„Atvira Klaipėda” tęsia rašinių ciklą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 95-mečiui. Šioje operacijoje aktyviai dalyvavo ir Šaulių sąjunga, kurios pirmininku tuo metu buvo rašytojas Vincas Mickevičius-Krėvė.
Vincas Mickevičius-Krėvė – sėdi antras iš kairės. Nuotrauka iš Isabelle Chandavoine knygos „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to”.
Pats jis savo atsiminimuose, parašytuose apie 1952 metus, sureikšmina Šaulių sąjungos vaidmenį ir menkinančiai atsiliepia apie sukilimo operacijos vadą Joną Polovinską-Budrį. Anot istorikų, tokia pozicija įrodo, kad pats V. Krėvė nežinojo visų operacijos detalių, nes nepriklausė asmenims, turėjusiems teisę susipažinti su ypač slaptais dokumentais.
Tuo metu publicistas, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius kaltina tokios pozicijos besilaikančius istorikus, tarp jų ir klaipėdietį Vygantą Vareikį, menkinant ir rašytojo, ir Šaulių sąjungos vaidmenį 1922-1923- metų Klaipėdos įvykiuose.
Rašytojo prisiminimai
„Ilgai laukė Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto išrišimo. Ji buvo pasitikėjusi Antantos valstybių teisingumu. Besitikėdama pamatė, kad Lietuvai Klaipėda bus mums, šauliams, prabilti savo žodį, ir pakreipti jėga Klaipėdos likimą taip, kaip pridera Lietuvai, kaip teisybė reikalauja. Ir mūsų protėvių žemė grįžo prie savo motinos Lietuvos”, – 1924 m. sausio 3 d. Lietuvos šaulių laikraštyje „Trimitas” rašė V. Krėvė.
Plačiau savo ir Šaulių sąjungos vaidmenį jis aprašė apie 1952 m. jau emigracijoje. Šie prisiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literatūrologo prof. Alberto Zalatoriaus rūpesčiu. Juose V. Krėvė nemini jokių konkrečių datų.
Klaipėdos krašto prijungimo istoriją jis pradėjo aprašinėti nuo Šaulių sąjungos vadovybės pasitarimo su į Paryžių vykusia Klaipėdos krašto lietuvių delegacija, kuriai vadovo Erdmonas Simonaitis. Pastarasis esą dėstė poziciją, kad patys vietiniai lietuviai tikrai nesukils ir Lietuvai pačiai reikia organizuoti tokią operaciją.
„Mus visus stipriai paveikė Simonaičio kalba ir čia pat nutarėme neatidėlioti reikalo ir pradėti ta kryptimi veikti”, – rašo V. Krėvė, kuris esą buvo deleguotas ta tema kalbėtis su premjeru Ernestu Galvanausku, o Pranas Klimaitis – su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu.
Išklausęs pranešimą E. Galvanauskas, anot V. Krėvės, pareiškė, kad kalbės kaip Galvanauskas, o ne kaip premjeras. Jis esą sutiko, kad „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimas yra katastrofiškoje padėtyje” ir pritarė sumanymui jį užimti, bet pabrėžė, kad reikia apgalvoti pasekmes. Kaip premjeras jis turėjo tartis su prezidentu Aleksandru Stulginskiu ir ministrais, bet pažadėjo remti sumanymą ir su prezidentu pasikalbėti neatidėliotinai, o su ministrais – per kitą vakarą suplanuotą posėdį ir paprašė ateiti jo pabaigoje.
P. Klimaitis, anot V. Krėvės, pranešė, jog B. Sližys buvo „griežtai priešingas, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir neprileis, kad ji vykdytų panašios rūšies avantiūras”.
