Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje pagerbtas pernai gegužę Anapilin iškeliavęs iškilus palangiškis tapytojas, grafikas, kaligrafas, karikatūrų meistras ir komiksų istorine tematika kūrėjas, ilgametis Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ vadovas Juozas Griušys.

Livijos Grajauskienės nuotr.

Gausus būrys dailininko bičiulių, bendražygių, jo kūrybos gerbėjų iš Palangos ir Klaipėdos susirinko  į parodos pristatymą – kultūros vakarą, skirtą dailininko atminimui. Parodoje, pavadintoje „Šimtas ir vieneri metai“, eksponuojami J. Griušio piešiniai ir tapybos darbai.

Pristatydama parodą ir prisimindama patį dailininką Juozą Griušį P. Domšaičio galerijos vedėja menotyrininkė Kristina Jokubavičienė pasidžiaugė ir išties puikia paroda, ir itin gausiai susirinkusiais dailininko kūrybos gerbėjais.

Paslaptingi gamtos vaizdai

„Meno kūriniai skirtingose erdvėse atrodo visiškai skirtingai, – kalbėjo K. Jokubauskienė. – Kabinant J. Griušio piešinius ir ypač tapybos darbus čia, mūsų galerijoje, jautėsi gaivus, įdomus, šiek tiek paslaptingas gamtos vaizdas: tokios gamtos, kurią mes netyčia, per realybės ekraną, staiga imame ir kažkokiu momentu pajuntame. Pajuntame, kokias mintis, jausmus ir emocijas kelia tas juodis ir geltonumas, staiga atsirandantis oranžas, pereinantis į geltoną – lyg  žolės, lyg ir žaluma, bet ji įgauna visai kitą pavidalą: atsiranda kažkoks perskyrimas, kuris iš tolo padalija peizažą į dvi dalis. Kai kurie paveikslai verčia spėlioti: o kas gi čia? Žiūri į tą nepaprastai gražią faktūrą, į tą smulkiai ornamentuotą paviršių, lyg susidėliojusį iš idėjų spiečius. Spiečiaus, kuris bet kuriuo momentu gali iširti ir transformuotis, susiformuoti į kažką nauja“.

Livijos Grajauskienės nuotr.

Eskizus kurdavo kasdien

„Nėra tos dienos, kad neeskizuočiau. Iš vienų eskizų išauga rimtesni darbai, kiti  – patys kaip atskiri kūriniai, treti taip eskizais ir lieka. Bet dirbu kasdien: tai – lyg dienoraščio rašymas“, – yra sakęs dailininkas Juozas Griušys.

Apie dailininko talentą ir ypač nepaprastą jo darbštumą – ši iš kasdien kurtų piešinių ir didelių tapybos drobių sudaryta dailės galerijos „Mostas“ savininkės Nijolės Griušienės kuruojama paroda, ko gero, tik kelios smiltys iš per visą J, Griušio gyvenimą supiltos kopos, – kalbėjo ir dailininko sūnūs, savo gyvenimą taip pat su daile susiję Juozas ir Mindaugas Griušiai.

„Tik dabar, betvarkydami tėvelio archyvus – ir jo piešinius, ir dienoraščius,- mes pradedame suvokti, kiek daug jis padarė, kiek daug sukūrė. Ir prisimenu pokalbius, kai jo klausdavau: kaip taip išeina, kaip reikia sudėti dienos pabaigoj visa, ką matei, kur ta pagrindinė dienos mintis? Kaip reikia sukurti tą vieną darbelį su pagrindine dienos mintimi, kuriame kartais gali būti daug temų? Kaip Tu užfiksuoji, dedi į segtuvą, net nežinodamas į ką pavirs: į didelę plačiaformatę tapybą, o gal liks tik keliais štrichais dienoraštyje. Jis sakydavo, jog tame ir esmė – pagauti įdomią mintį. Pamatyti savo miestą, bičiulius ir draugus, kaip nė vienas kitas negalėjo pamatyti. Suvokti, kur mes einame, ko siekiame – o tai jau yra pagrindinė kūrybos prasmė“,- sakė M. Griušys.

„Esu trys viename“

Dailininko Juozo Griušio atminimui skirto vakaro metu grojo Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos  fleitos mokytoja Loreta Fridinovienė su mokine Vrinda Rackevičiūte. Eiles ir ištraukas iš interviu su šviesaus atminimo dailininku skaitė žurnalistė Livija Grajauskienė.

Livijos Grajauskienės nuotr.

