Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Prisiėmęs visą Klaipėdos žygio riziką

Avatar

Martynas Vainorius
2018-03-31


Tarpukario Lietuvos vyriausybei 1922 m. apsisprendus Klaipėdos kraštą prisijungti jėga, buvo susiklosčiusi nepavydėtina padėtis – ten nebuvo nė vieno lietuvio, kuris būtų ėmęsis vadovauti suplanuotam inscenizuotam sukilimui, o “didlietuviai” karininkai tokios misijos nelaikė tėvynės gynimu.

Planą ne tik išgelbėjo, bet ir sėkmingai įgyvendino iki tol kontržvalgybininku dirbęs 33-iejų Jonas Polovinskas, dėl šios operacijos iki pat gyvenimo galo likęs su nauja – Budrio – pavarde.

“Jonas Polovinskas neabejotinai buvo viena pagrindinių asmenybių, su kuriomis sietinas bandymas įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos Respublikos suverenitetą. Jis tada turėjo prisiimti visą riziką”, – sako istorikas Vasilijus Safronovas.

Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybė. Jonas Polovinskas-Budrys – sėdi antras iš dešinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
1922 m. – žvalgyba

“Šis Rusijos pilietiniame kare admirolo Aleksandro Kolčiako pusėje dalyvavęs ir tik 1921metais į Lietuvą grįžęs profesionalus kontržvalgybininkas į Klaipėdos klausimą buvo įtrauktas 1922-aisiais, kai Lietuvos žvalgybos vadovo Mikalojaus Lipčiaus nurodymu buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą tirti vietinių gyventojų nuostatų dėl prijungimo prie Lietuvos”, – “Atvirai Klaipėdai” pasakojo V. Safronovas.

Istorikas Alfred Erich Senn rašė, kad Niujorke 1962 m. liepos 27 dieną vykusio pokalbio metu J. Budrys jam pasakojo, kad vienas Berlyno policijos karininkas dar 1922 m. rugpjūtį davęs suprasti, kad lietuviai, bandydami išvaryti prancūzus iš Klaipėdos, sulauktų tylaus jo vyriausybės pritarimo.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašė, kad slaptai veikusio J. Polovinsko uždavinys buvo ne tik atlikti žvalgybą, ištirti sukilimo galimybes, bet ir pradėti jį organizuoti. Klaipėdoje apie šią misiją žinojo tik oficialus Lietuvos atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis klaipėdietis Erdmonas Simonaitis.

“Simonaitis buvo svarbiausias Budrio pagalbininkas šiame geros konspiracijos reikalavusiame darbe. Jiedu skersai išilgai išvažinėjo visą Klaipėdos kraštą ir galiausiai tapo tikrais draugais. Tos kelionės ir pokalbiai, deja, patvirtino nuogąstavimus, kad aktyvių sukilimo dalyvių tarp vietinių gyventojų nebus daug ir svarbiausius karinius veiksmus teks atlikti savanoriams iš Lietuvos”, – rašė R. Morkvėnas.

Pasak istoriko Vytauto Žalio, J. Polovinskas, atlikęs savo misiją, buvo priverstas konstatuoti, kad “nors lietuviai ir skundėsi, kad jų teisės paglemžtos vokiečių naudai, bet mintis apie sukilimą dar nebuvo kilusi”. Vėliau jis rašė, kad ruošiantis akcijai “dalykai nėjo nei lengvai, nei sklandžiai”.

“Laikysiu dideliu pagerbimu”

Tuometinio premjero Ernesto Galvanausko atsiminimuose rašoma, kad sprendimas užimti Klaipėdą jėga buvo priimtas 1922 m. lapkričio 20 d. vakare sukviestame ir iki ryto besitęsusiame slaptame ministrų posėdyje.

Sukilėlių karinių jėgų telkimą, karinio vado parinkimą ir žygio plano ruošimą buvo pavesta atlikti krašto apsaugos ministrui Baliui Sližiui. Tačiau jam, anot E. Galvanausko, nepavyko paskirti karinio vado, jo nebuvo ir likus kelioms dienomis iki pradžios, o kalbintieji kariai neišlaikė paslapties.

