Istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys konstatuoja, kad Klaipėdos krašto lietuvio Erdmono Simonaičio sutikimas tapti politiniu vadinamojo sukilimo vadovu turi būti vertinamas kaip didelis laimėjimas.
Jei ne šis drąsus vyras, Klaipėdos kraštą gudriu manevru prisijungti sumaniusiai Lietuvos vyriausybei planai būtų gerokai komplikavęsi. Kaip ir karinės operacijos atveju su Jonu Polovinsku-Budriu, politiniam teatrui būtų tekę ieškoti didžlietuvio. O tokiu atveju įrodinėti, kad Lietuvos valdžia su šiais įvykiais neva yra nesusijusi, būtų buvę kur kas sunkiau.
Vietoje plunksnos – kardas
Istoriko profesoriaus Vasilijaus Safronovo teigimu, iš viso negausaus Klaipėdos krašto lietuvių būrio, rėmusio Lietuvos Vyriausybės planus, neabejotinai išsiskiria Erdmono Simonaičio (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.) figūra. Jis nuo pat 1918 m. liko vienu lojaliausių Lietuvos Respublikai vietinių veikėjų Klaipėdos krašte.
V. Safronovas pasakojo, kad su būsimaisiais Lietuvos politikais E. Simonaitis užmezgė kontaktus tarnaudamas Vokietijos kariuomenėje. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo mobilizuotas, kovėsi iš pradžių Rusijos (Galicijos), paskui Vakarų (Prancūzijos) frontuose, pelnė Prūsijos kariuomenės apdovanojimą – II klasės Geležinį kryžių. 1918 m. vasarą E. Simonaitis jau dirbo Ober Osto, vyriausiojo karo vado rytuose, spaudos biure Vilniuje, kur ir susipažino su Lietuvos valstybės Tarybos nariais ir kitais lietuvių veikėjais. Po revoliucijos Vokietijoje 1918 m. lapkričio mėn. jis tapo vienu pirmųjų kontaktinių asmenų tarp Lietuvos valstybės Tarybos ir Prūsijos lietuvių.
Pastarųjų centras tuo metu tebebuvo Tilžė, kur E. Simonaitis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo lietuvių veikloje ir buvo vienas Tilžės lietuvių klubo steigėjų. Ruošiantis būsimajai taikos konferencijai, Lietuvos politikams, tuo metu jau nedviprasmiškai reiškusiems pretenzijas į Mažąją Lietuvą, reikėjo, kad patys Prūsijos lietuviai išsakytų tokį pageidavimą. Tuo tikslu E. Simonaitis atvyko į Tilžę, kur 1918 m. lapkričio 16 d. tapo vienu Prūsijos lietuvių tautinės tarybos steigėju. Ši taryba Rytų Prūsijos šiaurinėse apskrityse iškart ėmė skleisti prisijungimo prie Lietuvos idėją ir siekė vienyti tokios idėjos šalininkus, tačiau 1919 m. sausį veiklą nutraukė.
„Grįžo dalis jaunesniųjų veikėjų iš karo, nors daug jų turėjo paaukoti savo gyvybę svetimų tironų interesams. Susirinkome būrelis grįžusių su senesniais veikėjais ir vienbalsiai nutarėme pareikšti pasauliui, kad Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo savo pamotės Vokietijos ir susijungti su atsikuriančia nepriklausoma Lietuva. Buvo išrinktas komitetas, kuris šitą akciją turėjo organizuoti ir pravesti”, – savo atsiminimuose, paskelbtuose 1948 m. rugsėjį tuo metu Miunchene leistame kultūros žurnale „Aidai”, rašė E. Simonaitis.
Jis taip pat prisiminė, kad paskelbus Mažosios Lietuvos veikėjų suvažiavimo „atsišaukimą į pasaulį ir visuomenę”, vietinė reakcija buvo labai nepalanki – „visi jie, nuo dešiniųjų iki komunistų, vadino mus išdavikais „verrateriais“, nors Vokietijos vyriausybė buvo priėmusi. Vilsono punktus, kad visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę”.
