Klaipėdos regioninės architektūros tarybos sukritikuotas uostamiesčio savivaldybės paskelbtas  Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projektinių pasiūlymų parengimo paslaugų pirkimo konkursas neįvyko.

Tiesa, konkursas sulaukė dalyvių, nors minėtoji taryba ir rekomendavo architektų bendruomenei nedalyvauti. Tačiau tokia jo baigtis, anot Tarybos pirmininko Edmundo Andrijausko, tik įrodo, jog Savivaldybė ir vėl suklydo nesurengdama architektūrinės idėjos konkurso.

Kad atstatyti bažnyčią nebus labai paprasta liudija ir archeologų bei istorikų išvados.

Ragino nusišalinti

Klaipėdos regioninė architektūros taryba buvo neigiamai įvertinusi Šv. Jono bažnyčiai skirtą konkursą, kurio metu projektinių pasiūlymų parengimo paslaugų tiekėją ketinta išrinkti vadovaujantis mažiausios kainos, taip pat projektinių pasiūlymų parengimo termino bei panaudojamos programinės įrangos skaičiaus kriterijais.

Tarybos nuomone, toks konkursas galimai pažeidžia Statybos, Architektūros, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymus bei Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso reikalavimus, Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijas. Ji rekomendavo architektų bendruomenei nedalyvauti šiame konkurse.

Tačiau Savivaldybės administracijos Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas „Atvirai Klaipėdai“ tada sakė, kad architektai su tokiais pareiškimais klaidina visuomenę.

„Mes dabar esame paskelbę konkursą priešprojektiniam 3D modeliui. Tai tas pat, ką mes darėme su pilies tūriais. Jie juk bus projektuojami ateityje, tam bus skelbiamas konkursas, tad su Jono bažnyčia yra lygiai tas pat. Mes turime autentiškus brėžinius ir dabar juos reikia suvesti į skaitmeną, 3D modelį. Tai nėra architektūrinis konkursas. O architektai arba visiškai to nesupranta, arba sąmoningai klaidina. Paima sąlygas ir leidžia sau laisvai interpretuoti“, – tada aiškino R. Zulcas.

Skelbs naują

Savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių skyrius informavo, kad šv. Jono bažnyčios konkursui buvo gauti 3 pasiūlymai, tačiau visi jie buvo atmesti.

Vienas buvo atmestas, nes techninio pasiūlymo vertinimo etape, kuomet skiriami balai ir kainų pasiūlymai dar neatplėšti, pateikė pasiūlymo kainą. Antrasis buvo atmestas, nes pasiūlymas neatitiko reikalavimų (nebuvo pateikta dalies reikiamų dokumentų), o tiekėjas paprašius duomenų nepatikslino ir nieko nebepateikė.

Trečias pasiūlymas buvo atmestas, nes susipažinus su pasiūlymo kaina paaiškėjo, kad ji viršija pirkimui suplanuotas lėšas – 30 tūkst. eurų.

„Tuo pirkimas pasibaigė, netolimoje ateityje bus skelbiamas iš naujo”, – rašoma „Atvirai Klaipėdai” skirtame atsakyme.

„Vėl užlipo ant grėblio”

Klaipėdos regioninės architektūros tarybos pirmininkas Edmundas Andrijauskas mano, kad uostamiesčio savivaldybė „vėl užlipo ant mažiausios kainos konkurso grėblio”.

„Turime jau nemažai ne itin pavykusių paslaugos pirkimo ar mažiausios kainos konkursų – ir Danės krantinės, ir Atgimimo aikštė, ir Bastionų tiltas, ir tas pats auksinis garažas Bangų gatvėje. Juk pagrindinė tokių konkursų problema yra tai, kad dalyviai pateikia jau galutinį rezultatą ir visas problemas – tiek su visuomene, tiek kitus niuansus jau reikia spręsti rengiant techninį projektą. Suprantu, kad Savivaldybei atrodo, kad su idėjų konkursu galima ilgiau užtrukti, tačiau praktika, o ir šis Jono bažnyčios konkurso atvejis rodo, kad dažniausiai taip nėra. Be to, idėjos konkurso metu galima ir sutaupyti, ką rodo ir Bangų gatvės garažo pavyzdys – suprojektuos, bet nestatys. O juk idėjos konkursui būtų reikėję kelis kartus mažesnio biudžeto ir viskas būtų buvę aišku”, – sakė E. Andrijauskas.

