Viešumoje prasidėjus diskusijoms dėl Klaipėdos savivaldybės pasirinkto kelio atstatyti autentiško tūrio šv. Jono bažnyčią, pirmadienį surengto pasitarimo metu priešingas vizijas turinčios pusės vėl išsakė savo argumentus. Iš „Atvirai Klaipėdai” duotų komentarų susidaro įspūdis, jog abi jos liko prie savo pozicijų.
Vicemerė Judita Simonavičiūtė po darbinio pasitarimo sakė, jog buvo sukvietusi tiek architektus, tiek Savivaldybės administracijos specialistus, kad jie išsakytų savo argumentus.
„Kokį konkursą vėl skelbti apsispręs pati Savivaldybės administracija. Faktas yra tai, kad archeologija čia yra svarbiausias dalykas. O Kultūros paveldo departamentas mums aiškiai pasakė, kad prieš skiriant finansavimą archeologiniams tyrimams turi būti aiškiai parodyta, ką čia norime atstatyti”, – sakė J. Simonavičiūtė.
Pasitarime dalyvavęs neįvykusį konkursą kritikavusios Klaipėdos regioninės architektūros tarybos pirmininkas Edmundas Andrijauskas sakė dar kartą išdėstęs tuos pačius argumentus.
„Pasišnekėjome ir išsiskirstėme. Pagrindinis mūsų tikslas, kad šis projektas pasižymėtų aukšta kokybe ir būtų sukurtas išskirtinis Klaipėdos objektas. Renkantis iš trijų pasiūlymų, o ne iš vieno, tai padaryti yra kur kas daugiau šansų”, – sakė architektas.
Kad siekiama kokybės tvirtino ir Savivaldybės administracijos Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas.
„Dar kartelį išdėsčiau argumentus, kodėl mes norime pirmiausia 3D modelio. Jis palengvintų jau pagrindinio konkurso, kurio metu būtų sukurtas techninis projektas, vykdymą. Ir Kultūros paveldo departamentas mus ragina kuo skubiau teikti tarpinį rezultatą, nes tik tada spręs dėl finansavimo archeologiniams tyrimams. Gaunasi toks užburtas ratas. Lieku prie tos pačios nuomonės, kad reikia pirmiau tokio modelio, nes jis leis ir klaidų išvengti, ir laiko sutaupyti”, – sakė R. Zulcas.
Jis teigė, jog naują konkursą bus siekiama paskelbti kuo greičiau, kad modelis būtų sukurtas iki rudens, kai planuojama surengti tarptautinę konferenciją, skirtą šv. Jono bažnyčios atstatymo ir jos pritaikymo idėjoms generuoti.
Susidaro įspūdis, kad diskusijose dalyvaujančios pusės kalba apie skirtingus dalykus, arba kalbėdami apie tuos pačius dalykus naudoja skirtingus žodžius, terminus.
Šiaip jau, jeigu realus tikslas yra atkurti sunaikintą kultūros paveldo objektą (atkuriant jį tokios struktūros, dydžio, funkcijos, medžiagiškumo, koks jis buvo prieš sunaikinimą), tuomet schema labai aiški – skiriam istorikams, archeologams ir pan. specialistams , pavyzdžiui, 12 mėnesių istorinei medžiagai surinkti (iš kur nori – vakarų Europos archyvai, rytų Europos archyvai, archeologiniai tyrimai in situ, analogų studijos etc.), o tada valstybės lygiu (Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas, Paminklų restauravimo institutas) rengiamas atkūrimo projektas. Voila. Chrestomatinis tokio proceso pavyzdys – Drezdeno Frauenkirche.
Tačiau, jei tikslas nėra sunaikintos materijos ir funkcijos atkūrimas, o priešingai – naujo namo sunaikintojo vietoje pastatymas, pertvarkant ir pritaikant šių dienų poreikiams (tiek materialios struktūros, tiek naudojimo funkcijos prasme), tokiu atveju reikia baigti kalbas apie ATKŪRIMĄ ir kuo greičiau suformuluoti tikslą, uždavinį. Priimti politinį sprendimą, padedantį siekti to tikslo (tame tarpe ir sunešioti Kultūros paveldo departamento išrašytas metalines kurpaites). Na, politinis sprendimas tikriausiai jau priimtas, ir tai tikrai yra gerai. Svarbiausia, kad bendro sutarto tikslo siektų visi. Chrestomatinis tokio proceso pavyzdys – Berlyno karališkosios pilies atstatymas, pritaikant pasaulinio lygio kultūros – kongresų – parodų ir t.t. centrui – HUMBOLDTŲ FORUMUI. Savaime suprantama, šito tikslo vokiečiai siekia aukščiausiu lygiu – Bundestagas, kancleris ir t.t. Tai ilgametės vokiečių valstybės kultūros strategijos dalis, pradėta vykdyti iš karto po Berlyno sienos griuvimo.
Klaipėdai reikia analogiškos strategijos, o ne trumpalaikių 3D žaidimėlių.