Lietuvos piliečiai, gyvendami toje pačioje šalyje, matydami tas pačias TV programas, skaitydami tuos pačius laikraščius, deja, politikų veiksmus vertina skirtingai. Kodėl? Manau, todėl, kad Tarybų sąjungos diktatūrinio režimo didžiausias blogybes matėme skirtingomis akimis.

Man, kaip augusiai politinio kalinio šeimoje, didžiausia problema buvo draudimas kalbėti tiesą apie XX a. vidurio istorinius įvykius, tuo metu vykusius politinius procesus. Nebuvo galima sakyti tiesos, nes tuoj prisistatys sargas iš pastato, į kurį ranka rodo vadas.

Mano šeima Klaipėdoje gyveno už geležinkelio stoties. Ten, kur šiandien yra Kaštonų gatvės garažai, buvo laukai. Klaipėdiečiai tuose laukuose laikydavo karves, apsisodindavo daržus. Mano tėvai turėjo didžiulį tvartą, kuriame augino porą karvių, 3-4 kiaules, 10-20 vištų. Mama buvo siuvėja, todėl tarybiniais laikais maistas ir rūbai nebuvo problema.

Sovietų sąjungos sugriuvimo ir Nepriklausomos Lietuvos geidžiau visa širdimi. Pirmiausia todėl, kad galėčiau kalbėti, ką ir kaip suvokiu, kad galėčiau be baimės garsiai išsakyti,  kodėl vienaip ar kitaip vertinu vykstančius politinius procesus.

Todėl, kai neopatriotai, kaip vieną iš tarybinės diktatūros blogybių nurodo tuščias parduotuvių lentynas, manęs tai „neveža“. Pustuštės lentynos man nesukeldavo jokio diskomforto. Kai šiandien dažnai tenka skaityti apie prekių trūkumą tarybinėje Lietuvoje, o ne tuometinį draudimą laisvai reikšti įsitikinimus, padarai išvadą, kad Lietuvoje politinių disidentų buvo nedaug. Didžiąją jų dalį sudarė skuduriniai disidentai. Juos žavėjo vakarų skarmalai.

Klaipėdoje tuos skarmalus demonstruodavo Herkaus Manto gatvėje (jaunimas vadindavo Brodvėjumi) elitinės prostitutės. Gatvę jos šlifuodavo išsidažiusios ryškiais, užsienietiškais dažais, išskirtinio dizaino batais bei rūbais.

Didžiausia Lietuvos bėda, kad šiandien skarmalų disidentai valdo šalį. Jiems talkina „pažangioji“ žiniasklaida.

Būtent priklausantys skuduriniams disidentams reikalauja persekioti kitaip mąstančius, t.y. tuos, kuriuos yra apžavėjęs „Vladimiras Vladimirovičius, mažasis šių dienų „stalinukas“ kiaulės akutėmis..“

Tarybiniais laikais skuduriniai disidentai nejautė, kaip kaskart už nugaros kvėpuoja represinis šešėlis reikalaujantis mąstyti pagal Vladimiro Iljičiaus raštus.

Tarybiniai prisitaikėliai neišnyko, nes jie persikūnijo į neopatriotus.

Visiems moralizuojantiems ir kalbantiems apie politikų teises ir pareigas, nurodinėjantiems, kam ir su kuo galima bičiuliautis ar glėbesčiuotis, patariu skaityti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ten surašyta, kas yra draudžiama. Negalima įvesti cenzūros vadovaujantis savo vidiniais, skuduriniais įsitikinimais.

Lietuvos Respublikos Konstituciją, o ne jos dvasias gina A.A disidento Viktoro Petkaus, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos atstovo bendraminčiai: Vytautas Budnikas, Stasys Stungurys ir eilė kitų piliečių. Jie tęsia darbus, kurie Nepriklausomos Lietuvos valdžiai yra neparankūs.

Ne tikrieji, o skuduriniai disidentai, kompensuodami savo sovietinį nepilnavertiškumą, didžiuojasi, kad gali niekinti tuos, kurie aiškina, kad NATO kariuomenė yra okupacinė, kadangi nebuvo referendumo, nebuvo atsiklausta tautos, kokia karinė jėga turi ginti Lietuvos Nepriklausomybę ir pan.

Klaipėdos apygardos teismas tuoj priims sprendimą dėl Olego Titorenkos, Giedriaus Grabausko ir Žilvino Razmino išsakytų nuomonių ir bendraminčių paieškos. Ši byla yra inspiruota skudurinių disidentų ir yra Lietuvos gėda. Šitą bylą stebiu ir dėkoju politikams, išdrįsusiems ginti galimybę išsakyti nepriklausomą nuomonę.

Virginija Jurgilevičienė