Pasirinkti kandidatai buvo sukviesti į slaptą posėdį (naktį iš sausio 4-osios į 5-ąją), bet atsisakė tokių pareigų. Jame dalyvavo ir J. Polovinskas, kuris turėjo tik suteikti informaciją apie padėtį krašte.

Anot istoriko Vytauto Žalio, E. Galvanauskas dėl tokių pozicijų padarė nelinksmą išvadą – Lietuvos karininkai Klaipėdos krašto prijungimą nelaikė Tėvynės gynimu. Ir jam taip padarė “slegiamą įspūdį”.

Aš nesiskverbiu į sukilėlių karinį vadą, bet šis čia pat turi būti rastas. Kai kviestieji atsisakė siūlomos garbės, laikysiu dideliu pagerbimu, jei pavesite man sukilėlių karinio vado pareigas“, – J. Polovinsko žodžius citavo E. Galvanauskas.

Savanorių armijos štabas kovos lauke. Jonas Polovinskas-Budrys – antras iš dešinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jis taip pat prisiminė, kad pasitarimo metu ministras B. Sližys tam neprieštaravo, bet po posėdžio ėmė reikšti abejones, kad J. Polovinskas esą per jaunas, į Lietuvą atvykęs tik 1921 m., neva nėra patikimų žinių apie jo praeitį, o dar neseniai gautas ir anoniminis pranešimas.

R. Morkvėnas rašė, kad kol nebuvo oficialaus paskyrimo, visą kitą dieną tarp aukštų kariškių virė intrigos – siekta tam sutrukdyti ir net atšaukti pačią operaciją. Opozicionieriams buvo pavykę perkalbėti patį krašto apsaugos ministrą Balį Sližį, bet galiausiai, įsikišus ministrui pirmininkui E. Galvanauskui, tas „grynai kariškas“ reikalas buvo išspręstas.

Pasiruošimas buvo nelengvas

“Operacijai nepavykus, niekas neturėjo nurodyti į tai, kad už šio reikalo stovi Lietuvos vyriausybė, kitaip tariant, Polovinskas turėjo prisiimti visą riziką. Kadangi sumanymo esmė buvo inscenizuoti Klaipėdos krašte vietinių gyventojų sukilimą, Jonas Polovinskas, kaip ir kiti į akciją įtraukti karininkai, turėjo pasikeisti pavardę ir nuo šiol iki gyvenimo pabaigos buvo geriau žinomas kaip Jonas Budrys”, – pasakojo V. Safronovas.

Tomas Greg Grigonis, remdamasis J. Polovinsko-Budrio sūnaus Algio Budrio, laikomo žymiausiu lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytoju, atsiminimais, teigia, kad pavardę Budrys tėvas pasirinko dėl to, kad tokią turėjo ankstesnysis jo nupirkto ūkio savininkas.

Anot R. Morkvėno, prisimindamas pasirengimo dienas, J. Budrys rašė: „Nervai visiems, kurie buvo įtraukti į sąmokslą, buvo įtempti iki aukščiausio laipsnio. Laukti buvo neįmanoma ir pavojinga.“

Praktiniams pasirengimams Kaune buvo skirtos vos kelios dienos. J. Budriui aktyviai talkino jo draugai štabo karininkai, tvirtai rėmė patyręs kariuomenės vadas pulkininkas Juozas Stanaitis.

Premjeras davęs nurodymus J. Polovinskui vengti savųjų ir prancūzų aukų. Tikslas – užimti Klaipėdą, o ne sunaikinti priešo karius. Į prancūzus šauti leista tik savisaugos tikslais, nes „kiekvieno prancūzo gyvybės praradimas ras nelemtą atgarsį Prancūzijoje, vers jos vyriausybę kiečiau laikytis, o Lietuvai pasunkins politinę kovą“.

“Sukilėlių” šūkis turėjo būti kovoje prieš vokiškąją direktoriją, bet ne prieš prancūzus ar Santarvę. Taip pat E. Galvanauskas nurodė sparčiai nesiveržti į Klaipėdą, dvi dienas laikyti apsupus, nors orai tuo metu nelepino, ir tik po elgtis savo nuožiūra.

