Prieš metus įvykusiuose Seimo rinkimuose įspūdingų rezultatų pasiekė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS), kuri po II rinkimo turo įgijo ryškią daugumą ir tvirtą rinkėjų mandatą formuoti Vyriausybę, pasirenkant sau parankesnius „jaunesniuosius“ koalicijos partnerius. Rinkimų rezultatai Klaipėdoje iš dalies atspindėjo bendrąsias Lietuvos piliečių nuotaikas: 2 -ose apygardose LVŽS atstovai (Dainius Kepenis, Algimantas Kirkutis) nurungė gerokai labiau patyrusius politikos profesionalus.

„Vietinės žiniasklaidos priemonių domėjimasis Seimo narių veikla nėra vien tik proginis, bet atspindi ir mūsų atstovaujamosios parlamentinės demokratijos būklę. Politinio susvetimėjimo, vyraujančio pasyvumo, nusivylimo politikais atmosferoje, kurią Lietuvoje fiksuoja daugybė politologinių, sociologinių tyrimų, rinkėjų informuotumas yra svarbus žingsnis pilietinės kompetencijos galių stiprinimo link”, – teigia doc. dr. Saulius Šiliauskas.

Kita vertus, kitose 2-iose apygardose pasireiškė specifinės „klaipėdietiškos“ rinkimų tendencijos – į Seimą buvo deleguoti mieste stabilų elektoratą turėję (turintys?) liberalai („nepartinis“ Gintaras Vaičekauskas) bei Klaipėdoje pradinį politinį kapitalą sukaupęs, ne vieno politinio darinio aktyvus dalyvis Naglis Puteikis. Per partinius sąrašus į dabartinės kadencijos Seimą pateko ir daugiau klaipėdiečių-politikų.

Vietinės žiniasklaidos priemonių domėjimasis Seimo narių veikla nėra vien tik proginis, bet atspindi ir mūsų atstovaujamosios parlamentinės demokratijos būklę. Politinio susvetimėjimo, vyraujančio pasyvumo, nusivylimo politikais atmosferoje, kurią Lietuvoje fiksuoja daugybė politologinių, sociologinių tyrimų, rinkėjų informuotumas yra svarbus žingsnis pilietinės kompetencijos galių stiprinimo link. Be to, politikai gauna papildomą ir nemokamą informacijos kanalą savo veiklos viešinimui, reklamavimui.

Skeptikai gali suabejoti tokių politikų „ataskaitų“ prasmingumu. Kaip galima vertinti 4 metų kadencijai suplanuotų darbų įgyvendinimą, kai tepraėjo tik ¼ kadencijos? Ar tai nėra tas pat, kas vertinti krepšininkų žaidimą rungtynėse tik pagal jų pasiekimus per pirmąjį ketvirtį? Juk galutinis rezultatas dar nežinomas?

Elitinės demokratijos šalininkai teigia, kad rinkėjai savo politinį vaidmenį atlieka rinkimų dieną, o vėliau jie turi palikti visišką veiksmų laisvę išrinktiems atstovams. Vienok, svarstomosios, dalyvaujamosios demokratijos požiūriu, rinkėjai yra piliečiai ir turi būti kuo labiau įtraukti  į politikos formavimo bei įgyvendinimo procesą visuose jo lygiuose.

Net ir politikos ekspertai neturi tiesos monopolio, nes politiniai sprendimai demokratijoje yra visus saistantys sprendimai, vertybiniai sprendimai, kai nėra vienos „teisingos“ vertybių hierarchijos.

Demokratijai reikalingi informuoti, kritiškai mąstantys ir atsakingai sprendimus priimantys piliečiai. Tai pasiekiama ne vien formaliai dalyvaujant rinkimuose, bet ir kitose politikos formavimo ir įgyvendinimo stadijose, kuriose jie atlieka ne tik pasyvų stebėtojų vaidmenį, bet yra išklausomi, dalyvauja racionaliais argumentais grindžiamoje politinėje komunikacijoje.

Išrinktieji Seimo nariai pateko į valdžią „plačiąja prasme“ (įstatymų leidžiamąją valdžią), bet joje užima skirtingas pozicijas. Žymiai daugiau progų pranešti savo rinkėjams „gerą žinią“ apie pradėtus vykdyti pažadus turi valdančiajai daugumai priklausantys Seimo nariai. Opozicijoje veikiantiems atstovams lieka valdančiųjų priežiūros (parlamentinės kontrolės) funkcija, įvairių įstatymų inicijavimo teisė, tačiau jiems lengviau pasiteisinti dėl to, kad rinkimų kampanijoje skambėję pažadai nevykdomi.

Į portalo „Atvira Klaipėda” klausimus atsakė 6 Seimo nariai. Trys iš jų priklauso valdančiajai daugumai (D. Kepenis, A. Kirkutis, N. Puteikis), trys – opozicijai (Agnė Bilotaitė, Simonas Gentvilas, G. Vaičekauskas). Beje, tik G. Vaičekauskas iš jų laimėjo rinkimus vienmandatėje apygardoje.