„…Esu „trys viename“ – karikatūra, grafika, tapyba. Arba atvirkščiai. Ir dar – kaligrafija“, – mėgdavo pajuokauti dailininkas, vis galutinai neapsispręsdavęs, kuri iš tų sudėtinių dalių svarbesnė.

Nors pernai kovo mėnesį prieš parodą „Mano meno dienoraščiai“ sakė, jog vis dėlto – grafika: „Piešiniai, piešiniai, piešiniai – jie vyrauja ir šioje parodoje. Pavadinkime tai grafika. Tapybos – tik keli epizodėliai. Smagūs jie, juolab kad tapyba viską „suminkština“ – ką bedarytum.  Beje, grafika juk ne tik balta-juoda. Ji gali būti net labai spalvota. Man patinka abu variantai.”

„…Dabar daugiausia dirbu mišria technika: aliejinė tapyba, aliejinė pastelė, įvairūs lakai. Kartais žinau, kas išeis, o kartais galutinio rezultato nežinau. Ši technika man suteikia daug laisvės, o jos poreikis man labai stiprus. Pasirinkdamas motyvus aš, tiesą sakant, negalvoju apie žiūrovą – kaip jis įvertins, kaip supras. Man svarbiausia pačiam susivokti, atsipalaiduoti, duoti valią. Dažnai eksperimentuoju, ieškodamas galutinio rezultato. Nors po tų laisvių kartais pats nebežinai, ką tu čia nutapei ir kodėl. Bet – pripratau  prie tokios būsenos, ir man patinka. Gal net nesužinosiu, ką aš čia nutapiau, gal kiti bežiūrėdami išmąstys…“

„… Kaligrafija – mano jausmų, mano laisvės išraiška. Visos emocijos čia telpa, ir tai padeda save išreikšti. Tiesa, tu turi būti tobulai įvaldęs techniką, kad niekas tau nebetrukdytų. Gal būt ir nepasieksiu japoniško laisvumo, bet tokią siekiamybę turiu. Kaligrafija galima išreikšti viską: džiaugsmą, pyktį, sunkumą, lengvumą, įvairias stichijas – vėją, tylą. O ką dabar išreiškiu kad ir užrašydamas kūrinių pavadinimus „Mosto“ parodoms? „Aš tave gerbiu, aš tave myliu. Tu man svarbus“…“

„…Mėnulis, moterys, tulpės – motyvai, kuriuos galima rasti visoje mano kūryboje. Žinoma, jie keitėsi, tačiau kaip ir kodėl – dabar sunku prisiminti. Kalbant apie temas, kurios lydi visą gyvenimą, galime paimti kad ir šią parodą: kas iškart matosi piešiniuose, eskizuose? Neginčijamai: visur yra pajūris. Pajūrio žolės. Horizontas – pakrantės ir horizonto linija. Visi kiti ažūrai nuskamba būtent horizonto linijoje. Kartais ažūras susipina į žmogaus siluetą – gerai, kai jis ateina į peizažą.“

„…Į darbų pavadinimus stengiuosi įdėti kodą, tam tikrą raktą kūriniui atrakinti. Kartais tai būna paprasta – „Vaza su tulpėmis“. Kartais – ne. Bet stengiuosi padėti žmogui, norinčiam suvokti paveikslą. Renku pavadinimus gan atsakingai, esu linkęs juos ilgai taikyti. Kartais, pasidėjęs paveikslą, klausausi kokios radijo ar televizijos laidos, ir, ypač jei ta laida kultūrinė, išgirstu žodelį, tinkamą būtent šiam darbui. Jau nekalbant apie tai, ką randu, jeigu atsiverčiu poezijos knygą…“

Livijos Grajauskienės nuotr.

INFORMACIJA

Dailininkas gimė 1952 m. Medsėdžių kaime Klaipėdos rajone. Baigęs Priekulės vidurinę mokyklą, 1969 m. įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Nuo 1975 m. gyveno ir kūrė Palangoje. Bendrose parodose J. Griušys dalyvavo nuo 1975 m., surengė keletą personalinių parodų. Dar nuo 1972 m. dailininkas bendradarbiavo su tuo metu itin populiariu žurnalu „Šluota“. Periodiniuose leidiniuose jis publikavo apie tūkstantį karikatūrų ir draugiškų šaržų, dalyvaudavo ir skindavo laurus tarptautinėse karikatūrų parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkas mirė 2017 m. gegužę Palangoje.