Žavesys, gebėjimas įkvėpti, įtaigumas, matymo platumas, noras rizikuoti, grandioziniai siekiai ir drąsus pasitikėjimas savimi – šios savybės dažnai siejamos su sėkmingu vadovavimu. Tai buvo būdinga ne tik Nikolai Tesla, bet ir Elonui Muskui.

Tačiau yra ir kita šio profilio pusė, nes tos pačios savybės gali būti nekompetencijos forma (veržlumas, atsisakymas klausytis ar priimti patarimus tampa trūkumais, kai vyrauja impulsyvumas, neapdairumas ir dažnas nedėmesingumas detalėms). Neretai tai gali sukelti didžiules vadovavimo klaidas ir padaryti didelę žalą. Nors ir sunkiai, bet pradedama suprasti, kad prarastas gebėjimas priimti racionalius sprendimus yra daugiau nei tik „suklydimas“.

Kalifornijos Berklio universiteto psichologijos profesoriaus Dacherio Keltnerio du dešimtmečius trukę elgesio tyrimai atskleidė, kad asmenys, kurie veikia kaip galia (politinė ar ekonominė), ima elgtis taip, kaip žmonės, patyrę smegenų pažeidimą. Jie tampa impulsyvesni, mažiau bijo rizikuoti, o svarbiausia – tampa mažiau nuovokūs, bandydami pažvelgti iš kitų žmonių požiūrio taško. D. Keltneris tai pavadino „galios paradoksu“. Tai reiškia, kad įgiję galios, prarandame kai kuriuos sugebėjimus, kurie ir padėjo pasiekti galią.

Deividas Owenas, kuris prieš eidamas į politiką įgijo neurologo/ psichiatro išsilavinimą, sukūrė terminą „Hubriso sindromas“, norėdamas apibūdinti, kaip valdžia gali pakeisti valdžią turinčių žmonių asmenybę ne tik politikoje, bet ir visose gyvenimo srityse – nuo ​​verslo iki žiniasklaidos.

Kai Ovenas pradėjo rašyti knygą apie ligą vyriausybių vadovų galvose, gana greitai jis pamatė, kad kai kurie politiniai lyderiai nėra tikri ligoniai, bet rodo labai ryškius asmenybės pokyčius. Tuos pokyčius jis įvardino kaip hubris, kas lietuviškai yra arčiausia puikybės termino. „Hubrisas nėra visiškai neigiama sąvoka, – sako jis. – Tai reiškia, kad reikia rizikuoti ir turėti energijos tiek pat, kiek turi daugiau neigiamų konotacijų. Paaiškinimas: „Hubris (iš senovės graikų ὕβρις ( húbris ) ‘puikybė, įžūlumas, pasipiktinimas’), apibūdina asmenybę su ekstremalaus ar per didelio išdidumo arba pavojingo perdėto pasitikėjimo ir pasitenkinimo savybėmis, dažnai kartu su arogancija“. Neurologijos žurnale „Brain“ jo aprašyti šios sindromo elementai dažniausiai yra tokie:

1. Narcisistinis polinkis matyti savo pasaulį pirmiausia kaip areną, kurioje vyrauja galia ir šlovė.

2. Per didelis pasitikėjimas savo sprendimais ir panieka patarimams ar kritikai.

3. Neramumas, neapdairumas ir impulsyvumas.

4. Hubristinės asmenybės nekompetencija, kai viskas klostosi ne taip, kaip tikėtasi, nes per didelis pasitikėjimas savimi paskatino lyderį nesijaudinti dėl politikos veržlių ir varžtų.

Hubriso sindromas buvo suformuluotas kaip elgesio modelis žmogui, kuris: (1) mato pasaulį kaip vietą savęs šlovinimui naudojant galią; (2) turi tendenciją imtis veiksmų pirmiausia siekdamas pagerinti asmeninį įvaizdį; (3) neproporcingai rūpinasi įvaizdžiu ir pateikimu; (4) kalboje demonstruoja mesijinį uolumą ir išaukštinimą; (5) painioja save su tauta ar organizacija; (6) pokalbyje vartoja karališką žodį „mes“; (7) rodo pernelyg didelį pasitikėjimą savimi; (8) akivaizdžiai niekina kitus; (9) rodo atskaitomybę tik aukštesniam teismui (istorijai arba Dievui); (10) demonstruoja nepajudinamą tikėjimą, kad bus išteisintas tame teisme; (11) praranda ryšį su tikrove; (13) imasi neramumo, neapdairumo ir impulsyvių veiksmų; (14) leidžia moraliniam teisingumui pateisinti bet kurias sąnaudas ar rezultatą;  (15) rodo nekompetenciją, nepaisydamas politikos formavimo ribojimų ir galimybių.

Nors pateikti dalykai atrodo kaip nelabai reikšminga teorija ar smulki praktika, bet per pateiktą priemonę pažvelgus į du dabarties politinius veikėjus – Donaldą Trumpą ir Vladimirą Putiną – galima matyti, kur gali nuvesti hubriso sindromas.

Fallonas, tyrinėjęs psichopatinių serijinių žudikų smegenis juos skenuojant, priėjo prie išvados, kad santykiai, smegenys, genai ir ankstyva vaikystė prisidėjo prie diktatoriaus mąstymo ir elgesio atsiradimo.

„Šiek tiek nuspėjama, kad diktatoriai nėra normaliai bendraujantys su kitais žmonėmis asmeniškai, empatiškai. Jie gali susieti save su „žmonėmis“ kaip visuma arba „žmonėmis“ gentine ar abstrakčia viso pasaulio prasme (kaip Hitleris galėjo turėti pangermanizmo, o Stalinas – su panslaviškomis nuotaikomis) ar net su „pasauliu“, – šiemet rašė jis žurnale „Psychology Today“.

Pagrindinis vaidmuo tenka apatinės priekinės skilties ir migdolinio kūno, baimę, įniršį ir seksualinį potraukį reguliuojančios vietos, anomalijoms.

„Kai kuriems asmenims migdolinis kūnas gali būti taip silpnai išvystytas, kad sukuria itin didelį priklausomybės modelį. Taigi tai, kas tenkina normalų žmogų – pavyzdžiui, geros knygos skaitymas ar saulėlydžio stebėjimas – niekaip neveikia žmogaus, kurio migdolinė dalis yra neišsivysčiusi. Kai kuriems žmonėms tai reiškia didesnę polinkį į priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio bei stiprią skausmingą abstinenciją, kuri laikui bėgant vis blogėja ir sukelia piktybinį priklausomą elgesį”, – rašo jis.

Diktatūrų sunkumas ir intensyvumas yra įvairaus laipsnio, tačiau net ir atlikus ribotus tyrimus, rizika psichinei sveikatai atrodo akivaizdi. Ankstyvieji įspėjamieji ženklai gali būti didėjantis visuomenės konfliktas, kultinis mąstymas, savavališki pokyčiai ir nerealūs ar netinkami potencialių lyderių pažadai ar reikalavimai.

Šaltinis – čia.