Savanorių armijos paradas Friedricho Vilhelmo (dabar – Tiltų gatvėje). Einančiųjų priekyje – Jonas Polovinskas-Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Buvo nurodyta palaikyti drausmę – vengti smurto, turto grobimo ar gyventojų teisių pažeidimo. Už panaudojamą gyventojų turtą “sukilėliai” privalėjo duoti pažymėjimus, kad atlygins.

“Vyriausybė įsakys grįžti į Lietuvą, bet tęskite savo uždavinį. Ypatingais atvejais klauskite mano nuomonės”, – tokius nurodymus atsimena perdavęs E. Galvanauskas.

Istorikas Vygantas Vareikis teigia, kad J. Polovinskas-Budrys iškart leido ir atitinkamus nurodymus “sukilimo” dalyviams: jiems skirtoje instrukcijoje liepė kuo mandagiausiai elgtis su visais vietos gyventojais, neplėšikauti, negirtuokliauti, vengti politinio turinio kalbų ir laikytis mandagumo bei tvarkos, “idant neduotų progos vietos gyventojų pasipiktinimui”.

Konspiracijos sumetimais patekus į priešo rankas J. Polovinskas-Budrys įsakė kariams apsimesti krašto gyventojais, o Lietuvoje liepė palikti dokumentus, raštus, laikraščius, cigaretes, tabaką ir net degtukus.

“Priešo nėra – tik galim jį susikurti patys nevykusiu elgesiu”, – rašė J. Polovinskas-Budrys Lietuvos generalinio štabo viršininkui žygio išvakarėse.

V. Vareikio pateikiamais duomenimis, “sukilėliais” virtusią Ypatingosios paskirties rinktinę sudarė 1090 narių: 40 karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, penki iš Karo milicijos mokyklos, trys iš 1-ojo kavalerijos pulko, du iš Šaulių sąjungos, po vieną iš penkto pėstininkų ir aviacijos pulkų ir septyni iš Generalinio štabo) 584 kareiviai ir 455 šauliai, trys karo valdininkai (intendantas, iždininkas, raštvedys) ir medicinos personalas (du gydytojai ir šeši sanitarai – puskarininkiai). Aviacijos karininkas buvo garsusis lakūnas Steponas Darius. Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, 4 motociklus ir tris automobilius, kavalerijos pulko kariškiai turėjo 63 arklius.

Kadangi J.Polovinskas- Budrys būdamas žvalgybininkas neturėjo patirties vadovauti kariniams daliniams, todėl karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, sudarytas iš kadrinių karininkų, o jam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus.

Detaliems kariniams operacijos veiksmams aprašyti bus skirtos kitos šio “Atviros Klaipėdos” rašinių ciklo dalys.

Triumfo valanda

“Didžiąja dalimi būtent Budrio laikysena Prancūzijos administracijos atžvilgiu Klaipėdos užėmimo dieną ir kelios dienos po to daug prisidėjo prie to, kad Klaipėdos užėmimo karinė operacija nusinešė palyginti nedaug gyvybių”, – teigia V. Safronovas.

Pergalės kaina – 20 žuvusių lietuvių “sukilėlių”. Prancūzų žuvo tik du. 1962-aisias duodamas interviu istorikui Alfred Erich Senn J. Budrys sakė, kad iš tikrųjų tai “tą naktį mirė trys, bet vieną nudūrė peiliu viešnamyje”.

V. Vareikio teigimu, jau sausio 16 d. J. Budrys iš Lietuvos šaulių, savanorių ir vietinių gyventojų suformavo Klaipėdos krašto armiją. Vietiniai gyventojai buvo verbuojami labai palankiomis sąlygomis – pažadėta tarnyba 6 mėnesius, mokant po 2 litus už dieną, jei patys maitindavosi, arba 80 centų su maistu.

“Tai buvo labai neblogas pastovus uždarbis ekonominės krizės sąlygomis. Patriotizmas čia nevadino jokio vaidmens”, – konstatavo V. Vareikis.

Vytautas Žalys savo ruožtu atkreipia dėmesį į faktą, kad tik 300 vietinių savanorių rodo, jog žygio išvakarėse J. Budrys, informuodamas Lietuvos generalinio štabo viršininką apie vietinių gyventojų nuotaikas, kad 60 proc. jų pritaria arba remia “sukilimą”, 30 proc. laikosi pasyviai ir 10 proc. palaiko freištatininkus ar Vokietiją, pateikė pernelyg optimistinį vaizdą.