Jis nesutinka su anksčiau R. Zulco išsakytais teiginiais, kad skelbtasis konkursas yra tik šv. Jono bažnyčios 3D modelio sukūrimas, nes jo sąlygose esą reikalaujama tokios apimties ir detalumo, kad būtų galima daryti bažnyčios techninį projektą.

„Teiginys, kad yra brėžiniai ir reikia tik padaryti 3D modelį, švelniai tariant, yra netiesa, nes tėra tik 4 brėžinukai ir nė vienas nėra tos bažnyčios, kurią norima atstatyti. Iš pradžių XIX amžiuje buvo ketinama atstatyti tokią pačią, kuri stovėjo iki gaisro, tam buvo skirti ir brėžiniai, tačiau buvo realizuotas kitas variantas. Taip, tie brėžiniai yra labai naudingi, gali duoti papildomos informacijos, tačiau iki šiol nežinoma net kurioje pusėje buvo pagrindinis įėjimas. Nuotraukos neduoda aukščio duomenų, proporcijų, visų detalių. Vakarinio fasado vaizdo nėra, iš vidaus iš viso turimos tik kelios nuotraukos ir tai dažniausiai tik altoriaus. Taigi, reikėtų atlikti didelį darbą, jau nekalbant apie interjerą, sprendimą, kaip pasikelti į bokštą, kokią funkciją pritaikyti atkurtai bažnyčiai – parodų, koncertų salė ar panašiai”, – kodėl reikėtų skelbti architektūrinės idėjos konkursą argumentuoja E. Andrijauskas.

Pasak jo, tokio konkurso metu Savivaldybė iškart gautų bent jau tris variantus su analize ir galėtų rinktis, būtų medžiaga rodyti visuomenei ir diskutuoti su ja.

E. Andrijauskas yra įsitikinęs, kad pasirinkus tokį kelią Savivaldybė išleistų ir dukart mažiau pinigų nei dabar numatyta 30 tūkst. eurų suma.

Gausu neaiškumų

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto parengtoje šv. Jono bažnyčios atkūrimo situacijos analizėje doc. dr. Arūnas Baublys rašo, kad „esama medžiaga dar palieka gana daug atvirų klausimų dėl bendro bažnyčios pastato išorės vaizdo, kurie neabejotinai iškils vykdant jo atkūrimo projektavimo darbams”.

Kartu jis pabrėžia, jog bažnyčios projekto autorius Štiuleris yra žinomas kaip asmuo, įvedęs tam tikrą standartizaciją į to laikmečio bažnyčių statybos darbus, todėl neatmestina galimybė, kad naudojantis Vokietijos archyvuose esančių šio autoriaus projektuotų bažnyčių brėžiniais, galima būtų taikant analoginio tyrimo metodą surinkti trūkstamą istorinę bei grafinę medžiagą.

Tačiau istorikas, profesorius Vasilijus Safronovas konstatuoja, kad dėl bažnyčios projekto autorystės kyla daug klausimų. Nors priimta teigti, jog bažnyčios projektą parengė garsus laikmečio architektas Frydrichas Augustas Stüleris, V. Safronovas atkreipia dėmesį, kad po jo mirties paskelbtame darbų sąraše nurodyta, kad architektas Klaipėdoje projektavo tik Reformatų bažnyčią ir Lietuvių bažnyčios perstatymą. Brėžiniai, kuriuos neįvardytame archyve pernai aptiko buvęs klaipėdietis Linas Skwirblies, anot V. Safronovo, leidžia pradėti naujai svarstyti projekto autorystės klausimą.

„Du iš keturių jo surastų brėžinių yra parengti 1855 m. Vienas (frontono brėžinys ir profilio brėžinys) buvo pridėtas prie sausio 24 d. sąmatos pasiūlymo, kitas (sijų išdėstymo brėžinys) prie kovo 4 d. pasiūlymo. Abu minėtus brėžinius parengė ne A. Stüleris, bet minėtasis uosto statybos inspektorius, karališkasis statybų patarėjas Peteris Ludwigas Bleeckas (1801–1875). Šiedu brėžiniai rodytų, kad būtent jam buvo patikėta parengti bažnyčios atstatymo projektą ir sąmatą. Maža to, pirminis sumanymas, regis, buvo senąją bažnyčią atstatyti, o ne ją perstatyti. Idėja keisti projektą, matyt, atsirado derinimo eigoje”, -rašo V. Safronovas.

Ant brėžinių yra ir A. Stülerio rezoliucijos. Galiausiai bažnyčia buvo atstatyta visai ne taip, kaip iš pradžių planavo P. L. Bleeckas. Tačiau iki šiol nėra rastas joks A. Stülerio darytas šios bažnyčios projektas, mastas, kuriuo šis architektas prisidėjo prie visų korekcijų, anot V. Safronovo, lieka neaiškus.

