2017 m. spalio 26 d. portale „Vakarų ekspresas“ pasirodė AB „Klasco“ paruoštas straipsnis apie kelias dienas prieš tai vykusį susitikimą tarp „Klasco“ vadovų ir Vitės bendruomenės, Vitės pagrindinės mokyklos ir Švyturio gatvės atstovų. Susitikimas buvo skirtas pokalbiui su Vitės pagrindinės mokyklos, esančios „Klasco“ įmonės prietvoryje, tėvais, kuriems ėmė kelti rūpestį socialiniuose tinkluose plintanti informacija apie rajone nebesuvaldomą taršą dėl „Klasco“ vykdomų krovos darbų.
Iš visų susitikime dalyvavusių senamiestyje gyvenančių klaipėdiečių bendruomenės atstovų tradiciškai paminėti tik du: buvę seniūnaičiai, Vitės bendruomenės valdybos nariai Ruslanas Schneiderat ir Tomas Meškinis, kurie „apibendrindami susitikimo tikslą akcentavo, kad „Klasco“ vadovams dėstomais nusiskundimais, siūlymais ir prašymais neketinama trukdyti verslui ar politikuoti, priešingai – siekiama, kad Klaipėdos uostas klestėtų ir taptų ramsčiu tvarkymo projektams bei sumanymams, o naudingos kaimynystės pavyzdys stiprintų „Klasco“ reputaciją konkurencinėje aplinkoje.“ Ką gi reiškia tokia formuluotė?
Tai buvo jau antras susitikimas po šių metų birželio-liepos mėnesiais kilusio šio rajono gyventojų pasipiktinimo „Klasco“ teritorijoje vykdyta smulkios frakcijos geležies rūdos koncentrato krova. Švyturio g. gyventojai kreipėsi į įvairias sveikatos priežiūros, aplinkosaugos instancijas, savivaldybę, „Balticum“ televiziją, kuri parodė keletą reportažų apie tai. Nepaisant to, kad viso rajono gyventojai duso nuo juodų dulkių, nespėjo plauti langų ir automobilių, taršą tyrusios institucijos nepailsdamos nerado jokių aplinkosaugos pažeidimų. Pastačius mobilią tyrimų stotelę (laboratoriją) šalia „Klasco“ sienos, ji taip pat nieko neleistino neužfiksavo (gal ir nenuostabu, nes tas tris savaites, kol stotelė stovėjo po Švyturio g. 10 namo langais, krova beveik nebuvo vykdoma).
Kai kurie iš gyventojų butų (nuo palangių, balkonų) imti mėginiai buvo išsiųsti ir į Vilniuje esančią tyrimų laboratoriją, kuri sugedo beveik sekančią dieną juos išsiuntus, ir iki šiol nėra sutaisyta (sic!). Taigi, mes iki šiol nežinome, kokios sudėties ar toksiškumo geležies rūdos dulkės du mėnesius ištisai dengė mūsų langus, palanges, baldus, teršė žolę, kurioje laksto mūsų vaikai ir augintiniai. Tačiau nepriklausomos laboratorijos atlikti dirvožemio tyrimai mūsų gyvenamojoje teritorijoje parodė, kad yra dėl ko nerimauti.
Taigi, nebeapsikentę šios taršos ir triukšmo rajone išsiprašėme pirmosios audiencijos pas „Klasco“ vadovus. Deja, direktorius tuo metu negalėjo dalyvauti. Susirinkę įvairių sričių „Klasco“ specialistai ir vadovai pripažino, kad jie nesuvaldė situacijos. Priimdami bandomąjį krovinį jie nesitikėjo, kad birželis bus toks sausas.
Kraunant tokios smulkios frakcijos rūdą kyla daug dulkių, kurias yra privalu gesinti vadinamosiomis vandens „patrankomis“, kurios purškia vandens debesis ir tokiu būdu „gesina“ dulkes. (Beje, šios dulkės, kylančios išgaunant arba kraunant geležies rūdą, yra pavojingos sveikatai, nes jose be geležies oksido ir įvairių galimai toksiškų priedų, yra ir nemaža dalis ir silicio dioksido, galinčio sukelti silikozę, astmą, paskatinti vėžio vystymąsi). Pačių įmonės vadovų teigimu, jie neturėjo tinkamos įrangos ir, esant sausam birželiui, atsitiko tai, kas atsitiko. Vadovai mus tada patikino įsigysią dar dvi mobilias „patrankas“, investuodami keliasdešimt tūkstančių eurų, ir daugiau tokie incidentai neturėtų kartotis.
Panašia gaida vyko ir paskutinis susitikimas su „Klasco“ vadovais, šįkart dalyvaujant pačiam direktoriui Audriui Paužai. Pokalbio pradžioje buvo dar kartą pripažintas faktas, kad priėmus bandomąjį krovinį nebuvo pasiruošta galimoms rizikoms. Skirtingai negu pirmojo susitikimo metu, „Klasco“ vadovybė mus informavo, kad tokios smulkios frakcijos rūda kraunama nebebus.