Be abejo, apygardose laimėję Seimo nariai labiausiai suinteresuoti parodyti rinkėjams konkrečius savo veiklos rezultatus, akcentuojant jų reikšmingumą ne tik Lietuvai, bet ir miestui. Tačiau, nepaisant patekimo į Seimą būdo, visų Seimo narių mandatai yra lygiaverčiai, visi jie atstovauja Lietuvos Respublikos politinei tautai, visi turi laisvą mandatą (gali balsuoti pagal savo sąžinę, o ne partinių lyderių nurodymus).

Galima bent jau tikėtis, jog ne visų Lietuvos ir Klaipėdos rinkėjų politikos suvokimas yra siaurai „parapijinis“ ar toks ciniškas kaip vaizduojama filmuose apie politikus JAV („ Kortų namelis“). Nemaža dalis rinkėjų savo atstovų darbus, jų politiką vertina iš perspektyvos „Klaipėda Lietuvoje“, skiria Seimo nario ir vietos savivaldybės Tarybos deputato kompetencijas.

Kaip galėjome įsitikinti, „klaipėdietiški“ Seimo narių veiklos aspektai buvo „užkoduoti“ jų rinkimų programinėse nuostatose ir atitinkamai suformuluotuose klausimuose. Atidūs skaitytojai pastebėjo, kurie politikai eksponuoja būtent Klaipėdai ir jos regionui svarbius inicijuotus ar jau atliktus darbus (miesto ir uosto santykiai, Klaipėdos universiteto likimas reformos labirintuose, regioninė politika), o kurie pristato save „globaliau“, akcentuoja visai Lietuvai reikšmingas socialinio teisingumo, kovos su korupcija, sveikatos apsaugos politikos, teisėtvarkos problemas. Galima daryti prielaidą, kad jų politinė veikla artimiausiu metu orientuota į platesnį politinį foną – juk artėja prezidento ir Europos Parlamento rinkimai.

Konkretų politikos veiklos turinį palikime vertinti rinkėjams. Politikai specializuojasi pagal savo kompetencijos sferas, kuriose jie turi sukaupę didžiausią įdirbį. Piliečių interesai ir vertybinės pozicijos gali nesutapti su išrinktųjų atstovų pritarimu ar nepritarimu konkrečiai politinei linijai, priimtais sprendimais, jų iniciatyvomis. Net ir politikų darbai dėl daugelio objektyvių ir subjektyvių aplinkybių gali būti netinkamai iškomunikuoti, visuomenė gali nesuprasti kilnių tikslų, būti dezinformuota ir pan.

Šiandieną gana reali grėsmė visiems išrinktiesiems Lietuvoje politikams prarasti tikrovės jausmą, užsisklęsti savo „rūmų politiniuose žaidimuose“.

Mūsų politikai politinės kultūros, partinės demokratijos pavyzdžiais, koalicinės politikos „inovacijomis“ paneigia politikos mokslų „tiesas“ apie stabilių, tvarių demokratinių valstybių veikimo principus. Gal teisūs tie, kurie teigia, kad politika – pirmiausia menas, o ne mokslas?

Grįžkime prie aukščiau paminėtos krepšinio rungtynių analogijos. Politikų (žaidėjų) nuveiktus darbus vertinkime ne tik po 1–ojo kėlinio, bet pasibaigus rungtynėms ir ne vien pagal jų pelnytus taškus, bet ir kitus naudingumo balus: ne tik gerais norais grįstus sprendimus, bet ir jų pasekmes Lietuvai, miestui, t. y. mums kaip politinei bendruomenei. Tiesa, yra nedidelė tikimybė, kad rungtynes pradėję žaidėjai gali jas baigti ant atsarginių suolo, o ten pradžioje sėdėję (opozicija) – pelnyti pergalingus taškus. Ir dar mažesnė galimybė nesulaukti rungtynių pabaigos (priešlaikiniai rinkimai).

Postmodernistinis, estetizuotas politikos vertinimas pagal meno ar politinio šou kriterijus nuvertina politinio tiesioginio ir atsakingo politinio dalyvavimo prasmę. Piliečiai – rinkėjai nėra vien politiką kaip spektaklį stebintys žiūrovai, o politikai nėra tik samdyti žaidėjai-legionieriai. Dalyvavimas kritinėje politinėje diskusijoje, atskaitingas ir atsakingas politinis atstovimas gali padėti įveikti ydingą politinio susvetimėjimo ir nusišalinimo nuo politikos ratą. Apie tai prasminga kalbėti pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dieną.

doc. dr. Saulius Šiliauskas, Klaipėdos universiteto Politikos ir komunikacijos mokslų katedros vedėjas