„Atstatytoji po Didžiojo gaisro Šv. Jono bažnyčia buvo kolektyvinis kūrinys: priderinta prie sudegusios bažnyčios išlikusių konstrukcijų ir sienų; pritaikyta prie karaliaus architekto A. Stülerio vieno projektų, kaip turėtų atrodyti tipinė bažnyčia; vietoje projektuota uosto statybos inspektoriaus P. L. Bleecko, o Berlyne aprobuota su pataisomis tuometinio Prūsijos valdančiojo monarcho”, – daro išvadą istorikas.

Anot jo, originalūs brėžiniai, kuriuos visuomenei 2017 m. pateikė Linas Skwirblies, tik detalizuoja kai kuriuos bažnyčios sprendinius, bet nėra laikytini jos architektūriniais projektais.

„Apskritai tikimybė, kad bus rastas vienas galutinis bažnyčios projektas, pagal kurį buvo realizuojamas visas sumanymas, labai menka. Taip yra todėl, kad bažnyčia buvo projektuojama bandant į 1854 m. sudegusių maldos namų erdvę įsprausti kartotinius, daugelyje Prūsijos bažnyčių taikytus A. Stülerio sprendinius, o pats projektas ne sykį koreguotas statybos eigoje. Tokia situacija suponuotų, jog yra tikslinga bažnyčios atstatymo projektą rengti ne ieškant originalaus projekto, kurį būtų galima pakartoti, bet stengiantis maksimaliai tiksliai atkurti galutinai realizuotus architektūrinius ir techninius sprendimus pagal istorinę, ikonografinę ir kartografinę medžiagą”, – mano profesorius.

Jis pabrėžia, kad ikonografinės medžiagos visiškai pakanka bažnyčios išorinėms sienoms atkurti: pastato išorė yra fotografuota visais rakursais, o jo sienų puošyba ir kai kurie sprendiniai yra pavaizduoti nerealizuotame 1867 m. Franzo Fahrenholzo brėžinyje. Bene vienintele „balta dėme“ atkuriant išorinius fasadus lieka erdvė aplink bokšto apatinę erdvę ir įėjimas į pastatą. Didesnė problema – tikslių langų bei durų angų pločio, aukščio bei atstumų tarp jų išmatavimų trūkumas.

„Bokšto vidinėms erdvėms atkurti duomenų nepakanka. Visiškai nežinome, kaip buvo suplanuota ir kokiais tikslais naudota bokšto dalis tarp įėjimo ir apžvalgos aikštelės”, – konstatuoja V. Safronovas.

Dr. Raimonda Nabažaitė konstatuoja, kad iš šiuo metu turimų duomenų nėra aišku, ar bažnyčia turėjo rūsius. Klausimų kelia ir matmenys – 1994-1995 m. Raimondo Sprainaičio archeologiniai tyrimais buvo nustatyta, kad bažnyčia buvusi 44×25 m dydžio, tačiau šie duomenys nors ir artimi, tačiau nėra tapatūs istoriniams.

Šią aplinkybę akcentuoja ir V. Safronovas. Anot jo, istoriniuose šaltiniuose pateikiami bažnyčios pločio ir ilgio išmatavimai yra prieštaringi ir juos vertėtų tikslinti nustatant tikslias pastato ribas archeologinių tyrimų metu. Buvusios bažnyčios aukščiui nustatyti taip pat būtų reikalingi papildomi tyrimai.

„Iš atlikto istorinio tyrimo matyti, kad mažiausiai duomenų bažnyčios atkūrimui turima apie interjerą”, – konstatuoja R. Nabažaitė.

Anot jos, tyrimai vykdyti tik pamatų apimtyse arba jų išorėje, tad nieko nežinoma apie bažnyčios grindų dangą ir jos išlikimo lygį. Iki šiol neturima ir jokių archeologinių duomenų apie iki 1854 m. stovėjusios bažnyčios mūrinę tvorą, kurios lokalizavimas padėtų nustatyti Šv. Jono bažnyčios šventoriaus ribas.

Kol kas lieka tinkamai neįvertintas ir nesuprastas Vlado Žulkaus fiksuotas mūro fragmentas ties bažnyčios vakarinio galu. V. Žulkaus manymu, tai buvo XIX a. bažnyčios priestatas, tačiau apie tokį istoriniai, kartografiniai duomenys nieko nebyloja. Atskiro aptarimo, anot R. Nabažaitės, reikalauja ir 1940 m. miesto plane pažymėti keturkampio statinio kontūrai vakarinėje bažnyčios sklypo dalyje, kurie anksčiau vaizduoti nebuvo. Šio pastato paskirtis pagal istorinius duomenis taip pat neaiški.

