Juodu krantu. Ir dabar Juodkrantę supa seniausias miškas nerijoje.

Klaipėdos uosto ir aplinkinių krantų – į šiaurę Olandų kepurės ir į pietus Juodkrantės sengirės – kontūrai iš jūros pusės XIX a. pradžioje. Situations Plan von dem Hafen zu Memel, Berlin, 1818

Praplaukus XIX a. pabaigoje gintaro gavybos pramonės firmos „Stantien und Becker“ suformuotą Gintaro įlanką mums visu gražumu atsiveria kurortinis Juodkrantės miestelis. Įdomu pastebėti, kad praėjusio amžiaus pradžioje Kuršių nerijoje būtent čia kūrėsi pirmosios vilos, gydyklos, sanatorijos ir viešbučiai iš Vokietijos atvykstantiems poilsiautojams. Juodkrantė buvo pilna miestiečių vasarotojų gyvybės, kai Nida dar buvo nedidelis žvejų kaimas. Čia buvo patogesnė prieplauka ir patogesnis susisiekimas garlaiviais.

Dabar mes matome švelniai miškais apaugusių kalvelių prie marių glaudžiamą jaukią gyvenvietę, kur džiaugiamasi sąlyginai ramiomis vasaromis, palyginus su Nidos šurmuliu. Artėjame prie savo kelionės pabaigos. Tokia buvo mūsų kelionė po „Ąžuolinėmis burėmis“ – apie Klaipėdą, apie uostą, apie medinius laivus, apie buriavimą ir apie Kuršių marių aplinką.

Belieka grįžti atgal į Klaipėdą…tad prašom ant denio!