“Bet nugalėtojai neteisiami”, – konstatuoja istorikas.

Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonija 1923 02 20 Klaipėdoje. Jonas Budrys priima raportą. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

“Kaip šios „armijos“ vadas, J. Budrys užtikrino faktinį Lietuvos Respublikos dominavimą Klaipėdoje ir vadinamosios „sukiliminės“ direktorijos, vadovaujamos Prūsijos lietuvio Erdmono Simonačio, veiklą”, – pabrėžia V. Safronovas.

Pasak R. Morkvėno, į Klaipėdą “sukilimo” problemą spręsti atvykusi Santarvės komisija, vadovaujama prancūzo Georges Clinchant, iš pradžių bandė ignoruoti įgaliotąjį Lietuvos atstovą Antaną Smetoną ir jo patarėją Antaną Merkį bei ultimatyviai reikalavo paleisti visas sukilėlių karines formuotes ir E. Simonaičio direktoriją.

“Į ultimatumą, sausio 27 d. vakare atsiųstą krašto Gelbėjimo komitetui, nusprendė raštu atsakyti pats Budrys, kaip karo vadas. Jis trumpai priminė su prancūzų dalinio vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino, kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų ant santarvininkų ir įžūliai pareikalavo duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl visa ko Budrys dar surengė parodomąjį ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama, per pasiuntinį atsiuntė atsakymą, kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo apie nepaklusnumą būtinai pranešianti Santarvės vyriausybėms”, – rašo R. Morkvėnas.

Po kelių dienų tylos Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Budrys (kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti į komisijos posėdį. Taip prasidėjo pokalbiai su Santarvės atstovais, o faktiškai – derybos, prie kurių kitą dieną prisijungė ir Smetona su Merkiu.

V. Vareikis teigia, kad J. Budrys derybose su komisijos atstovais teigė, kad jo kariuomenę sudaro 9-10 tūkst. kareivių, nors jų turėjo apie 1,5 tūkst.

“Suprantama, reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją. Kitas komisijos reikalavimas – sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1500 žmonių – buvo šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! Budrys net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių „palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos vietą užmiestyje.

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas 1923 02 16. Karius sveikina armijos vadas Jonas Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Naujuoju sukilėlių pajėgų vadu, suderinus su komisija, formaliai paskirtas klaipėdietis Albinas Gailius, o jo broliui Viktorui Gailiui pavesta, taip pat abipusiu sutarimu, formuoti naują direktoriją. Taip Santarvės ir jos pasiuntinių „veidas“ buvo išgelbėtas. Naktį iš vasario 18 į 19 d. Komisija kartu su Petisné ir visa prancūzų įgula sėdo į laivą ir išplaukė namo. Klaipėdos krašto valdymas – tiesa, su išlygomis – buvo perduotas Lietuvai. Vasario 19 d. prie prefektūros iškilmingai pakelta Lietuvos trispalvė, kariuomenės paradą priėmė Jonas Budrys. Tai buvo visų lietuvių ir jo asmeninio triumfo diena!” – rašo R. Morkvėnas.

Pasak V. Safronovo, vasario 19 d. J. Budrys pasiskelbė prisiimąs buvusio Antantės valstybių vyriausiojo komisaro funkcijas Klaipėdos krašte, kol bus nustatyti santykiai tarp krašto ir Lietuvos. Jis iškart atleido tarnautojus, kurie sukilimo metu neatvyko į darbą.

Buvo pagrindinė figūra

V. Safronovo teigimu, nuo 1923 m. sausio iki 1925 m. spalio J. Budrys Klaipėdos krašte buvo pagrindinė figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje.