Istoriniai faktai*

Šv. Jono bažnyčios vieta ir išvaizda keitėsi ne vieną kartą. Profesoriaus Vasilijaus Safrnovo teigimu, seniausi  šios parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės upės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Tiksliai žinoma, kad į dabar nagrinėjamą vietą parapija persikėlė 1706 m.  Šv. Jono bažnyčia tokiu vardu vadinama tik nuo 1857 m.

Naujos bažnyčios statybai buvo atseikėti penki Didžiojo Turgaus gale buvę sklypai, kurie, kaip likęs miestas, ko gero, nukentėjo per 1678 m. gaisrą. Lėšos naujos bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti 1682 m. paskelbus, kad statybos fondas sudaromas iš įplaukų, gautų papildomai apmokestinus pirklių prekes bei vietoje vartojamą mėsą ir alų. Per 14 metų  buvo surinkta 12 tūkst. guldenų. 1696 m. gegužės 14 d. karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas naujoje bažnyčios statybvietėje padėjo kertinį akmenį.

Pradėtoji statyba dėl lėšų trūkumo 1698–1699 ir 1703–1704 m. buvo sustojusi. Atlikus svarbiausius įrengimo darbus, maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d., per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Tačiau bažnyčios bokštas dar ilgai liko neužbaigtas. Tik 1790 m., Klaipėdos pirkliams nusprendus finansuoti bokšto statybą, darbai buvo atlikti per aštuonis mėnesius ir lapkričio 24 d. įvyko užbaigto bokšto vainikavimo šventė.

Jono bažnyčios vidus stilistiniu požiūriu nebuvo vientisas. Interjere dominavo paauksuotas altorius, padovanotas nežinomo Žemaitijos didiko. Jį puošė drožinėti ornamentai. Virš jo kabėjo fundatoriaus herbas auksinis liūtas juodame fone. Iš senosios bažnyčios buvo pernešta drožinėtais ornamentais puošta sakykla (ją laikė angelo figūra). Aplink jos šonus buvo drožinėtos apaštalų figūros. Iš senosios bažnyčios buvo perkelta baltai dažyta, paauksuota
krikštykla. Ant bažnsyčio sienų kabėjo portretai. Seniausias portretas buvo pirmo po Reformacijos, Prūsijos Herzogo vietininko Klaipėdoje – Georgo von Klingenbecko. Minima bažnyčioje buvus 1594 m. nutapytą Mato Prätorius portretas.

Šventoriaus kapinės buvo uždarytos 1781 m. Iki to laiko dėl uždarytų senųjų miesto kapinių (ant jų supilant bastioną prie dabartinio Senojo turgaus) čia buvo laidojami visi miesto mirusieji apie 60 metų.

Jono bažnyčios bokšte kabėjo keturi varpai. Vienas buvo skirtas greta esančiai mokyklai. Bokštas buvo svarbiu orientyru į uostą plaukusiems laivams, nes kai 1802 m. audra apgadino bokštą, uostas tuojau skyrė pinigų sumą jam pataisyti.

1823 m. bokšto remonto metu vėjarodis su burlaiviu buvo nuimtas ir jo vieton patalpintas sparnus išskėtęs erelis virš kurio puikavosi paauksuotas kryžius.

1854 m. gaisras sunaikino šią bažnyčią. Miestas pradėjo bažnyčios atstatymą panaudodamas senos bažnyčios pamatus ir mūro liekanas.

1857 m. rugsėjo 13 d. popietę įvyko atstatytosios bažnyčios pašventinimo iškilmės. Kaip ir 1706 m., pašventinimo ceremonija vyko dar visiškai neužbaigus atstatymo darbų. Bokštas, kuriam iškelti iki smailės pritrūko pinigų, buvo išmūrytas tik iš dalies, laikinai uždengiant šią dalį toliu. Jo statyba galutinai užbaigta 1863 m. lapkričio 23 d.  Paspartinti bokšto statybą tuomet leido pirklio Juliaus Ludwigo Wienerio mirtis. 1862 m. vasarį miręs turtingas pirklys dar 1860 m. papildė savo ankstesnį testamentą išreikšdamas valią, kad dalis jo turto po mirties būtų palikta magistratui ir pirklių korporacijos valdybai, kurios galėtų naudoti tą turtą „negriežtai apibrėžtiems tikslams“. Iš beveik 135 tūkst. talerių tam skirtos palikimo sumos 6 tūkst. buvo nutarta sunaudoti Šv. Jono bažnyčios bokšto statybai.

