P0

Svarbu, Veidai

Jolita Herlyn: “Rašymas pakeitė mane” (4)

Rolanda Lu

Rolanda Lu
2017-11-18


Ar yra Lietuvoje rašytojas, kurio knygą galima perskaityti per keturias valandas, tris kartus apsiverkti, kelis kartus pagalvoti, kokie vyrai niekšai ir ieškoti visų kitų, jau anksčiau parašytų to autoriaus knygų, kad visa tai pakartoti?

Taip, pasirodo, yra. Tai klaipėdietė rašytoja Jolita Herlyn, neseniai išleidusi į pasaulį šeštąjį savo “kūdikį” – romaną “Angelai neverkia”. Jį skaitytojos apibūdina būtent kaip “praryjamą” per kelias valandas ir apdovanojantį gausybę įvairiausių emocijų.

“Man asmeniškai, kiekvieną kartą, kai parašau naują knygą, atrodo, kad ji bus paskutinė. Bet, žiūrėk, ir vėl atsiranda nauja istorija, kurią norisi perkelti į knygą. Tikriausiai septintoji knyga bus apie meksikietę, majų šamano palikuonę, ištekėjusią už lietuvaičio ir atvykusią gyventi į Klaipėdą, apie tai, kaip ji jaučiasi Lietuvoje, nemokėdama lietuvių kalbos, nepažindama mūsų kultūros”, – sako Jolita Herlyn. Martyno Vainoriaus nuotr.

Trumpam užsukusi į Klaipėdą, J. Herlyn “Pegaso” knygyne į susitikimą pakvietė savo gerbėjus, kurių susirinko tikrai gausus būrys. Tiesa, beveik vien moterys, nors, kaip sakė pati rašytoja, jos knygas skaito ne tik dailiosios lyties atstovės, bet ir jų vyrai. Gal ne viešai, gal pasislėpę, tačiau su viltimi perprasti moterišką logiką, mintis ir dažnai nustembantys, sužinoję, kas gali dėtis moteriškose galvose.

O ir pati rašytoja patvirtina, kad jai moterys – įdomesnės nei vyrai, kurie, bent jau iš pirmo žvilgsnio, gerokai paprastesni. Moterų pasaulis atrodo kur kas spalvingesnis, jį galima tyrinėti ir tyrinėti…

J. Herlyn romanus pradėjo rašyti su šeima apsigyvenusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji ėmė kurti istorijas, kurių herojės – moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios ir abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios.

„Angelai neverkia“ – šeštasis, brandžiausiu tituluojamas autorės romanas, kurio veiksmas vyksta dviejuose Jolitai asmeniškai svarbiuose miestuose: Klaipėdoje ir Hamburge. Šis, kaip ir kiti J. Herlyn romanai – apie meilę, kuri “kartais pasiveja ir po dvidešimties metų. Tada, kai nieko iš gyvenimo nebesitiki ir nebelauki…”

Kodėl knyga vadinasi “Angelai neverkia”? Todėl, kad  Jolitai vieną dieną šovė į galvą, jog angelai tikriausiai neverkia. Ir kad mes visi vienas kitam tam tikru gyvenimo momentu esame angelai. Tai atitiko rašomos knygos nuotaiką, ir ji buvo pavadinta būtent taip.

Kaip žodžiai pradėjo dėliotis į istorijas, iš kur jos atsiranda, kiek tiesos, o kiek kūrybinės išmonės klaipėdiečiams žinomos moters romanuose, papasakos ji pati.

“Pradėjau rašyti prieš ketverius metus, nes vyras davė impulsą, paklausęs, kaip ketinu įprasminti toliau savo gyvenimą. Aišku, įsižeidžiau, nes man atrodė, kad būti gera žmona ir mama jau yra įprasminimas, bet jam atrodė, kad turiu veikti kažką daugiau. Labai supykau, nes aš pati labai aukštai vertinau savo atsidavimą šeimai. Ir, lyg norėdama jam kažką įrodyti, iš karto pradėjau rašyti romaną, nes maniau, kad tai kur kas svariau, nei kokia apysaka.