Politikų ir kariškių posėdis buvusioje Prefektūroje po Antano Smetonos, Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų perdavimo iškilmių 1923 02 24. Jonas Budrys sėdi pirmas iš dešinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

“Iš pradžių jis patarinėjo vyriausybės paskirtam Aukštajam Lietuvos įgaliotiniui Klaipėdos krašte Antanui Smetonai, o pastarajam dėl konflikto su E. Galvanausku balandį pasitraukus, tapo faktišku Lietuvos atstovu Klaipėdoje. Šis Budrio statusas jau po Klaipėdos krašto konvencijos pasirašymo buvo įformintas 1924 m. spalio 21 d. paskyrus jį pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Ilgalaikėje perspektyvoje Budrio veiklą šiuo laikotarpiu galima įvertinti kaip bandymą padėti pamatus tolesnei Lietuvos įtakai Klaipėdoje. Jis turėjo ne tik vieną po kito malšinti rengiamus perversmo bandymus, koordinuoti Lietuvos įsitvirtinimą krašte pačiu pradiniu laikotarpiu, bet ir, laviruodamas tarp Kauno ir vietinių lietuvių, dažnai negaudamas pageidaujamos Kauno paramos, rūpintis politinės ir kultūrinės Lietuvos įtakos Klaipėdoje tęstinumu”, – sakė V. Safronovas.

Pasak istoriko, Lietuvos vyriausybė daugelį J. Budriui dalyvaujant pradėtų iniciatyvų tuo metu dar nebuvo pasirengusi finansuoti.

Savo ruožtu J. Budrys, daug jėgų investavęs į pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto landtagą (seimelį) ir 1925 m. spalį apstulbintas triuškinamo lietuvių politinių sąrašų pralaimėjimo juose, lapkritį nutarė iš gubernatoriaus pareigų pasitraukti. Savo apsisprendimą laikraščiui “Klaipėdos žinios” jis aiškino sveikatos problemomis.

Lietuvai dirbo iki mirties

V. Safronovas pasakojo, kad pasitraukęs iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigų J. Budrys dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, netrukus po 1926 m. perversmo tapo Kriminalinės policijos viršininku. 1928 m. sausį jis perėjo į diplomatinę tarnybą, aštuoneriems metams tapdamas Lietuvos konsulu (nuo 1933 m. generaliniu konsulu) Karaliaučiuje.

Pasak V. Safronovo, dirbdamas konsulo pareigose J. Budrys neapleido Klaipėdos reikalų.

“Remdamasis Rytų Prūsijos kolonizacijos ir industrializacijos plano pavyzdžiu, jis siūlė vyriausybei kažką panašaus įgyvendinti ir Klaipėdos krašte: perkelti į kraštą valdžios ir aukštojo mokslo įstaigų, atkelti į jį kuo daugiau lietuvių iš „Didžiosios“ Lietuvos, ypač siunčiant Klaipėdon kuo daugiau nacionalistiškai angažuotos lietuvių inteligentijos, kurti ten įvairias draugijas, supirkti nekilnojamojo turto ir panašiai. Šiomis 1934 metų sausį pareikštomis mintimis Jonas Budrys prisidėjo prie bendro lietuvių inteligentijos spaudimo vyriausybei imtis Klaipėdoje kuo skubesnių ir ryžtingesnių krašto lituanizavimo priemonių. Tomis priemonėmis, dalį kurių vyriausybė išties ėmėsi įgyvendinti, bandyta duoti atkirtį Klaipėdos krašte įsitvirtinančiam pronacistiniam judėjimui”, – sakė V. Safronovas.

Jonas Budrys su žmona Regina (kairėje), marčia Edna ir žmonos broliu, skulptoriumi Vytautu Kašuba. draugas.org nuotr.

Nuo 1936 m. J. Budrys buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke. Tom Greg-Grigonis rašo, kad į Niujorką J. Budriui teko persikelti dėl nacių spaudimo Lietuvos vyriausybei, nes jie nepamiršo konsulo vaidmens prijungiant Klaipėdos kraštą.

Istorikas Alfred Erich Senn rašo su Vaclovu Sidzikausku ir Jonu Budriu kalbėjęsis Niujorke 1962 m. liepos 27 dieną.