„Prasidėjo grasinimai per laikraščius, ir taip sukiršinti avantiūristai vokiečiai pradėjo lietuvius veikėjus persekioti ir užpuldinėti. Dalis senesnių veikėju pasišalino iš Tarybos, bijodami dėl savo ir šeimos gyvybės. Ir keista, tie, kurie pasėjo grūdus, javus pjauti laikui atėjus, bijojo, reikėjo juos pjauti jaunesniems, iš karo grįžusiems, kurie frontuose buvo užsigrūdinę ir jokio pavojaus nepaisė”, – rašė atsiminimuose E. Simonaitis.
Pasak Erdmono Simonaičio, aktyviems lietuvininkams buvo pradėti daužyti langai, o kriminalinė policija nuolat darydavo kratas ieškodama medžiagos iškelti bylai „dėl krašto išdavimo”.
Tad viešas Mažosios Lietuvos Tarybos veikimas tokiomis aplinkybėmis esą buvo neįmanomas. Dėl to buvo išrinktas vykdomasis komitetas, sudarytas iš E. Simonaičio, Jono Vanagaičio ir Viktoro Gailiaus, kurio atsišaukimai buvo siunčiami į užsienio spaudą per Kopenhagą.
„Iš ten jie pateko vėl į Vokietijos spaudą ir sukėlė prieš mus naują reakciją. 1919 m. sausio mėnesį turėjome savo darbą nutraukti. Gailius išvažiavo studijuoti. Mes kiti, iš karo grįžusieji, negalėdami toliau plunksna ir žodžiu už Mažosios Lietuvos laisvę kovoti, nusprendėme griebtis kardo”, – rašė E. Simonaitis.
Iš Tilžės – į Klaipėdą
Anot E. Simonaičio liudijimų, Mažosios Lietuvos Taryba reikalavo atskirti visą Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos.
„Dėl to buvome kaip pritrenkti, kada sužinojom, kad Mažąją Lietuvą tik iki Nemuno numatoma atskirti nuo Vokietijos. Vėl subruzdome. Teko man su Jurgiu Margiu važiuoti į Paryžiaus taikos konferenciją mūsų reikalų ginti”, – prisiminė E. Simonaitis, tačiau ten jiems patekti nepavyko, negavus vizų.
Po taikos sutarties pasirašymo Paryžiuje, anot E. Simonaičio, buvo nutarta visą savo politinę veiklą perkelti į Klaipėdą, tik dalis veikėjų pasiliko Tilžėje.
Tada, pasak V. Safronovo, E. Simonaitis tapo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos Tarybos generaliniu sekretoriumi.
„1920 metų kovą kaip lietuvių atstovas Prancūzijos įgaliotinio generolo Dominique’o Odry įsakymu buvo paskirtas Arthuro Altenbergo direktorijos nariu, atsakingu už policijos priežiūrą ir sienų apsaugą. Vėliau dirbo ir Viliaus Steputaičio direktorijoje, iš kurios 1922 metų vasarį pasitraukė, o kitais duomenimis, buvo atstatydintas už pernelyg ryškų Lietuvos interesų propagavimą”, – pasakojo istorikas.
Politikų ir kariškių posėdis buv. Prefektūroje po A. Smetonos Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų perdavimo iškilmių. Erdmonas Simonaitis sėdi trečias iš kairės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Pats E. Simonaitis apie šį laikotarpį atsiminimuose rašė, kad per D. Odry pavyko pasiekti, jog iki tol visiškai vokiškos direktorijos narių skaičius buvo padidintas nuo 7 iki 9, paskiriant į ją tikrą lietuvį (patį E. Simonaitį) ir „puslietuvį” – kunigą Reidį.