Dabar man atrodo, kad tuomet buvau ant depresijos slenksčio. Juk gyvendama Klaipėdoje jaučiausi dėmesio centre, o Hamburge mano dalyvavimas visuomeninėje veikloje baigdavosi ties mano namo tvora. Taigi, rašymas iš esmės pakeitė mane. Aš tapau kitokia. Man atsivėrė daugiau galimybių, rašymo dėka mano aplinkoje atsirado naujų žmonių”, – prisiminė J. Herlyn.

Kaip gimsta būsimų knygų idėjos?

Kiekvienai knygai idėjos atsiranda skirtingai. Tai gali būti susitikimas ar pokalbis su žmogumi, išgirsta istorija, kuri pasirodo labai netikėta. Būna, moterys pačios dalinasi problemomis, kurios įstringa ir ima suktis galvoje kaip naujos knygos epizodai.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Meilė man visuomet buvo įdomi kaip fenomenas, prie kurios galima prisiliesti, bet kurios neįmanoma pažinti, todėl per paprastų moterų istorijas savo knygose stengiuosi atsakyti į tuos klausimus, kurie rūpi daugeliui moterų.

Vyrauja mitai, kad norint, jog gimtų knyga, reikia kokios nors mūzos. Ar net kančios?

Mano gyvenime buvo labai daug išgyvenimų, įvairiausių patirčių, kurios ne visuomet buvo žavios, tad, manau, pakankamai daug prisirinkau visko, kas padeda rašant, o naujų išgyvenimų jau nebenoriu. Man pakanka visa tai išgyventi savo knygose, tuos žmogiškus pakilimus ir nuopolius patirti per savo herojų gyvenimus.

Kiek tiesos jūsų knygose?

Yra šiek tiek tiesos, šiek tiek išmonės. Jei kalbėsime apie „Angelai neverkia“, tai aš su savo pirmu vyru susipažinau lifte, o su antru – prie “Memelio” baro durų. Bet ne lėktuve kaip šio romano herojė Jurga. Ir niekuomet nesu skridusi pirma klase. Nors rašau apie Hamburgą, ne viloje gyvenu. Tačiau mano emigrantiškos patirtys ir kelionės – tikros, neišgalvotos.

Kiekvienoje knygoje yra bent dalis faktų iš mano gyvenimo. Pavyzdžiui, iš tiesų buvau Libane ir ten patyriau nuostabių išgyvenimų. 2002 metais man paskambino buvę bendramoksliai Maskvoje ir pakvietė atostogauti į Beirutą. Ką žinojau apie Libaną tuomet? Kad baigėsi pilietinis karas ir kad reikia teisingai apsirengti. Tai buvo pačios egzotiškiausios atostogos mano gyvenime! Pasirodo, Libane per pilnatį visoms merginoms kokteiliai nemokamai, ten labai įdomūs vyrai, kurių plaukai juodi, o akys mėlynos. Vėliau draugai paprotino, kad jie visi – su mėlynomis linzėmis…

Tiek leidykla, tiek skaitytojai sako, kad “Angelai neverkia” yra Jūsų geriausia knyga.

Šeštą kartą kepant pyragą, jau turi išeiti geriau (juokiasi). Pirmoji knyga buvo tik mokymasis rašyti, buvo daug klišių, žodžius reikėjo traukti iš savęs. Kai pradėjau rašyti, daug skaičiau populiariosios literatūros. Norėjau sužinoti, koks yra šio žanro laukas, kad suprasčiau, kur ruošiuosi sėti savo grūdus. Manau, kad knyga pakankamai brandi, nes ir aš jaučiuosi brandi.