Susitikime buvo kalbėta ir apie daugiau dalykų, kuriuos Vitės rajono gyventojų labui padarė arba ruošiasi padaryti „Klasco“. Tai ir naujesnės krovos technologijos, papildomas instruktažas darbuotojams, kaip „tyliau“ krauti rūdą, planai senus pastatus, skiriančius mus nuo vaizdo į marias, pakeisti naujais, didesniais pastatais-palapinėmis, kurias matome kitose Vitės rajono vietose šalia uostą ir miestą skiriančios tvoros. Taip pat daugiau želdinių, juosiančių minėtą tvorą, mažesnis traukinių greitis, lakstančių po „Klasco“ teritoriją, krovos apribojimas ar stabdymas naktimis ir savaitgaliais ir t.t.
Taigi, visa tai puiku ir gražu, gyventi rajone šiuo metu tikrai yra daug geriau, gal išskyrus Švyturio g. 10 namą, kurio langai į marių pusę žvelgia tiesiai į „normalios“ rūdos kalnus, o šio namo gyventojai yra pirminiai triukšmo ir taršos recipientai.
Tačiau kodėl šių dalykų reikia siekti tokios konfrontacijos būdu? Kodėl reikia kelti įvairias institucijas ant kojų, kai už tokių rizikų valdymą turėtų būti atsakinga pati įmonė, turinti atitinkamus sertifikatus, deklaruojanti socialinę atsakomybę, kokybės valdymą ir t.t.?
Dar daugiau, pasirodo, kad padėkoti už šiuos pokyčius mes turime „poniai Lydai“ (t.y. Lydai Lubienei, pagrindinei „Achemos grupės“ akcininkei). Tikrai, dėkojame Jums, gerb. Lyda, nes padėkoti „Klasco“ vadovybei šiuo klausimu, ko gero, nelabai būtų už ką. Dar rugpjūčio mėnesį „Balticum“ žinių laidoje kalbėdamas telefonu direktorius A. Pauža teigė, kad gyventojai turėtų susitaikyti su tuo, kad gyvena prie uosto ir jo keliamos taršos. Panašiai kalbėjo „Klasco“ vadovai ir pirmojo susitikimo metu, o pastarajame susitikime R. Schneiderat paminėjo, kad 2015 m. „Vitės bendruomenė“ jau buvo kreipusi į „Klasco“ dėl šitų pačių problemų, tačiau jokių matomų pokyčių neįvyko. Atvirkščiai, situacija, kaip matome, tik pablogėjo.
Tačiau kyla ir daugiau klausimų. Kodėl visos Klaipėdos kontroliuojančios institucijos nuolat neranda jokių problemų dėl uosto keliamos taršos, nors Klaipėda ženkliai skiriasi nuo likusios rajono dalies pagal piktybinių navikų skaičių 100 000 gyventojų, o gyventojų skundai dėl taršos ir triukšmo nesiliauja ne vienerius metus?
Kodėl ši vasaros situacija nesulaukė jokio respublikinės medijų dėmesio, išskyrus reportažus apie krovos rekordus?
Kodėl Klaipėdos miesto savivaldybė neištaria garsesnio žodžio savo gyventojams apginti?
Kodėl socialiniuose tinkluose randasi vis daugiau su taršos klausimais ir ne tik susijusiu grupių, kurias steigia Klaipėdoje nebegalintys normaliai gyventi piliečiai (Klaipėdos plaučiai, Už Klaipėdą be smarvės, Melnragės bendruomenė)?
Kodėl uostas, nors ir neturėdamas įstatymu nustatytos prievolės kontroliuoti jame veikiančių įmonių darbo (LRKVJ Uosto įstatymas, 9 straipsnis), tačiau siekdamas tarptautinių kokybės ir aplinkos valdymo sertifikatų bei narysčių tarptautinėse asociacijose, kurios laikosi Socialinės uostų integracijos kodo, pabrėžiančio, kad pastaruoju metu išryškėjusi visuomenės palaikymo uostams erozija negali būti paliekama savieigai ir uostai privalo imtis priemonių gerinti santykius tarp uosto ir miestiečių, vis dar abejingai žiūri į metų metus gyventojų keliamus aplinkosaugos ir sveikatos klausimus?
Taip, gerumo akcijos ir parama miesto bėgikams ar festivaliams tikrai puošia uosto vadovus, tačiau realūs socialinės integracijos darbai reikalauja strateginių sprendimų.
Išties, visa ši istorija teigia vieną dalyką: miestas nėra uostas ir uostas nėra miestas. Uostas yra valstybinis, o krovos kompanijos yra privačios įmonės, kurių pirmas ir pagrindinis interesas yra pildyti savo akcininkų kišenes. Tą lengva suprasti matant keliolikos kilometrų ilgio akliną tvorą, skiriančią uostą nuo miesto gyventojų. Klaipėdiečiams tėra prieinamas poros šimtų metrų ruožas Šiaurės rage ir Kruizinių laivų terminale. Visa kita valdo uostas ir privačios įmonės, kurioms vieši miesto interesai rūpi mažiausiai.