Rašydamas apie priėmimą pas E. Galvanauską po minėtojo posėdžio V. Krėvė teigė iš premjero išgirdęs, kad „nėra vieno nusistatymo” ir sukilimo iniciatyvos nesiimama, visas reikalas paliekamas Šaulių sąjungai, o nesėkmės ir politinių komplikacijų atveju reikės teisti tokios akcijos organizatorius. Premjeras esą dar nurodė, kad sumanymas turi būti vykdomas be Šaulių sąjungos Tarybos žinios, nes joje buvo ir Seimo narių. Anot V. Krėvės, premjeras konstatavo, kad Vyriausybė „dėl atsargumo” kol kas negali padėti nei finansais, nei ginklais.
V. Krėvė tikina, kad jis ir P. Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jei žygis nepasisektų, taip pat sutiko su mintimi, jog neturi būti šaukiami Šaulių sąjungos Tarybos posėdžiai.
Vincas Krėvė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Rašytojas minėjo ir tuo metu įvykusį kivirčą su B. Sližiui, kuris esą pareiškė, jog už tokias iniciatyvas V. Krėvę reikėtų pašalinti iš Šaulių sąjungos vadovybės, o jis pavadino ministrą bailiu.
„Apleidome ministerio pirmininko buveinę nelabai jaukios nuotaikos, galima pasakyti, beviltiškai nusiteikę dėl mūsų sumanymų”, – rašė V. Krėvė.
Kitą dieną jis susitiko su Antanu Smetona, kuris irgi buvo Šaulių sąjungos Tarybos narys, ir supažindino jį su padėtimi. A. Smetona esą išsakė nuomonę, kad Vyriausybė protingai pasielgė norėdama pasilikti nuošaliai ir žadėjo pasikalbėti su nusimanančiais žmonėmis, kaip būtų galima įkeisti Šaulių sąjungos nekilnojamąjį turtą be jos Tarybos pritarimo ir gauti paskolą tokiai operacijai.
Dar tą patį vakarą A. Smetona pranešė viską apgalvojęs ir visiškai pritariantis sumanymui, sutinkantis irgi prisiimti atsakomybę. Dėl Šaulių sąjungos turto įkeitimo jis pažadėjo pasikalbėti su bankininku, kunigu Juozu Vailokaičiu.
Pastarasis vėliau vykusio susitikimo su V. Krėve ir P. Klimaičiu metu, anot rašytojo, sakė suprantąs Vyriausybės atsargumą, mažai tikįs žygio pasisekimu, nors ir supranta, kad Klaipėdos krašto nelaimėsime diplomatinėmis priemonėmis. Nepaisant tokių išsakytų abejonių jis nutarė Šaulių sąjungai paaukoti 12 500 dolerių, o jei dar prireiks, papildomai pažadėjo skirti 10 000. Bankininkas esą išreiškė viltį, kad jei viskas pasibaigs sėkmingai, Vyriausybė dalį sumos grąžins, o jei negrąžins, to daryti Šaulių sąjungos nepareikalaus.
Anot V. Krėvės, premjeras atsisakė tarpininkauti dėl susisiekimo su Vokietijos vyriausybe, iš kurios norėta užtikrinimo, kad Klaipėdos krašto gyventojai nesipriešins sukilimui. Toks atsisakymas motyvuotas nenoru, kad apie tokius žingsnius sužinotų Antantė. Dėl to šauliai kreipėsi į rezistencinę ukrainiečių organizaciją, kuri turėjo ryšių su Vokiečių vyriausybe, o Kaune gyveno šios organizacijos atstovas Jurevičius.
Prieš išvykstant į Berlyną buvo atlikta Šaulių sąjungos ginklų revizija ir konstatuota, kad jie buvo įvairių sistemų, dar blogesnė padėtis buvo su šoviniais, neturėta kulkosvaidžių, o su tokia atsarga buvo pavojinga pradėti žygį. Tad vėl buvo kreiptasi į ukrainiečius, kad galbūt jie padės įsigyti ginklų iš vokiečių.
Vincas Krėvė. V. Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus nuotr.