Iš pradžių kompleksavau, kad rašau būtent tokio tipo literatūrą. Nes kiti iš manęs tikėjosi elitinio rašymo ar filosofinių esė. Po pirmosios knygos vis atsiprašinėdavau, kad rašau populiariąją literatūrą, kad man paprastų žmonių gyvenimas įdomesnis.

Paskui man vienas žmogus pasakė: “Nustokite teisintis, kad rašot, nustokite save vadinti autore. Jūs esate rašytoja!” Tačiau įsijausti į rašytojos vaidmenį reikėjo laiko.

Ar gali būti tokia meilė, kokia aprašyta knygoje?

Visko gyvenime gali būti. Mane visuomet domino, ar meilė trunka trejus metus? Ar tie rožiniai akiniai, apie kuriuos kalba ir filosofai, ir psichologai, tikrai yra ir kodėl jų nebelieka? Tiesiog žmogus ilgainiui “iškrenta” iš tos euforinės meilės būsenos, nes ji per stipri, kai susijungiame su kitu žmogumi ir išgyvename savotišką dvasinį orgazmą. Nes neįmanoma ištisai tame gyventi! O kas tada lieka? Toliau, anot filosofų, gyveni iš pagarbos tai būsenai, kuri buvo.

Man teko girdėti tik apie vieną atvejį, kai gyvenant kartu, meilė vis stiprėja ir kad “kuo toliau, tuo buvo geriau”. Bet tai buvo vienintelis atvejis…

Ar visus kraštus, kuriuos aprašote knygose, tikrai apkeliavote?

Daugelyje vietų aš buvau iš tiesų. Tačiau kai kurias šalis aprašau pasitelkus savo artimųjų, draugų, pažįstamų pasakojimus. Pavyzdžiui, knygoje “Angelai neverkia” yra epizodas iš Sant Peterburgo, iš kavinės “Ščastje” (“Laimė”), už kurį esu dėkinga Olgai. Tai jos nuopelnas, kad sugebėjo taip ryškiai man viską papasakoti.

Kai kurios kelionės įvyko labai seniai. Buvau Turine, Leipcigo knygų mugėje, Berlyne. Kelionių patirtys ilgainiui transformuojasi.

Feisbuke Jolita tai ant motociklo, tai kokioje egzotiškoje vietoje. Regis, rašytojos gyvenimas – vienas malonumas…

Mano vyras įsitikinęs, kad aš gyvenu feisbuke. Bet tai nėra tiesa. Kol nepradėjau rašyti, nedalyvavau feisbuko reikaluose, tačiau viena mano draugė paakino susikurti savo profilį. “Kaip tu dar ne čia?” – stebėjosi ji. Nusprendžiau naudoti feisbuką kaip šiuolaikinę priemonę, kuri padeda informuoti apie save, bet nepasidaryti maniake, kuri nuolat save fotografuoja.

Taip, dedu tik gražius epizodus iš savo gyvenimo. Nes kam įdomu nešvarius skalbinius rodyti? Visa visuomenė keliasi į virtualybę. Ir tai normalu. Kadaise didžiausia fantazija buvo prekes pirkti kompiuteriu, o dabar juokinga. Mes iš tiesų nežinome, kaip viskas toliau vystysis, galbūt daugelis tinklų iš viso atkris, nebebus reikalingi, galėsime bendrauti mintimis, pajungę tik savo jutimus?

Aš ne tik keliauju, nors labai mėgstu keliones. Esu normali moteris, namuose ir šluoju grindis, ir valau tualetą – tarnaitės neturiu. Tačiau kam tai būtų įdomu, jeigu tai dėčiau į feisbuką?

“Mane visuomet domino, ar meilė trunka trejus metus?” – sako Jolita Herlyn. Martyno Vainoriaus nuotr
Knygos herojė Jurga susiduria su sunkia liga. Kodėl kilo noras apie tai rašyti? Juk daugelis žmonių savotiškai bijo šios temos.