Ir nors uoste tiesiogiai dirba viso labo keli tūkstančiai Klaipėdos gyventojų, o jų vietas dėl sąlyginai mažų atlyginimų sparčiai užima imigrantai, uosto keliamos problemos dar labiau didės vyriausybei primetus vadinamąjį ketvirtą (maksimalų) uosto plėtros planą (Klaipėdos savivaldybės narės vertinimas čia).
Jeigu „Klasco“ (neabejoju, jog panašių istorijų buvę ir kitose uoste dirbančiose įmonėse) nesugeba suvaldyti rizikų dabar, tai kas laukia uostui išsiplėtus kelis kartus į jūrą ir į sausumą? Kokio masto katastrofos galime laukti iš įmonių, kurios neigia darančios kažką netinkamo kol jų protingesni vadovai neliepia nutilti ir taisyti klaidas? Kokių nelaimių galime laukti įvykstant uoste, kurio vadovybė deklaruoja nesidominti tuo, ką krauna jos teritoriją nuomojančios įmonės? Kaip gyventi taikioje kaimynystėje, jeigu „didysis brolis“ nuolat neigia darantis kažką negero, slepia informaciją apie savo vykdomas veiklas prisidengdamas komercine paslaptimi, o mums liepiama užsičiaupti ir kentėti, nes „patys kalti“ nusipirkę būstą prie uosto? Absurdiškiausia, kad tokiam „argumentui“ pritarė ir ne vienas komentuotojas socialiniuose tinkluose ėmus skelbti, kad prie uosto darosi nebeįmanoma gyventi – „kraustykitės lauk, jeigu nepatinka gyventi“, tarsi uostui mandatą teršti orą suteikė pats viešpats Dievas. Jeigu visi klaipėdiečiai pasinaudotų „Klasco“ vadovų ar sirenų užkerėtų internautų-komentatorių patarimais kraustytis iš miesto jei nepatinka tarša, tai kas tuomet liktų čia gyventi, mokyti, gydyti, galų gale dirbti pačiame uoste?
Tad neišeina klaipėdiečiams su uostu eiti obuoliauti. Neišeina todėl, kad interesų derinimo koncepcija yra svetimas dalykas tiek „Klasco“, tiek Uosto direkcijai. Daugybė metų jie šeimininkauja Klaipėdos pašonėje ignoruodami gyventojų skundus dėl triukšmo, oro taršos, sunkiojo transporto niokojamų gatvių, marių pakrantės uzurpavimo, drąsiai teigdami, kad Klaipėdos uostas yra vienas ekologiškiausių Europoje.
Uostą reikia ne beatodairiškai plėsti, o modernizuoti, pradedant nuo KVJU direkcijos, kurios tiesioginė pareiga ir turėtų būti gyventojų ir uosto interesų derinimas, o tai būtų galima įgyvendinti perdavus reikšmingą dalį uosto akcijų miesto savivaldybei, kaip tai darome daugelyje Europos uoste, pvz. Roterdame. Tik taip pagaliau būtų išgirsti ir miesto gyventojai.
Vis daugiau klaipėdiečių ir jų bendruomenių pradeda suvokti kokioje kaimynystėje jie gyvena, kad jiems brukamas mitas esą jie gyvena uostamiestyje, o ne mieste šalia uosto, ir kad miestiečių gerbūvis matuojamas tik mitinėmis darbo vietomis ir didesniais mokesčiais į Klaipėdos biudžetą.
O mes norėtume matyti marias ne per spygliuotą tvorą, norėtume vaikštinėti jos pakrantėmis. Norėtume pro langus matyti ne rūdos kalnus, o plaukiančius laivus, jachtas. Norėtume kvėpuoti ne metalų rūdos dulkėmis, o normaliu pajūrio oru. Norėtume, kad Klaipėda pasikeistų, kaip pasikeitė Antverpenas, Oslas, iškeitę pramoninio uosto-šalia-miesto viziją į labiau subalansuotą istorinio, ir tuo pat šiuolaikiško, uostamiesčio gyventojams.
Tačiau dabar, miesto centre, po gyventojų langais atviruoju būdu milijonais tonų kraunamos potencialiai sveikatai ir gamtai kenksmingos žaliavos, padengiančios visą rajoną įvairiaspalvėmis dulkėmis. Klaipėdos gyventojai nenori, kad uostas būtų plėtojamas pramonės perversmo epochos lygyje, kai gamyklos ir fabrikai buvo statomi šalia miestų, kad būtų galima apsirūpinti darbo jėga ir naudotis jų infrastruktūra. Klaipėdos gyventojai nenori tapti amžinais nepamatuotų Vyriausybės ambicijų ir privačių verslo interesų grupių įkaitais.
Ar dar reikia kokių argumentų. kad išorinis uostas būtų statomas Butingeje