Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-05-13 |
Seniai seniai, kai dauguma „Atviros Klaipėdos“ skaitytojų dar net nebuvo gimę, Lietuvoje buvo vienas vienintelis Vilniaus universitetas (VU). Anais laikais jis turėjo labai keistą Vinco Kapsuko vardą, bet kalba – ne apie tai.
VU auklėtiniai iki šiol yra įsitikinę (ir to įsitikinimo niekas iš jų neišmuš ir neatims), kad ir dabar Lietuvoje veikia tik tas pats vienas tikras universitetas, atitinkantis visus šiai aukštajai mokymo įstaigai keliamus reikalavimus. Kokie tie reikalavimai – besidomintiems patars visažinė google, o mes paskaičiuokime, kokios dar kitos aukštosios mokyklos anuomet veikė mūsų šalyje.
Šių eilučių autorė – Vilniaus universiteto II kurso žurnalistikos specialybės studentė tada, kai dalis „Atviros Klaipėdos” skaitytojų dar net nebuvo gimę. Leonardo Skirpsto nuotr.
Sostinėje be įvardintojo VU, dar buvo gerai žinomi visiukai (VISI – Vilniaus inžinerinis statybos institutas), dabartinis Gedimino technikos universitetas, Pedagoginis institutas, dabartinis naikinamas Edukologijos universitetas, Vilniaus Dailės akademija, išlaikiusi tą patį pavadinimą iki mūsų dienų, ir Konservatorija, dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA). Regis, kaip ir viskas.
Kaune anuomet buvo dvi labai žymios ir trys mažiau žymios aukštosios mokyklos: KPI –Kauno politechnikos institutas, dabartinis Kauno technologijos universitetas, ir KMI – Kauno medicinos institutas, dabartinis Sveikatos mokslų universitetas. Dar Kaune veikė KKI – Kūno kultūros institutas, dabartinis Sporto universitetas, bei Žemės ūkio akademija, dabartinis Aleksandro Stulginskio universitetas. Ir dar Veterinarijos akademija, šiuo metu prijungta prie Sveikatos mokslų universiteto.
O Šiauliai anuomet turėjo gana stiprų Šiaulių pedagoginį institutą (ŠPI).
Jei šių eilučių autorės atmintis nepaveda, tai buvo visos tuo metu Lietuvoje veikusios savarankiškos aukštosios mokyklos (o jei kokią pamiršau – komentaruose, tikiuosi, žmonės primins.)
Visos kitos aukštosios mokyklos, tarp jų ir anuomet veikusios Klaipėdoje, buvo jau esamų mokymo įstaigų padaliniai, kitaip tariant, fakultetai.
Klaipėdoje tarp tokių fakultetų veikė Konservatorijos fakultetai (dabartinė KU menų akademija, beje, vėl sugrįžtanti „į šeimą“), KKI fakultetas (dabartinis KU Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakultetas), Dailės akademijos fakultetas ir ŠPI fakultetas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visos anksčiau veikusios išvardintos aukštosios mokyklos beigi naujai įkurtosios staiga patapo universitetais. Nesvarbu, kad dauguma iš jų nė iš tolo neatitiko (ir iki šiol neatitinka) šiai aukštajai mokymo įstaigai keliamų reikalavimų, kad jų auklėtinių pasiekimai – labiau nei vidutiniai, kai, pvz, Edukologijos universitetą baigusi absolventė nežino, kas yra Norvegijos sostinė (praktikos patikrintas faktas). Svarbu – kad gražiai skamba ir kad pagal universitetų skaičių atsikūrusi Lietuva staiga išsiveržė į pirmaujančių pasaulyje šalių gretas.
Juk taip smagu mums, mažiukams, kur nors pirmauti – jei ne „Eurovizijoje“, tai bent popieriniame „išsilavinime”!
Ir niekam neįdomu, kad veterinarų, pedagogų, inžinierių, žurnalistų gauti diplomai dūla stalčiuose, o šias ir daugybę kitų „universitetinių“ profesijų įgiję jauni žmonės dirba pardavėjais, picų kepėjais ar šluosto užpakalius senukams anglijose. Ką jau bekalbėti apie tuos, kurie, baigę „universitetus“ ir supratę, kad ten įgytų žinių nepakanka net eilinei darbininkiškai profesijai, vėl yra priversti sėsti į mokyklos – šį kartą paprastos profesinės – suolą.
O kodėl gi ne, juk Lietuva – turtinga šalis, galinti išlaikyti sunkiai besuskaičiuojamas aukštąsias mokymo įstaigas, kurių galybė atvirkščiai proporcinga šalies mažėjančiam gyventojų skaičiui, ypač turint galvoje dar ir buvusius technikumus, persivadinusius į kolegijas, kurios irgi į kairę ir dešinę dalina „aukštojo“ mokslo baigimo diplomus!
Bet grįžkime prie pavadinime iškelto klausimo: kiek mūsų mažytei šalelei reikia universitetų? Manau, kad užtenka to vieno, tikrojo –Universitas Vilnensis, anno 1579. Dar kelios (3-4) aukštosios mokyklos turėtų vadintis pagal savo profilį ir paskirtį – „tokia ir tokia” aukštoji mokykla.
Beje, pritarčiau ir kol kas tik vieninteliam viešai girdėtam racionaliam Renaldo Kulikausko pasiūlymui, kad KU turėtų jungtis, pavyzdžiui, prie Kauno technologijos universiteto. Dėl to ne nukentėtų, o tik išaugtų jos absolventų žinių lygis, kaip ir lygis tų, kurie jau studijuos, ačiū Dievui, LMTA Klaipėdos fakultete.
Pirmas dalykas, šiek tiek istorijos: Vilniaus universitetas Anno 1940, su 1579 metais turi tik vieną bendrą dalyką – pastatus Senamiestyje. Jau 1939 m. perkeliant iš Kauno VDU fakultetus į Vilnių visuomenėje vyko diskusija kiek Lietuvai reikia universitetų ir buvo linkstama prie dviejų – vieno Kaune, kito Vilniuje. Be to, pirmosios Lietuvos Respublikos laikais galėjo atsirasti ir antras – katalikiškas universitetas, tačiau politinės aplinkybės tam sukliudė.
Antras dalykas, LEU studentų, kaip ir absolventų ir visokių, paminėjote ne patį geriausią pavyzdį, o ar žinote, kad Lietuvos istorijos instituto direktorius yra VPI absolventas? VU dirba jaunas knygotyrininkas hum. m. dr. , kuris galbūt pakeis profesorių Domą Kauną kada nors ateityje? Dirbančių mokslo institutuose, muziejuose, archyvuose nevardinsiu, nes per daug užims vietos, tik tiek pažymėsiu, kad apie LEU, kur buvo realių problemų, žinau, kadangi 19 metų ten praleidau, tačiau faktas, kad visuomenei buvo pateikiamos tik neigiamos žinios.
Austeja Lanzbergiene taip pat daktaro laipsni gavo LEU. 😉 Nes VU galejo ir nepraleisti, mat, ten aukstesni reikalavimai. 🙂 Na, jos pasieimai labai matomi. Gal kazkam imponuoja…