Nuo sovietmečio laikų jaučiu alergiją oficialiems renginiams ir stengiuosi jų vengti. Net ir tada, kai jie būna pakankami nuoširdūs ir „neoficioziniai“, vis tiek paprastai juose jaučiama tam tikro netikrumo, praslysta politikų noras pasigirti savo nuopelnais, pasišildyti savo šlovės spinduliuose.

Šeštadienį, kaip jau rašėme, įvyko Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės uždarymo renginys Klaipėdos dramos teatre. Renginys išties puikus, pavykęs, be ilgų oficialių kalbų. Labiausiai patiko jo neištęsta, gerai apmąstyta ir pakankamai aukšto lygio meninė programa, kuri, beje, galėjo būti ir ilgėlesnė.

Tačiau… Žurnalistai, deja, yra šiek tiek savo profesijos sugadinti žmonės, nes jie mato truputėlį daugiau, truputėlį plačiau ir truputėlį giliau, pastebi tai, kas įprastai neužkliūna su informacija nedirbančiam žmogui.

Todėl šios subjektyvios pastabos jokiu būdu nenubraukia gražaus renginio organizatorių triūso ir įdėto darbo ir pirmiausia yra skirtos ne šiam konkrečiam renginiui, o labiau keistokoms mūsuose vis dar gajoms tradicijoms aptarti.

Po puikaus renginio jo dalyviai buvo pakviesti taurei vyno. Autorė šia galimybe nepasinaudojo

Sėdėdama salėje ir klausydamasi puikaus violončelininkų kvarteto atliekamo mano mėgstamiausio Metallic‘os kūrinio „Nothing Else Matters“, mąsčiau apie tai, jog jei likimas nebūtų suteikęs šanso bendradarbiauti „Atviroje Klaipėdoje“, nebūčiau išgirdusi nei šio koncerto, nei turėjusi  galimybės patekti tarp išrinktųjų, kuriems teko laimė čia patekti.

Nors kalbėdamas miesto meras kaip didžiausią Klaipėdos vertybę įvardino jos žmones, deja, labai maža jų dalis galėjo patys dalyvauti renginyje.

Į jį buvo galima patekti tik su specialiais gražiais renginio organizatorių pakvietimais. Žinoma, tame nėra nieko smerktina, jei norima atsidėkoti tiems, kurie prisidėjo prie visus metus vykusių Lietuvos kultūros sostinės renginių. Tačiau panašu, jog nemaža dalis renginyje dalyvavusių žymių politikų, medikų, net senjorų, ne kultūros ir ne meno atstovų (dėl jų dalyvavimo klausimų tikrai nekyla) vargu ar galėjo kažkaip konkrečiai įtakoti Kultūros sostinės renginių kokybę, jų gausą ar kitaip, be pačių dalyvavimo juose, prisidėti.

Dar daugiau – dauguma, atvykusiųjų į renginį su pakvietimais, buvo pasiturintys žmonės, kurie nesunkiai galėtų įsigyti bilietus ne tik į šį, bet ir į kitus panašaus pobūdžio renginius, į kuriuos yra pardavinėjami bilietai, bet kurių kainos pastaruoju metu tampa neįkandamos eiliniams miestiečiams.

Didysis paradoksas yra tas, kad tie, kuriems nieko nereiškia įsigyti bilietą į premjerinį spektaklį ar žymių atlikėjų koncertus, paprastai vis dar gauna nemokamus pakvietimus, kai tuo metu eilinė bibliotekininkė, eilinė mokytoja ar eilinė slaugytoja, o ką jau bekalbėti  apie eilinius senjorus, apie įvykusius puikius kultūros ar meno renginius sužino tik iš žiniasklaidos ar anų laimingųjų nuotraukų feisbuke.

Ir ar ne dėl to nuolat kyla koncertų, spektaklių bilietų kainos, kad dalis mūsų piliečių  dar nuo sovietmečio tebėra įpratę į svarbiausius renginius patekti „per blatą“?

Apie tai (ir dar daugelį kitų  dalykų) mąsčiau klausydamasi Dramos teatre grojamos puikiosios „Nothing Else Matters“ . Beje, kaip ten joje dainuojama? „Never cared for what they say, never cared for games they play, never cared for what they do, never cared for what they know, and I know“…