Neringoje biblioteka visais laikais turėjo savų interesų. Tarp jų – ir vienas svarbus bei iki šiol sėkmingai funkcionuojantis objektas adresu Skruzdynės g. 9 (Nida), buvęs žvejo Gulbino sodybos ūkinis pastatas, pritaikytas vasaros tipo poilsinei, kaip liudija Nekilnojamojo turto registro išrašas.

Pastatas statytas 1940 m., rekonstruotas 1970 m., šalia antras – statytas 1978 m. Senasis pastatas gana egzotiškos išvaizdos: mažai langų (nuo gatvės vos vienas), stogas dengtas švendrėmis – tikra daržinė, o ir pavadinimas poilsio bazė „Daržinėlė“.

Haiku dirbtuvės „Trys eilutės – gili prasmė“ 2018 m. Iš kairės: Goda Bendoraitienė-Evans, prof. Petras Gintalas, Mindaugas Valiukas, Artūras Šilanskas, Ona Jautakė, Dalia Tamošauskaitė, Audreolė Pivorė, Edmundas Atkočiūnas, Danielius Milašauskas. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Nereikėtų manyti, kad bibliotekininkai ir biblioteka galėjo sau leisti išlaikyti tokį objektą, anaiptol, biblioteka tebuvo šio objekto administratorė, o dvylikoje bazės kambarių vasaras leisdavo bibliotekos steigėjo – Kultūros ministerijos – darbuotojai. Tiesa, bibliotekininkams už namelių priežiūrą buvo leista naudotis vienu kambariu (vėliau net trimis).

Visais laikais su šiuo objektu turėjome problemų: priežiūrai galėjome skirti vieną kiemsargio etatą, lėšų remontui – katino ašaras,  o poilsiautojų norų rasti čia penkių žvaigždučių viešbučio sąlygas nors vežimu vežk. Tai tęsėsi iki 2006 m., kai bibliotekos steigėjo teisės perduodamos Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, o buvusi steigėja Kultūros ministerija, nenorėdama prarasti vertingo objekto, perduoda jį valdyti vienam savo reguliuojamos srities subjektų – Kultūros darbuotojų tobulinimosi centrui, kuris vietoj poilsio bazės įrengė mokymų centrą.

Tai tęsėsi iki 2010 m. ir sutapo su apskričių viršininkų administracijų naikinimu ir jiems priklausančių kultūros įstaigų grąžinimu buvusiems steigėjams bei Kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimosi centro likvidavimu. Prie to prisidėjo ir kultūros ministro Arūno Gelūno išvyka į Nidą, kur jis apžiūrėjo varganai atrodančią mokymo bazę bei baigiamą įrengti Nidos meno koloniją.

Tada gavau kvietimą į ministeriją. Susitikau su šviesaus atminimo kanclere Nomeda Zenkiene, nes ministras buvo skubiai iškviestas į Vyriausybę. Kanclerė kalbėjo ministro vardu ir pateikė pasiūlymą, kurio nepajėgiau atsisakyti. Siūlė vėl perimti buvusią poilsio mokymo bazę „Daržinėlė“ ir vėliau joje įrengti rašytojų kūrybos namus. Dar pridūrė, kad norinčių perimti šį gardų kąsnelį yra ne vienas, kaip antai regioninis parkas, Jūrų muziejus, pagaliau, Turto bankas. Nebuvo nė užuominų, kad duodama laiko pasitarti, pasvarstyti ir nuspręsti, ten pat, kaip sakoma „neatsitraukus nuo kasos“, ištariau „taip“ ir „Daržinėlė“ 2011 m. gruodį buvo perduota bibliotekai. Ne kaip poilsio, bet kaip mokymo bazė, nes tada šventesnių už popiežių patriotų sukeltas triukšmas dėl poilsio objektų biudžetinėse instancijose buvo pasiekęs aukščiausią tašką ir visi ėmė bijoti savo šešėlių.

„Daržinėlė“ sąžiningai tarnavo pagal paskirtį – kasmet čia vykdavo Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos sesijos, Klaipėdos regiono savivaldybių bibliotekų teminiai seminarai, kūrybos šventės, bazė būdavo nuomojama kitų institucijų kvalifikacijos kėlimo renginiams. Suprantama, tarp renginių, norint nepatirti nuostolių, buvo priimami poilsiautojai.

Nuo pat pradžių bibliotekos vadovai nepamiršo idėjos čia įrengti rašytojų kūrybos namus, todėl ministerija buvo bombarduojama raštais su konkrečiais pasiūlymais bei prašymais įtraukti šį objektą į investicijų programą. Štai 2012 m. vasario mėn. datuotas ir mano pasiraštytas raštas Kultūros ministerijai:

DĖL PASTATŲ NIDOJE PRITAIKYMO TARPTAUTINIAM VERTĖJŲ IR RAŠYTOJŲ CENTRUI

Vykdydami bibliotekos nuostatų punktą: organizuoti tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro veiklą, prašome sudaryti galimybes įrengti tokį centrą perduotuose bibliotekai pastatuose Nidoje, Skruzdynės 9, unikalūs Nr. 2394-0000-3017 ir 2394-0000-3028, kur buvo įsikūrusi likviduoto Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro mokomoji bazė. Tokiu būdu praturtinsime bibliotekos misiją, prisidėsime prie lietuvių literatūros sklaidos pasaulyje bei skaitymo skatinimo.