„Darbas buvo direktorijoj vienam lietuviui tarp 7—8 vokiečių labai sunkus. Bet man pavyko daug mūsų naudai nuveikti, nes vokiečiai skaitėsi su manim, bijodami, kad galėčiau eiti pas prancūzus skųstis, jeigu lietuvių teisės visai nepaisys”, – rašė E. Simonaitis.
Kai vokiečiai pradėjo reikalauti „freištato“, šią idėją, anot E. Simonaičio, labai palaikė D. Odry pakeitęs komisaras Gabrielis Petisnė, kuris esą dar norėjo ir lenkams „didelių privilegijų iškovoti”. E. Simonaitis rašė pasipriešinęs tokiems užmojams ir sukonfliktavęs su G. Petisnė bei direktorijos pirmininku V. Steputaičiu bei pasitraukęs iš šios institucijos, „o Mažosios Lietuvos Taryba tapo opozicija”.
„Drąsus ir be asmeninių interesų”
Pasak V. Safronovo, baigus darbą direktorijoje E. Simonaitis tarnavo Lietuvos konsulate Klaipėdoje, kur kartu su tuometiniu konsulu Jonu Žiliumi generavo Lietuvos įsitvirtinimo šiame krašte planus.
Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašė, kad tuo metu Klaipėdos krašte slaptai veikusio būsimo sukilimo operacijos vado Jono Polovinsko uždavinys buvo ne tik atlikti žvalgybą, ištirti sukilimo galimybes, bet ir pradėti jį organizuoti. Klaipėdoje apie šią misiją žinojo tik oficialus Lietuvos atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis E. Simonaitis.
„Simonaitis buvo svarbiausias Budrio pagalbininkas šiame geros konspiracijos reikalavusiame darbe. Jiedu skersai išilgai išvažinėjo visą Klaipėdos kraštą ir galiausiai tapo tikrais draugais. Pasak Budrio, „Erdmonas buvo pilnas sumanymų, entuziazmo, drąsus ir neturėjo nei tada, nei vėliau mažiausių asmeninių interesų“. Tos kelionės ir pokalbiai, deja, patvirtino nuogąstavimus, kad aktyvių sukilimo dalyvių tarp vietinių gyventojų nebus daug ir svarbiausius karinius veiksmus teks atlikti savanoriams iš Lietuvos„, – rašė R. Morkvėnas.
Paskatino šaulius veikti
Pasak V. Safronovo, 1922 m. lapkričio pradžioje E. Simonaitis kaip Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos Tarybos atstovas dalyvavo Paryžiuje vykusiose Ambasadorių konferencijos derybose dėl krašto ateities, kur kalbėjo apie būtinybę prijungti kraštą prie Lietuvos.
„Tačiau bendra derybų eiga nuteikė pesimistiškai: buvo aišku, kad kraštą planuojama paskelbti Tautų Sąjungos administruojama laisvąja valstybe. Grįžęs iš derybų, šia informacija E. Simonaitis pasidalijo su Lietuvos šaulių sąjungos vadovybe Kaune, o lapkričio 16 d. dalyvavo slaptame Lietuvos šaulių sąjungos prezidiumo posėdyje, kur buvo nutarta „organizuoti sukilimą“. Tuo pat metu šiam žingsniui ryžosi ir Lietuvos vyriausybė”, – pasakojo profesorius.
Pasak istoriko Vyganto Vareikio, E. Simonaičio pozicija, išdėstyta šaulių vadovams, iš esmės sutapo su premjero Ernesto Galvanausko planu.
Tuometinis Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Mickevičius-Krėvė savo atsiminimuose, parašytuose apie 1952 metus, minėjo, jog išgirdus mažlietuvių pasakojimus apie įspūdžius iš Paryžiaus, visi buvo „gerokai pritrenkti ir nusiminę”.
