[vc_row][vc_column][vc_column_text]Sekmadienio popietę Smiltynėje, Kopgalio kapinaitėse, šalia pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino ir Klaipėdos gubernatoriaus Jono Žiliaus, amžino poilsio atgulė antradienį mirusio Klaipėdos garbės piliečio, Lietuvos jūrų muziejaus kūrėjo Aloyzo Každailio urna su pelenais.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Kartu su artimaisiais, draugais bei muziejininkais laidotuvėse dalyvavęs uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas prisiminė klaipėdietišką legendą apie pėdą ir sakė, jog A. Každailis paliko išskirtinį pėdsaką, kuris amžiams liks Klaipėdos istorijoje.

„Tai buvo žmogus, asmenybė, kuri niekad nedirbo dėl įvertinimų. Įvertinimai pasivydavo jį patys. Niekada nedirbo dėl kokių nors garbės ženklų. Jis gyveno tam, kad kurti ir sukurti. Simboliška, kad ir jo amžinojo poilsio vieta yra šalia pirmojo kapitono, tai lyg dviejų nuolat ieškojusių, iššūkių nebijojusių sielų susitikimas”, – sakė V. Grubliauskas.

Istorikas Zigmantas Kiaupa sakė, kad A. Každailis buvo nuostabus draugas, toks, kokio jau tikriausiai jis nebeturės.

„Vakar, prieš išlydėdami jo kūną, apkalbėjome ir pavadinome Alių avanantiūristu. Argi ne anvatiūrizmas buvo sovietmečiu sugalvoti kurti tokį muziejų? Ar ne avantiūrizmas buvo plaukti tuo metu į šiltąsias jūras eksponatų? Ar ne avantiūrizmas buvo istorikui rašyti apie visokius jūrų gyvūnėlius? Bet tai buvo ta geroji žodžio avantiūrizmas konotacija. Būkime visi tokie avantiūristai, siekime daugiau nei nei atrodo įmanoma”, – sakė Z. Kiaupa.

A. Každailis į paskutinę kelionę buvo palydėtas ne tik brolio Benedikto paskatintais plojimais, bet ir buriuotojišku palinkėjimu „Vėjo, vėjo, vėjo!”.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”30476,30477,30478,30479,30480,30481,30482,30473,30483,30484,30485,30486,30487,30488,30489,30490,30491,30492,30493,30494,30495,30496,30497″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]