[…] Tam tikslui, surengus konkursą, būtina parengti techninį pastatų pritaikymo naujai veiklai projektą, kuriame privalo būti numatyti tokie orientaciniai darbai:

• pastatų restauracija;

• apšiltinimas ir pritaikymas eksploatuoti ištisus metus;

• suformavimas bendro naudojimo erdvės, kurioje butų imituojamas pirminis senojo pastato – daržinės interjeras su atvertais balkiais
bei kitais atributais, skirtos susitikimams, skaitymams, grupiniams užsiėmimams;

• maksimalaus skaičiaus darbo kambarių įrengimas;

• kiekviename kambaryje – individualūs dušai bei tualetai;

• automobilių stovėjimo aikštelė iš gatvės pusės;

• vidiniame kieme – pavėsinė susitikimams, pristatymams, grupiniams užsiėmimams;

• kiemo teritorijos suformavimas, apželdinimas.

Parengti projektą dalyvauti Norvegijos fondų konkurse medinei architektūrai restauruoti ne tik senąjį medinį pastatą, bet ir vėliau statytą
pastatą, kuris stovi ant senųjų buvusio ūkinio pastato pamatų.

Centre galėtų darbuotis:

• vertėjai, laimėję Kultūros ministerijos projektus versti konkretaus lietuvių rašytojo kūrybą;

• vyktų grupiniai užsiėmimai vertėjams į užsienio kalbas;

• lietuvių ir užsienio šalių rašytojai bei vertėjai, nusipirkę kelialapius;

• visoms centro svečių grupėms būtina numatyti kvotas.

Lietuva – viena iš nedaugelio šalių Europoje, neturinti rašytojų ir vertėjų kūrybos centro. Tuo tarpu šalies rašytojai dažnai vyksta į Visbį
(Švedija), Ventspilį (Latvija), Rodo salos menininkų rezidenciją Graikijoje, tarptautinius rašytojų namus Ledig House, Niujorko valstijoje, JAV, kur, gavę stipendijas, kuria, verčia, leidžia dvikalbius kūrybos rinkinius ir t. t.

[…] Prašytume pritarti Tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro steigimui, suteikti bibliotekai įgaliojimus, skirti lėšų konkurso organizavimui bei techninio pastatų pritaikymo naujai paskirčiai parengimui.

Finansavimas buvo skirtas, po truputį barstant kasmet. Mes gautus pinigus leidome tikslingai ir prieš pradedant „Daržinėlės“ rekonstrukcijos darbus 2017 m. atlikome visas būtinas procedūras, tyrimus, suderinę su steigėju, užsakėme techninį projektą (UAB „Klaipėdos projektas“, vadovas Juozapas Tilvikas). Pagal mūsų norus ir projektuotojų pasiūlymus turėjo būti pakeltas statinio stogas bei iškirsti langai nuo gatvės. Deja, norai bei pageidavimai subliuško atsimušę į paveldosaugininkus, kurie saugo patys nežino ką ir nuo ko, todėl dažniausiai žingsniuoja lengviausiu keliu: negalima ir taškas. O siūlymas atverti bendro naudojimo erdvę per du aukštus, apnuoginant senosios daržinės medinius balkius, buvo atmestas steigėjo atstovo.

Konkursą rekonstrukcijai laimėjo UAB „Pamario restauratorius“, darbai pradėti 2017 m., o baigti 2018 m. pirmajame ketvirtyje. Puikiai įrengtas centras priiminėjo pirmuosius lankytojus. Iš dvylikos poilsio bazėje ar mokymo centre (kaip pavadinsi – taip nepagadinsi) įvairaus dydžio kambarių liko tik devyni, užtat su individualiais sanmazgais ir pritaikyti ne sezoninei veiklai, bet veikiantys ištisus metus – pastatai apšiltinti ir aprūpinti geoterminio šildymo sistema.

Dar reikėtų pastebėti, jog įrodyti Kultūros ministerijai, kad panašūs centrai turi stipendijų fondą, nepavyko. Liko viena paguoda – projektinis finansavimas. Tad nuo atidarymo į Tarptautinį rašytojų ir vertėjų centrą kasmet atvyksta Lietuvos rašytojų sąjungos stipendininkas iš Vokietijos Heseno žemės (paritetiniai mainai: Heseno žemė priima lietuvį rašytoją), jau darbavosi pirmasis Nidos savivaldybės stipendininkas, išrinktas konkurso keliu (pateikta paraiška ir kitiems stipendininkams), vyko vertimų dirbtuvės „Simonaitytė prabyla lenkiškai“ bei haiku dirbtuvės „Trys eilutės – gili prasmė“ (abu projektai finansuoti Kultūros tarybos), toliau vyksta Klaipėdos regiono savivaldybių viešųjų bibliotekų vadovų seminarai bei Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos sesijos ir kiti renginiai.