Berlyne padedant ukrainiečiams V. Krėvė ir karininkas Adomas Džiūvė susitiko su Vokietijos armijos vadu generolu Hans von Seeckt. Jis esą išreiškė palaikymą lietuvių siekiams ir pažadėjo, kad nė vienas Klaipėdos krašto vokietis šūvio nepaleis. Generolas esą ragino neatidėlioti operacijos, bet dėl ginklų sakė negalįs padėti.
Pasak V. Krėvės, sulaukus tokių žinių norėta dar tą pačią dieną išvažiuoti, bet ukrainiečiai sulaikė surengę vakarienę, kurioje dalyvavo ir du vokiečiai. Vienas, pavarde Milleris, pasiteiravo, ar šauliams netrūksta ginklų ir pasisiūlė tarpininkauti, nes žinojo, kas gali labai pigiai ir net atsiskaitant dalimis parduoti porą tūkstančių šautuvų ir keliolika lengvųjų kulkosvaidžių. A. Džiūvė pasiliko Berlyne pirkti ginklų.
Vėliau A. Džiūvė atsiuntė telegramą, kad „baldai nupirkti, supakuoti ir pakraunami į vagoną”. Anot V. Krėvės, susitikus su E. Galvanausku jis pasirūpino, kad muitinė netikrintų šios siuntos ir dar pažadėjo už ginklus sumokėti iš specialaus slapto savo fondo.
Grįžęs A. Džiūvė informavo, kad nupirko 1500 vokiškų šautuvų ir po 1000 šovinių kiekvienam, penkis lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5000 šovinių kiekvienam. Jo nuomone, tai buvo dovana iš Vokietijos vyriausybės, tik užmaskuota kaip pirkimas iš privataus asmens.
Šaulių pasitarime nutarta pradėti žygį Kūčių vakarą, aptartos detalės.
„Tolesnėje eigoje aš į žygio pasiruošimą nesikišau”, – rašė V. Krėvė, dar užsiminęs ir apie nesėkmingas žygio vado paieškas.
Istorikų nuomonė
Istorijos profesorius V. Vareikis teigia, kad V. Krėvės buvo įtrauktas į sukilimo rengimo operaciją, tad vėliau nuopelnus dėl vokiečių nesikišimo į Klaipėdos reikalus priskyrė Šaulių sąjungai. Tačiau patys V. Krėvės atsiminimai, anot istoriko, įrodo, kad jis nieko nežinojo nei apie Ernesto Galvanausko pokalbius su vokiečių ir sovietų diplomatais, nei apie Ypatingosios paskirties rinktinės formavimą, nei apie generalinio štabo funkcijas operacijos metu, nes nepriklausė asmenims, kurie gautų ypač slaptus dokumentus.
„Tačiau Lietuvos šaulių sąjunga tikrai nebuvo pasyvi sukilimo dalyvė, o patriotinė V. Krėvės ir Šaulių sąjungos narių pozicija stūmė Ernestą Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų dėl Klaipėdos krašto”, – teigia istorikas.
Pasak jo, pačioje operacijoje Šaulių sąjungai teko tik pagalbinis vaidmuo – pridengti civilių drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės dalinius, kurie ir buvo pagrindinė sukilimo jėga.
Alfonsas Eidintas taip pat konstatuoja, kad „V. Krėvė, atrodo, net nesuvokė, kad visą Klaipėdos operaciją rengia E. Galvanauskas ir jam toje istorijoje tenka tik pagalbinė funkcija”.
Vincas Krėvė pabėgėlių stovykloje Austrijoje. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus nuotr.
V. Vareikis konkretizavo, kad pirmasis V. Krėvės aprašytas slaptas Šaulių sąjungos vadovybės (Centro valdybos prezidiumo posėdis) vyko 1922 m. lapkričio 16 d. Kaune. Jame dalyvavo prezidiumo nariai Vincas Krėvė, Antanas Graurogkas, Liudas Vailionis, Pranas Klimaitis, Pranas Džiuvė, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Klaipėdos šaulių skyriaus vadas Jurgis Bruvelaitis.
„Žinant visą Lietuvos vyriausybės ir kariuomenės veiklos planą, pozicija, kurią Galvanauskas išdėstė Šaulių sąjungos vadovybei, buvo makiaveliškas manevras siekiant, kad kuo mažiau asmenų žinotų apie tikrąją operacijos eigą ir jos rengėjus, formaliai „perleidžiant“ atsakomybę Šaulių sąjungai. Kita vertus, Šaulių sąjungos vadovai tikrai nebuvo tik pėstininkai kovoje dėl Klaipėdos„, – akcentuoja V. Vareikis.
Anot jo, šaulių ir partizanų, buvusių Šaulių sąjungos pavaldume, būrius, turėjusius dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pradėta formuoti 1922 m. gruodį. Jo 20-ąją dieną beveik visi Šaulių sąjungos skyrių vadai atvyko į sąjungos būstinėje Kaune vykusį slaptą pasitarimą. Nuo 1922 m. gruodžio 30 d. į Kauną grupėmis su paskirtais instruktoriais pradėjo rinktis šauliai, siunčiami Šaulių sąjungos skyrių. Iki 1923 metų pradžios Kaune buvo surinkta 700 šaulių iš visų rinktinių ir 18 karo instruktorių. Vėliau šauliai buvo siunčiami į Vilkaviškį, Kaišiadoris ir Panevėžį, kur po atrankos turėjo būti paskirti į tuo metu formuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Šauliai, atrinkti dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pasiimdavo savo šautuvus, o iš intendantų gaudavo šovinių ir granatų.
Gruodžio pabaigoje devynių Šaulių sąjungos skyrių vadai pasiliko Kaune, kad vėliau galėtų tiesiogiai dalyvauti Klaipėdos operacijoje. 1922 m. gruodžio 30 d. Šaulių sąjungos Centro valdybos nutarimu buvo įsteigtas papildomas etatas – šaulys ypatingiems reikalams prie Sąjungos viršininko, kuris turėjo koordinuoti šaulių dalyvavimą Klaipėdos operacijoje. Iš pradžių buvo numatytas Vladas Putvinskis, bet, jam susirgus, šią vietą užėmė Aleksandras Marcinkevičius (Mantautas).
1923 m. sausio pirmosiomis dienomis į Kauną atvyko dar penkių skyrių vadai. Pasirengimas žygiui perėjo į lemiamą fazę.
Šaltiniai teigia, kad 1923 m. sausio 2-6 d. Galvanauskas su J. Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje Jonu Žiliumi ir Erdmonu Simonaičiu, kuris sėkmės atveju sutiko vadovauti Klaipėdos krašto direktorijai, suderino paskutines žygio į Klaipėdą detales. V. Krėvė į tą sukilimą nebuvo pakviestas.
Istorikas Mindaugas Nefas taip pat konstatuoja, kad šaulių dalyvavimas Klaipėdos sukilime istoriografijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Pagrindinė priežastis – būtent V. Krėvės-Mickevičiaus „perdėtas savo ir šaulių vaidmens sureikšminimas„.
„V. Krėvė-Mickevičius prisiminimuose aiškindamas LŠS vaidmenį kaltina Lietuvos Respublikos Vyriausybę neveiklumu. Tačiau taip jis tik prisipažįsta, kad operacijos detalės nebuvo su juo derinamos, jis nebuvo operacijos vadovybėje„, – konstatuoja M. Nefas.
Oponuojanti pozicija
Publicistas, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius kaltina tokios pozicijos besilaikančius istorikus menkinant ir rašytojo, ir Šaulių sąjungos vaidmenį 1922-1923- metų Klaipėdos įvykiuose.
„Vincas Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, juolab gerai žinodamas, kad nepavykus sukilimui bus nuteistas. Vadinasi, prolenkiškieji publicistai anuo metu bei dabartyje stengėsi ir stengiasi Krėvės nuopelnus Klaipėdos įvykiuose menkinti arba nutylėti. Veiksmai, kuriuos Krėvė atliko rengiant sukilimą, verčia jį laikyti vienu iš Klaipėdos sukilimo organizatorių”, – įsitikinęs V. Turčinavičius.
Vincas Krėvė apie 1954 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Jis tvirtina, kad premjero E. Galvanausko slaptasis Klaipėdos išvadavimo planas siejosi su Šaulių sąjungos savarankiškai rengtu sukilimu, nes šauliai ir net jų vadovybė nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės štabo organizuotą Ypatingosios paskirties rinktinę.
„Vadinasi, Klaipėdos išvadavimo žygis buvo rengiamas dviem lygiais: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu – Šaulių sąjungos iniciatyva”, – daro išvadą V. Turčinavičius.
KOMENTARAS
Vasilijus Safronovas, istorikas, Klaipėdos universiteto profesorius
Vinco Krėvės vaidmenį reikia vertinti tik atsižvelgiant į tai, kad jis 1922–1924 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininkas, o Šaulių sąjunga buvo viena pagrindinių jėgų, Lietuvoje viduje formavusių nuomonę, kad Klaipėdos kraštą reikia užimti jėga, remiantis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos parama. Nekyla abejonių ir dėl Šaulių sąjungos svarbaus vaidmens formuojant visuomenės nuomonę Klaipėdos karinės operacijos klausimu tiek prieš operaciją, tiek ir po jos.
Istorijos apie Klaipėdos „atvadavimą“ (vietinių gyventojų, kuriems į pagalbą atėjo iš Didžiosios Lietuvos pakviesti šauliai, sukilimą) plėtojimas ir įtvirtinimas tarpukariu – tai Lietuvos šaulių sąjungos nuopelnas.
Šaulių dalyvavimas, žinoma, svariai sustiprino Ypatingosios paskirties rinktinę ir leido sudaryti regimybę, kad pati tauta gaivališkai dalyvauja šioje operacijoje. Tačiau reikia turėti omeny, kad Šaulių sąjunga nebuvo vien Krėvė – joje buvo daug kitų veikėjų, kurių iniciatyva ir dalyvavimas operacijoje buvo ne mažiau svarbūs.
BIOGRAFIJA
Vincas Krėvė buvo vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų. 1924–1925 m. pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas. Du kartus (1922 ir 1923 m.) Tautos pažangos partijos sąraše ir 1926 m. būdamas Tautininkų sąjungos nariu nesėkmingai dalyvavo Seimo rinkimuose .
1923–1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje.
Po 1926 m. perversmo pasitraukė iš Tautininkų sąjungos ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių kritiku.
Ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“. Bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos, draugijos TSRS kultūrai pažinti valdybos narys.
1940 m. birželį „Liaudies vyriausybėje“ ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas, vėliau buvo premjeru, tačiau po 1940 m. liepos 1-osios Maskvoje vykusių derybų su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu grįžęs į Lietuvą parašė atsistatydinimo pareiškimą.
Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas gestapo. 1942 m. rugpjūčio 30 d. kartu su keliais „Liaudies Seimo“ nariais padarė viešą pareiškimą apie savo veiklą Liaudies vyriausybėje ir neteisėtus Sovietų sąjungos veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Vėliau vengdamas suėmimo slapstėsi pas savo dukterį Panemunėje.
1944 m. liepą vengdamas bolševikų represijų su šeima pasitraukė į Austriją. 1947 m. balandį persikėlė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą.
Mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple gyvenvietėje netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio.
1992 m. spalio 19 d. V. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines.
Atėjo laikas lietuviams išsirink karalių,
Kiek galima ant pinigų į svetimus žiūrėt.
Ar atveš popiežius karūną,
Kurią saugo Vatikanas, nuo Vytauto Didžiojo laikų.. ..