„Nepamenu, kuris pareiškė, kad klaipėdiečiams reikia ginkluotu sukilimu pasipriešinti prancūzų Vyriausybės klastai. Delegacijos nariai pareiškė, kad būtų neprotinga imtis prievartos, viską galima iškovoti kultūrine veikla. Tačiau Simonaitis nė žodžio nepratarė. Jis mane gana nepalankiai nuteikė ir savo išvaizda, ir laikysena. Stambus vyras, griežtų veido bruožų, atrodė, kad esąs greičiau vokietis nei lietuvis. Jis vėliau pareiškę netikįs kultūrine veikla, jos pasisekimu. Vietiniai lietuviai per amžius siela suvokietėjo, tapo net praktiškesni ir didesni materialistai nei vokiečiai. Patriotinį darbą supranta tik kaip galimybę šį tą pelnyti sau. Stiprios vokiečių ir suvokietėjusių lietuvių organizacijos taip pat turi įtakos ir jei jos nepritars, tai ir jie nepritars, net ir būdami palankūs prisijungimo idėjai. Klaipėdietis kaip ir Reicho vokietis yra disciplinuotas ir paklusnus valdžiai, o artimiausia jam yra Reicho vyriausybė, nes bet kokia padėtis esą laikina ir anksčiau ar vėliau kraštas grįš į Reichą”, – prisiminimuose rašė V. Krėvė.
Klaipėdos krašto visuomenės ir politikos veikėjai Lietuvos vėliavos pakėlimo iškilmių metu 1923-02-20. Erdmonas Simonaitis stovi pirmoje eilėje trečias iš dešinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Pasak jo, E. Simonaitis pritarė sukilimui, „nes kitu atveju Lietuvos reikalas bus prakištas”. Kartu jis išreiškė įsitikinimą, kad jį vykdyti turi Šaulių sąjunga savo jėgomis, didžlietuvių jėgoms viską atliekant klaipėdiečių vardu. Taip pat, jo nuomone, reikia sudaryti reprezentacinį organą vien iš neskaitlingos, bet nusiteikusios rizikuoti Klaipėdos krašto lietuviškosios inteligentijos. E. Simonaitis nurodė, kad privalu susitarti ir su Reicho vyriausybe bei gauti jos pritarimą, kad vokiškos politinės organizacijos „nepajudėtų atbulai nors ne viešai, o policija neparodytų pasipriešinimo”. E. Simonaitis esą darė prielaidą, kad vokiečiai sutiks dėl pažeminimo prieš prancūzus, kad šiems sudarytų nemalonumų.
Anot V. Krėvės, E. Simonaitis pažadėjo prisidėti prie „drąsiausių Šaulių sąjungos sumanymų”. O po tokios jo kalbos esą ir kiti delegacijos nariai pareiškė, kad neatsisakys bendradarbiauti su Šaulių sąjunga ir dės pastangas pritraukti bent į reprezentacinį organą visas geriausias Klaipėdos krašto intelektualines pajėgas.
„Mus visus stipriai paveikė Simonaičio kalba ir čia pat nutarėme neatidėlioti reikalo ir pradėti ta kryptimi veikti”, – rašė Vincas Krėvė.
Pasak V. Vareikio, 1923 m. lapkričio 15 d., praėjus aštuoniems mėnesiams po Klaipėdos operacijos, V. Krėvė visuotiniame Šaulių sąjungos būrių atstovų suvažiavime taip pat kalbėjo apie E. Simonaičio pasisakymo svarbą.
„Grįžęs iš Paryžiaus konferencijos Simonaitis darė pranešimą, nurodydamas, kad Klaipėdos klausimas pralaimėtas: bus sudarytas „freištadtas“ dešimčiai metų. Taigi Klaipėda mums atrodė kaip ir žūstanti. Tada sumanėme užimti patys, nieko nepralošę, galėjome išlošti. Čia, žinoma, reikėjo gauti iš klaipėdiečių pritarimą. Jų dalis mums pritarė, kiti – šnairavo”, – tada teigė V. Krėvė.
0 Comments