Bokštas buvo lengvas, tarsi ažūrinis – varpinė siekė 75 metrų aukštį (kai kur nurodomai 76 m). Viršutinė jo dalis buvo aštuonkampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte buvo varpai ir laikrodis. Virš bokšto durų buvo pritvirtintas rėminis Simono Dacho biustas. Klaipėdoje tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas, svarbiausias miesto vertikalusis akcentas, geografinis miesto centras.

Stilistiniu požiūriu bažnyčios fasadai nebuvo vientisi. Vyravo gotikinės formos ir iš romaninio stiliaus perimtas arkatūrinis karnizas, kuris puošė apsidę, tačiau visą bažnyčią reikia priskirti neogotikai. Bažnyčioje buvo daug vertingų dailės kūrinių. Altoriuje buvo nutapytas dailininko F. Boutervieck paveikslas kompozicija “Kristus alyvų darželyje”, kurį miesto katedrai padovanojo Frydrichas Vilhelmas IV. Abipus jo stovėjo skulptoriaus Alberti išdrožtos Kristaus ir Mozės statulos.XX a. pr. bažnyčios fasadai buvo suremontuoti. 1925 m. įvestas centrinis šildymas, 1931 m. – elektra. Prie bažnyčios, požemyje, buvo įrengti tualetai.

Bažnyčia buvo nugriauta po II pasaulinio karo. Čia buvo pastatyti menkaverčiai pastatai – parduotuvė, tualetas.

1970-1974 m. Turgaus g. (buv. P. Cvirkos) buvo tiesiama šiluminė trasa, kurios darbų archeologinę priežiūrą vykdė Vladas Žulkus. 1,4 m gylyje buvo rastas Šv. Jono bažnyčios vakarinio galo priestatas (XIX a. mūras) ir kiemo grindinys. Taip pat buvo rastas bažnyčios kontraforso fragmentas. Atidengus XIX a. šiaurės vakarų fasado koplyčios pamatus, po jais ir šalia bažnyčios buvo aptikti 2 palaidojimai, kurių vienas buvo suardytas, o kitą pavyko atidengti. Mediniame karste buvo XVIII a. palaidota moteris. Visoje tranšėjoje, kastoje iki 1-1,5 m gylio, buvo randama žmonių kaulų.

Archeologiniai tyrimai buvusios bažnyčios vietoje vyko 1994-1995 ir 2012 m.

2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo Turgaus g. 24 detalusis planas numatė ne istorinės Šv. Jono bažnyčios atkūrimą, o naujos, šiuolaikinės bažnyčios statybą. Modernios bažnyčios bokštas buvo suprojektuotas apie 50 m aukščio. Nauja bažnyčia buvo projektuojama, įkomponuojant ją į buvusios bažnyčios pamatų perimetrą, taip išvengiant sudėtingų techninių sprendinių, susijusių su autentiškų pamatų apsauga.

2011 m. kovo 4 d. buvo išduotas statybos leidimas naujos bažnyčios statybai pagal architektų E. N. Bučiūtės/O. Repovo parengtą projektą. Statybos leidimas išduotas tik bažnyčios statybai be bokšto (leidime nurodytas konkretus tūris), kadangi dėl bokšto atkūrimo visuomenėje buvo kilusi atskira diskusija.

Savivaldybės užsakymu UAB „Civitta“ ir MB „Pupa-Strateginė urbanistika“ 2015 metais parengė Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo galimybių studiją. Studijoje buvo nagrinėjamos keturios alternatyvos. Pirmoji – autentiškos bažnyčios atstatymas, antroji – mažesnės bažnyčios ir mažesnio bokšto pastatymas, trečioji – autentiško bokšto atstatymas su mažesnio tūrio bažnyčia ir ketvirtoji – naujos, modernios architektūros bažnyčios pastatymas. 2015 m. balandžio 8 d. miesto Tarybos Kolegija pasisakė už autentiškos bažnyčios atstatymą.

*Parengta pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto parengtą „Šv. Jono bažnyčios (Turgaus g. 24, Klaipėdoje) atkūrimo situacijos analizę“, archeologės Raimondos Nabažaitės studiją „Buvusios Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24 archeologinių tyrimų situacijos analizė ir siūloma programa“ ir istoriko Vasilijaus Safronovo studiją „Buvusios bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24, istorinis tyrimas“.