Viešojoje erdvėje išsivysčiusi nevienareikšmiška diskusija apie naująjį lietuvių vaidybinį filmą „Pelėdų kalnas“ paskatino pačiai nueiti ir įsitikinti, ar kai kurie „visažiniai“ nenugrybavo į lankas.

Deja, nugrybavo. Kai kas – atsakančiai. Štai vienas iš visų įmanomų TV laidų neišlendantis ponas rimtu veidu postringavo, jog pokarinėje Lietuvoje, gink Dieve, negalėjo būti tokio daikto kaip kunilingas, o patys lietuviai sekso srityje buvę klaikūs atsilikėliai, gyveno kone kaip viduramžiais.

forumcinema.lt nuotr.

Išties, kas gali būti geriau už „seksą“ pačiam įsitikinti, kad filmas apie pokario Lietuvą viso labo sugeba išspausti tik tokio lygio diskusijas! Panašu, jog kai kurių net ir į kino kritikus pretenduojančių asmenų filmo, kaip meno kūrinio, suvokimas, yra, švelniai tariant, savotiškas – kai vyrukams smegenis spaudžia vis tas pats vienintelis aktualumo neprarandantis rūpestis.

„Pelėdų kalną“ pirmiausia reiktų lyginti su pastaraisiais metais sukurtais pagal tematiką artimais jam filmais – to paties režisieriaus „Ekskursante“, iš dalies – su „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir ne lietuvių, o rusų „Šaltuoju tango“, kuris susilaukė dar daugiau prieštaringų vertinimų.

Deja, bet ir „Ekskursantė“, ir juo labiau „Emilija“ „Pelėdų kalnui“ nė iš tolo neprilygsta.

Pirmuosiuose dviejuose nestokojama nuvalkiotų kinematografinių klišių, romantizuotų, „negyvų“, netikroviškų, pritemptų veikėjų (jų ypač nepagailėta „Emilijoje“), o „Pelėdų kalne“ viskas yra atvirkščiai.

Čia veikėjai yra gyvi, nepagražinti, netgi, sakytume, kai kur „pabjaurinti“, t. y. žemiški ir labai tikroviški, gyvenimiški. Būtent savo tikroviškumu jie yra kur kas artimesni „Šaltojo tango“ herojams ir tai laikytina vienu filmo privalumu.

Šiuos filmus vienija ir kita aplinkybė – abiejose juostose veiksmas vyksta mieste, ne kaime, kaip iki šiol būdavo apie pokarį rodomuose lietuvių filmuose.

Būtent pokarinio Kauno jaunimo ir iš dalies inteligentijos atspindėtą kasdienybę, jų nesitaikstymą (ir taikstymąsi) su sovietų atneštu „rojumi“ galima būtų laikyti didžiausiu filmo scenarijaus privalumu.

Prie jo priskirtina ir ne viena, o kelios siužetinės linijos, keli, ne vienas, pagrindiniai veikėjai, kurie kai kam net sugebėjo apsunkinti filmo suvokimą (!), nors iš tikrųjų leidžia sukurti įvairiapusį, platų pokarinės Lietuvos paveikslą: čia ir užgimstantis partizaninis judėjimas, ir prisitaikėliškas išgyvenimas, ir trėmimai, ir naujųjų „išvaduotojų“ diegiamos „ šeiminės tradicijos“.

Džiugina ir vakarietiškas, šiuo atveju, sakytume „vėlyviškas“ filmavimo stilius: pakankamai intensyvus, veiksmo prisodrinto siužeto pateikimas be lietuviškai ištęstų kadrų, kameros spoksojimo į vieną tašką.

Tiesa, šiuolaikinė filmavimo technika lietuviškame kine jau ne naujiena, tai matėme ir kitose šių dienų juostose – „Lošėjuje“, „Amžinai kartu“, „Tylioje naktyje” etc. Tad pagaliau gal visiems laikams išsivaduosime iš kažkieno anksčiau mistifikuoto lietuviškojo kino „savitumo“, reiškiančio ne ką nors kitą, o tik žiovulį keliantį nuobodulį.

Ar „Pelėdų kalnas“ be trūkumų? Anaiptol. Jų yra. Kliūna ir tas „varom“ , ir gausiai naudojami žiebtuvėliai. Na, neturėjo jų visi pokariu, tikrai neturėjo – su visa pagarba filmo kūrėjams.

Bet filmo trūkumus, kaip ir jo privalumus, kiekvienas turėtų atrasti pats, pasižiūrėjęs „Pelėdų kalną”: filmas vis dar demonstruojamas Klaipėdoje.