Prieš keletą metų pirmą kartą teko trumpam lankytis Kuršėnuose, kuriuose labiausiai mane nustebino ne didžiulė ir graži šio miestelio bažnyčia, o centre stūksanti neįtikėtino dydžio ligoninė. Tada, menu, pagalvojau, kad aptarnaujančio personalo čia turėtų būti daugiau nei ligoninėje besigydančių pacientų.

Nė rajono statuso neturinčiame nedideliame miestelyje, kurio tuščiomis gatvėmis vidudienį sliūkino vos vienas kitas garbaus amžiaus pilietis – tokio dydžio gydymo įstaiga?! Kai vos už keliolikos kilometrų – regiono centras Šiauliai su savo gydymo įstaigomis.

Tada jau buvo prasidėjusios politikų kalbos apie būtinybę reformuoti sveikatos apsaugos sistemą, mažų rajonų ligonines paverčiant slaugos tipo gydymo įstaigomis vyresnio amžiaus žmonėms su keliomis dienos stacionaro vietomis, o visą naujausią medicininę įrangą ir aukštos kvalifikacijos specialistus koncentruojant regionų centruose.

Po šių skambių politikų pažadų ėmiau su nekantrumu laukti šios puikiosios reformos rezultatų.

Deja, sėkmingai jų tebelaukiu iki šiol, toliau klausydamasi jau naujojo sveikatos apsaugos ministro tos pačios kaip mantra kartojamos maldelės bei kai kurių ligoninių be pacientų medikų dejonių dėl būsimo darbo praradimo.

Bet eime prie konkretikos, persikelkime į mūsų regioną.

Klaipėdoje veikia penkios didelės ligoninės: respublikinė, universitetinė, Jūrininkų, Vaikų ir Slaugos. Onkologijos ligoninė ir liaudyje vadinamieji gimdymo namai priklauso universitetinei ligoninei, Psichiatrijos ligoninė ir vadinamasis Tuberkuliozės dispanseris – respublikinei ligoninei, nors šie padaliniai irgi turi savo vadovus su jų pavaduotojais bei kitu aptarnaujančiu personalu.

Negana to, vos 20-25 km spinduliu aplink uostamiestį įsikūrusios dar trys nemažos stacionarios gydymo įstaigos: Kretingos, Gargždų ir Palangos ligoninės. Pastaroji, tiesa, skelbiasi esanti Jūrininkų ligoninės padalinys, bet vis tiek išlaiko nemažą pastatą kurorte su atitinkamu personalu.

Apie Skuodo ar Šilutės gydymo įstaiga patylėsime – jos, lietuvių suvokimu, yra „labai“ toli, maždaug tokiu atstumu, kokiu kasdien į darbą važinėja pusė Amerikos gyventojų, negalėdami atsidžiaugti taip arti esančia jų darboviete.

O dabar pasivaikščiokime po, pvz., Klaipėdos universitetinės ligoninės skyrius. Pasiklausykite, kaip kalba čia gulintys ligoniai. Kokia tarme jie tarpusavy rokuojasi? Teisingai, atspėjote: mažiausiai kas antras iš čia besigydančiųjų kalba Skouda, Kretinguos ė Palonguos šnekta. Rasite ir atvykusiųjų iš Plungės, ir net iš Telšių.

Lygiai ta pati situacija ir kitose didžiosiose Klaipėdos bei kitų regionų ligoninėse.

Vos tik žmogui prireikia operacijos, net ir rimtos diagnostikos, jis kažkodėl nesigula nei į Skuodo, nei į Palangos ligoninę, o važiuoja, žinoma, į Klaipėdą. Kaip ir kuršėniškis kad važiuoja į Šiaulius, molėtiškis – į Vilnių, o Jonavos gyventojas – į Kauną. Net ir gimdyvės, kurios šiaip jau nėra ligoniai, jau  gimdo ne ten, kur gyvena, o ten, kur saugiau, t. y. regionų ligoninių akušerijos skyriuose.

Ir taip – visoje Lietuvoje, kuri, kaip buvo skelbta viešojoje erdvėje, pirmauja Europoje (o gal – ir pasaulyje?) pagal lovų skaičių, tenkantį tam tikram gyventojų skaičiui.

Tai kas pasakė, kad mūsų šalelė yra neturtinga? Esame netgi labai turtingi, jei leidžiame sau prabangą kas 20-30 km turėti po ligoninę su aptarnaujančiu personalu, nemaža dalis kurio – jau pensinio arba prie jo artėjančio amžiaus.

Bet vos tik pasigirsta eilinis raginimas naikinti daugiau darbuotojų nei ligonių turinčias gydymo įstaigas arba dvi ligonines sujungti į vieną, idant būtų sutaupyta vadovaujančiam personalui, nieko bendra neturinčiam su gydymu, atlyginimams skiriami pinigai beigi racionaliau panaudota turima medicininė įranga, kaip bemat anų ponų veidus iškreipia nevalingos konvulsijos.

Atsipalaiduokite, mielieji, kas jau kas, o jūs puikiausiai žinote, kad medikų klano dar ne vienas ministras ir nė vienas premjeras neįveikė, neįveiks ir šis: atvažiavo, pakalbėjo ir tuo viskas baigsis.

Ir vėl stos ramybė, vėl viskas bus kaip senais gerais laikais. O netolimoje ateityje, žiū, gal net ir į Gineso rekordų knygą pateksime, įgyvendinę šūkį: kiekvienam lietuviui – po ligoninę!