Norėjau parodyti onkologinės ligos problemą. Mes nežinome, kas gali nutikti. Ateitis paslėpta nuo mūsų. Kiekvienas, sužinojęs sunkios ligos, nebūtinai onkologinės, diagnozę, pajuntame tarsi mirties beldimą į duris ir mus apima baimė. Toji baimė gali mus užvaldyti ir siurbti mūsų gyvybinę energiją. Dar sudėtingiau yra artimiesiems, nes nežinome, kaip elgtis, kaip reaguoti. Bet mes galime rinktis: atsiduoti baimei arba gyvenimui.

Kodėl žmonės bijo mirti? Dažnai ne todėl, kad nori gyventi, bet todėl, kad mirtis – tai nežinomybė. Ne mirties baimė, o gyvenimo geismas turi mus vesti į priekį.

Aš norėjau perduoti žinią, viltį, kad mes turime gyventi mylėdami gyvenimą, nes jis labai trapus ir mes nežinome, kada kas gali nutikti, todėl negalime atsiduoti baimei, o džiaugtis mažomis dabartinio gyvenimo smulkmenomis. Štai kodėl knygoje nors ir paliečiu šį klausimą, viskas labiau sukasi apie meilę, o ne mirties baimę.

Ar Jūsų vyras skaito Jūsų knygas?

Aš džiaugiuosi, kad mano vyras mano knygų neskaito. Kartą jis aptiko atidarytą kompiuterio ekrane vieną, į anglų kalbą išverstos pirmosios knygos epizodą. Tai buvo sekso scena. Tuomet jis pasakė: “Gal tu daugiau taip nerašyk”. Bet man ir nereikia, kad vyras skaitytų tai, ką aš rašau. Man regis, kad vyro ir moters santykiai – kaip ąžuolo ir kipariso, jie neturėtų užgožti vienas kito. Man gražu, kad mano vyras turi savo sritį, buriavimą, ir žino, kad rašymas – tai mano sritis.

Beje, apie sekso scenas. Pirmoje knygoje jų nebuvo. Daviau perskaityti kažkam ir man pasakė, kad viskas gerai, yra veiksmas, yra intriga, bet kur seksas? Tada pagalvojau, koks košmaras, kad reiks sėsti rašyti ir galvoti apie seksą! Tuomet į knygą įterpiau kelias intymias scenas. Kuo toliau, tuo mano knygose tokių scenų mažiau. Leidyklos direktorė pajuokavo, kad tai normalu: augate jūs, auga jūsų skaitytojai ir sekso reikia mažiau…

O jeigu vyras dabar paklaustų, ką prasminga planuoji nuveikti Jolita?

Vyras tokių klausimų nebeuždavinėja. Jis pasakė, kad mato pridėtinę mano knygų vertę. Tai nauji žmonės, kuriuos sutinkame. Man asmeniškai, kiekvieną kartą, kai parašau naują knygą, atrodo, kad ji bus paskutinė. Bet, žiūrėk, ir vėl atsiranda nauja istorija, kurią norisi perkelti į knygą.

Tikriausiai septintoji knyga bus apie meksikietę, majų šamano palikuonę, ištekėjusią už lietuvaičio ir atvykusią gyventi į Klaipėdą, apie tai, kaip ji jaučiasi Lietuvoje, nemokėdama lietuvių kalbos, nepažindama mūsų kultūros…


2017-11-18

4 komentarai “Jolita Herlyn: “Rašymas pakeitė mane””

  1. Skaiciau vieną knygą. Nepatiko. Gana primityvi meilės paieškos istorija. Daugiau neskaitau.

  2. Skaičiau, Jolita, rodos, tris jūsų knygas. Jos tikrai perskaitomos vienu prisėdimu. Tai galiu patikinti, kad yra dar vienas atvejis, kad… kuo ilgiau gyveni, tuo geriau 🙂 Ačiū, kad rašote.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt