Visi žino, kad sportas – sveikata. Tiesa, šaškes ar net šachmatus prie to priskirti pavojingas, nes tai pernelyg „sėdintys“ sportai. Tiesa, futbolas ar krepšinis veda prie traumų, t.y. ligų. Pavojingesnis tik boksas, nes gali palikti ne tik be smegenų, bet ir be gyvybės. Tačiau tai atskirų žmonių problemos. Bendruomenė turi žymiai ryškesnių.
Vytautas Valevičius
Sakykim, demokratija. Nors vadovėliuose ar žodynuose tai aiškinama kaip liaudies valdžia, bet to lyg ir nėra. Gal kur Prancūzijoje ar Islandijoje.
Senovės Graikijoje, kur šis žodis gimė, valdžia priklausė mažumai, vergai ar atvykėliai (emigrantai) nedalyvavo toje sistemoje. Viduramžiais apie demokratiją teko pamiršti ir tik po didžiausių sukrėtimų ji „atgimė“ ir tapo populiari. Dabar terminas nedemokratinis yra keiksmažodžio forma, juo galima apkaltinti nepatinkantį asmenį, šalį ar režimą.
Tačiau didžiausia klaida yra ta, kad šis terminas tapo tokiu išplėstu, kad arba apima veik viską, arba aiškinamas labai siaurai, kaip asmeniui ar grupei patogu. Mažai kas žvilgteri į politinių terminų žodyną ar vadovėlį. Mano, kad ir taip viskas aišku. Tiesa, neretas piktnaudžiauja tuo neaiškumu savo poreikių tenkinimui. Tai itin dažnai matoma skaitant lietuvišką spaudą, kai politikas aiškina priešininkų veiksmus ar vertinimus. Susidaro įspūdis, kad jis turi demokratijos aiškinimo monopolį. Tiesa, ir paprasti žmoneliai to nevengia, ką kalbėti apie pareigūnus.
Galima išskirti esminius demokratijos bruožus: penkis ar devyniasdešimt šešis, jų vis tiek bus mažoka. Jau ne kartą rašiau, kad ji visada yra kiek skirtinga kituose kraštuose. Anglijos skiriasi nuo Vokietijos, Švedijos – nuo Italijos. Nėra vieningo demokratijos standarto. Tiesa, galima fiksuoti esminius bruožus, kurių nesant nereikia kalbėti apie demokratiją. Sakykim, tokie pavyzdžiai gerai žinomi, kaip antai TSRS ar dabartinė Rusija, fašistinė Vokietija ar Italija. Bet tai istorija ir užsienio šalys. Man svarbiau, kas darosi čia ir dabar.
Lietuvos demokratija turi vieną iš senesnių istorijų Europoje. Tai pirmoji rašytinė konstitucija (1791), kurios jubiliejų matė ne tiek ir daug, o pasidžiaugė tik istorikai.
Aišku, realiai demokratija atgaivinta tik prie kelis dešimtmečius, todėl kalbėti apie tradiciją gal kiek anksti. Dabartinė sistema tik klostosi, nelabai lieka aiškūs paskirų struktūrų santykiai, kaip prezidentūros ir Seimo, partijų ir saugumo departamento. Tokių neapibrėžtumų rasime ir kitose šalyse, bet mus tai erzina. Senokai žinomi faktis, kai Konstitucinis teismas nustatė sau atlyginimą ar reguliuoja ekonominius įstatymus.
Demokratija turi ribotumų ar neaiškumų ir savivaldos lygyje. Savivaldos gyventojai, nepatenkinti politinės daugumos politika, neturi įrankių jai keisti. Ištisi kvartalai, esantys šalia taršos ar triukšmo šaltinių, bando kreipti dėmesį ir dažnai tesulaukia pažadų. O kaip tai kontroliuoti? Klausimų daug, atsakymų vis dar trūksta.
Keletas iš jų yra žinomi. Pirmas – savivaldos augimas. Valdžios „nuleidimas“ į žemesnį lygį įgalina vietos bendruomenę „kiečiau“ reikalauti, griežčiau kontroliuoti, jungti visus vietos gyventojus bendrų siekių įgyvendinimui. Kaip pasekmė – aktyvesnis žmonių dalyvavimas politikoje, nes pradedama suprasti, kad kiekvienas gali bent kiek keisti pasaulį.
Antras – išrinktų Seimo narių kontrolė. Įdomu, kiek žmonių per paskutinius dvidešimt metų yra susitikę su savo rinktais nariais ar bent su jų padėjėjais ar atstovais? Įtariu, kad labai nedaug. O tai labai galingas būdas įtakoti bendrą valstybės politiką.
Apibendrinant galiu tvirtinti, kad demokratija yra nuolatinis kūrinys. Jis keičiamas ir kinta. Jei laukti rankas susidėjus, tai nieko gali ir neįvykti.
Mano nuomone, pagrindinis laisvos ir pasaulį keičiančios asmenybės bruožas – atsakomybė už savo ir savo vaikų ateitį. Tam reikia ne tik mąstyti, bet ir veikti. Būti atsakingu.
Susidomėjęs perskaičiau ir sakau – Vytautas L. demokratiškai pritaria Vytautui V.