“Kai ėmiau ruošti darbui modernišką, bet sudėtingai paleidžiamą magnetofoną, J. Budrys stebėjo mane su vis augančiu nepasitikėjimu ir pagaliau man pažadėjo papasakoti “daugiau” su sąlyga, jei išjungsiu “tą daiktą”. Teko dirbti be techninės pagalbos ir neišsaugojau tikslaus pokalbio teksto. Nors E. Galvanauskas “Drauge” jau buvo išdėstęs Lietuvos vyriausybės vaidmenį “sukilime”, bet ir Sidzikauskas, ir Budrys, kad ir silpnai argumentuodami vis dar bandė parduoti senąją versiją. Prieš penkerius metus emigrantų “Lietuvių enciklopedijoje” Budrys tuos įvykius buvo aprašęs dar kaip tikrą sukilimą”, – rašė A. E. Senn.

Vytautas Žalys mano, kad tokio „užmaršumo“ priežastis lėmė tuometinė situacija.

“Lietuvai esant okupuotai, kuomet SSRS ir LTSR istorikai (vieni valdžios pavedimu, kiti savo iniciatyva, bet visi vadovaudamiesi marksistine–leninine ideologija) nevengdami atvirų falsifikacijų, tik ir ieškojo progos „nepasiteisinusiam buržuaziniam Lietuvos valstybės modeliui“ sukompromituoti. Tokiomis aplinkybėmis V. Sidzikauskas, J. Urbšys, J. Budrys-Polovinskas ir kiti savo prisiminimuose buvo priversti vengti bet kurių faktų, kurie galėjo būti interpretuojami Lietuvos valstybės ir jos Nepriklausomybės nenaudai. Kitaip sakant, jie bijojo, ir visai pagrįstai, kad jų atvirumas nebūtų panaudotas prieš Lietuvą, pačią jos valstybingumo idėją”, – mano V. Žalys.

Tuo metu 1922-1923 m. Šaulių sąjungos pirmininku buvęs Vincas Mickevičius-Krėvė kažkodėl savo jau JAV parašytuose atsiminimuose menkinamai atsiliepė apie J. Budrį, nes jis neva Amerikoje “pirmą kartą labai atsargiai, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaipėdą yra atvadavęs”.

“Buvęs mažas Vidaus reikalų ministerijos valdininkėlis, pasiųstas į Klaipėdos kraštą kaip seklys, agentas, likimo ar, geriau pasakius, moterų protekcija atsiradęs Klaipėdos krašto gubernatoriumi, prie pačio išvadavimo mažai prisidėjęs”, – rašė V. Krėvė, kurio pačio indėlis į operaciją, anot V. Vareikio, iki galo dar nėra aiškus.

Remdamasis J. Budrio sūnaus atsiminimais, Tom Greg-Grigonis rašo, kad iki pat gyvenimo galo 28 metus eidamas okupuotos Lietuvos konsulo pareigas J. Budrys niekada neimdavo didesnės nei 5000 dolerių metinės algos. Jis gyveno Lietuvos konsulate, tuo metu įsikūrusiame adresu 41 West 82d Street.

“Tai buvo neblogas atlyginimas 1950-ųjų Amerikoje, bet tik ne tokio dydžio namų ūkiui, kurį sudarė daugybė – apie dešimt – po karo atvykusių giminaičių iš jo ir žmonos pusės”, – rašė T. Greg-Grigonis.

Pasak jo, A. Budrys teigė, jog tėvas neturėjo jokių hobių, buvo visiškai atsidavęs savo darbui – dirbdavo po 10-12 valandų, septynias dienas per savaitę iki pat mirties. J. Budrys, sūnaus akimis, buvo labai stipri asmenybė.

Su žmona Regina paskutiniais gyvenimo metais savo apartamentuose Niujorke. Kitoje nuotraukoje – jų kapas Čikagoje. draugas. org nuotr.

J. Budrys mirė 1964-ųjų rugsėjo 1-ąją, eidamas 76-uosius metus Niujorko Roosevelt ligoninėje nuo širdies smūgio. Apie šio Niujorko garbės piliečio mirtį rugsėjo 3-ąją pranešė dienraštis “The New York Times”. J. Budrys palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje. 1998 m. šalia jo atgulė ir 1902 m. gimusi žmona Regina Kašubaitė-Budrienė.

“Retas mūsų diplomatas galėtų pasigirti tokia spalvinga ir net paslaptinga biografija kaip jis”, – konstatuoja Rimantas Morkvėnas.


2018-03-31

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt