„Atvira Klaipėda“, ciklo „Urbanistiniai jubiliejai“ rašinyje jau papasakojusi apie tabako pramonės atsiradimą senamiesčio prieigose, šįkart primins jos pasitraukimo istoriją ir kaip čia atsirado iki tol nematytas objektas – Kultūros fabrikas.

Paprašėme savo įžvalgomis pasidalinti ir miesto vadovo – kokią jis regi šio objekto ateitį.

Nusipirko amerikiečiai

Po nepriklausomybės atgavimo buvo įsteigta Klaipėdos valstybinė akcinė tabako įmonė, 1992 m. rugsėjį patekusi į vadinamąjį valiutinių objektų sąrašą. 1993-iųjų vasario viduryje „Lietuvos ryto“ žurnalistas Arūnas Karaliūnas rašė, jog Centrinė privatizavimo komisija, išnagrinėjusi visų užsienio firmų pasiūlymus dėl Klaipėdos tabako fabriko privatizavimo už laisvai konvertuojamą valiutą, nusprendė, jog palankiausias preliminarias sąlygas dėl įmonės ateities pasiūlė JAV kompanija „Philip Morris”.

Visgi Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Stasys Čepė tada dar aiškino, jog tai dar nereiškia, kad būtent ši kompanija įsigis 55 proc. Klaipėdos tabako fabriko įstatinio kapitalo akcijų – dar bus vykdomos derybos dėl pardavimo sąlygų.

Straipsnyje rašyta, kad iš viso Klaipėdos tabako fabriko privatizavimu domėjosi 9 užsienio firmos, tačiau ne visos dalyvavo finaliniame konkurso etape. Pasirengti tokiam pirmam privatizavimui rašytinio konkurso būdu Lietuvos ekonomikos ministerijos specialistams padėjo konsultacinė firma iš JAV „KPMG Peat Marwick“.

Minėtosios derybos tikriausiai truko neilgai, nes kovo pabaigoje „Vakarų ekspreso“ žurnalistas Artūras Grigaliūnas jau informavo, jog Vyriausybė „Philip Morris“ pardavė 51 proc. įmonės akcijų už 10 mln. JAV dolerių. Tuo metu dienraštyje „Klaipėda“ jo žurnalistė Snieguolė Zalatorė rašė, kad parduota 65 proc. akcijų. Taip pat šis laikraštis citavo „Philip Morris“ Baltijos regiono direktorių Matsą Sjoblomą, kad koncernas ketina Klaipėdoje investuoti milijoną JAV dolerių.

„Bus ir toliau gaminamos lietuviškos cigaretės, bet firma ketina gaminti ir garsiąsias „Marlboro“, „Bond Street“, „LM” ir kitas tarptautinių markių cigaretes“, – rašė S. Zalatorė.

Jau tada koncerno atstovai pranešė, kad naujieji savininkai ketina per trejus metus pastatyti naują fabriką Šilutės plente ir palaipsniui uždaryti senąjį.

Vėliau spaudoje buvo rašoma, kad už 65 proc. akcijų JAV kompanija sumokėjo 12,5 mln. dolerių ir dar įsipareigojo investuoti 32 mln. per artimiausius trejus metus.

1993-iųjų birželį „Vakarų ekspreso“ žurnalistė Vida Bortelienė informavo ir apie naujųjų savininkų fabrike atliktą patalpų pertvarką – klubas buvo paverstas „moderniu suomiško dizaino „ofisu“.

1994-ųjų balandžio pradžioje „Lietuvos ryto“ žurnalistas A. Karaliūnas pranešė, kad Klaipėdos fabrike iš Zimbabvėje, Graikijoje ir Moldovoje užauginto tabako bus pradėtos gaminti naujos cigaretės „Armanda“. Iki tol čia vis dar buvo gaminamos cigaretės „Prima“, „Astra“, „Klaipėda“ ir „Kaunas“.

Tų pačių metų gegužės pradžioje, po ilgų ginčų su investuotoju, Adolfo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė priėmė nutarimą dėl įmonės įsiskolinimo padengimo. Pagal jį investuotojai turėjo sumokėti tik 34,5 proc. iki 1993 m. birželio 2 d. nesumokėtų mokesčių (3 338 690,83 Lt), o 6 337 695,2 Lt turėjo būti padengiami iš įmonės privatizavimo metu gautų valiutinių lėšų.

O 1994-ųjų lapkritį „Vakarų ekspreso“ žurnalistė V. Bortelienė rašė, kad fabrikas pradėjo gaminti „tikras amerikietiško tabako mišinio aukštos kokybės cigaretes „Red & White“.

„Naujojo cecho įrenginiai – dvi linijos – pirkti Vokietijoje bei Čekijoje ir kainavę per 3 mln. JAV dolerių, per minutę gali pagaminti 5 tūkstančius cigarečių su acetatiniu filtru. Tabakas – amerikietiškas, pakavimo medžiagos – čekiškos. Viena mašina cigaretes pakuoja į kietus kartoninius pakelius, kita – į minkštus“, – rašė V. Bortelienė.

Pasak jos, paklaustas, kodėl gamyba plėtojama senajame fabrike, tuometinis įmonės generalinis direktorius Philip Atkinson teigė, jog paruošti ir pripratinti žmones dirbti moderniais įrenginiais reikia 1-3 metų. Kompanija esą neinvestuoja lėšų į seną pastatą, o tik į įrengimus, kurie bus perkelti į naują fabriką. Jo statybos pradžią vadovas žadėjo žiemos pabaigoje, o įkurtuves – po pusantrų metų nuo statybų starto.

Visgi naujo fabriko statybų pradžios teko laukti gerokai ilgiau – apie jų pradžią buvo pranešta tik 1995-ųjų rugpjūčio pabaigoje.

Naujasis fabrikas Vilniaus plente duris oficialiai atvėrė 1997-ųjų rugsėjo 16 d. „Vakarų ekspreso“ žurnalistė V. Bortelienė ta proga parengtame straipsnyje rašė, kad į naująjį fabriką iš senojo kaip eksponatas buvo pergabenta veikianti 43 metų senumo cigarečių „Astra“ pakavimo mašina.

Tuo metu „Lietuvos ryto“ žurnalistas Gediminas Pilaitis rašė, kad į naująją įmonę iš senojo Klaipėdos tabako fabriko patalpų buvo perkeltos prieš kelerius metus nupirktos cigarečių gamybos linijos, o senuosiuose pastatuose liko tabako žaliavos drėkinimo, smulkinimo ir maišymo įrenginiai, kuriuos aptarnaus 50 darbuotojų.

Miestas neskubėjo priimti dovanos

XXI amžiaus pradžioje miesto spaudoje atsirado pranešimai apie tai, kad „Philip Morris“ nori miestui perleisti senojo fabriko pastatus. Rašyta, kad 2000 m. liepą tuometinis miesto meras Eugenijus Gentvilas gavo „Philip Morris“ direktoriaus Baltijos regionui Lars Ohnemus laišką su išdėstytais ketinimais ir sutarties dėl pastatų perdavimo projektu.

„Ar senasis tabako fabrikas netaps ašaka gerklėje?“ – klausė 2001-ųjų gegužę dienraštyje „Klaipėda“ paskelbto žurnalisto Andriaus Juškevičiaus straipsnio antraštė.

Šioje publikacijoje žurnalistas aprašė tuometinio miesto mero Rimanto Taraškevičiaus, kai kurių miesto Tarybos narių ir Savivaldybės administracijos specialistų vizitą senajame fabrike.

„Šio apsilankymo tikslas – neilgai trukus galintis įvykti tabako fabriko pastato ir teritorijos perdavimas savivaldybės žinion. Kaip teigė miesto vadovus ir gausų žurnalistų būrį priėmęs ir lydėjęs UAB „Philip Morris Lietuva” fabriko direktorius Žakas Hebelinkas, senasis tabako paruošimo cechas (tik tokia veikla beliko Bangų gatvėje) turėtų užsidaryti maždaug birželio viduryje. Tada Vilniaus plente pradės veikti naujasis tokio profilio cechas. Jau anksčiau „Philip Morris Lietuva” vadovybė buvo žadėjusi perduoti uostamiesčio savivaldybės žinion senojo fabriko pastatus ir aplinkinę teritoriją (apie 1,5 ha žemės pačiame miesto centre). <…> Pagal jau anksčiau savivaldybei pareikštas preliminarias sąlygas „Philip Morris Lietuva” norėtų, kad senojo fabriko pastate ir teritorijoje būtų vykdoma tik socialinė kultūrinė veikla, kad miestas garantuotų pastato išsaugojimą, kad čia nebūtų vykdoma jokia komercinė veikla. Savivaldybė, perėmusi pastatą negalėtų jo perleisti trečiajam asmeniui, o jeigu dėl panaudojimo kiltų nesutarimai UAB „Philip Morris Lietuva” dovana turėtų būti sugrąžinta ne blogesnės būklės nei gauta“, – rašė A. Juškevičius.

Vizito metu konstatuota, jog pastatas buvo tvirtas, gerai prižiūrimas. Tik mansardiniame aukšte, kur kažkada buvo salė ir netgi darbuotojų bendrabutis, kiauras stogas vietomis buvo pagadinęs grindis.

„Didžiuliai cechai dviejuose aukštuose jau dabar tušti. Kaip paaiškėjo, fabriko pastatas neįtrauktas į saugomų paminklų registrą, tad architektūriniu požiūriu nėra jokia vertybė. Jo pritaikymo socialinėms ar kultūrinėms reikmėms galimybės netgi funkciniu požiūriu jau vakar kėlė daug abejonių. Juokaujant būtų galima sakyti, kad mansardiniame aukšte galėtų gyventi poetai ir svajingai žiūrėdami į Jono kalnelio žalumą ir vandenis rašytų gražias eiles apie žydintį pavasarį. Fabriko požemiuose gal galėtų įsikurti kokie benamių valkatų nakvynės namai, tačiau kokį foną senamiesčiui sudarytų tokios įstaigos kaimynystė? Gal geriau atrodytų fabriko požemiuose veikiantis B. Šarkos teatras“, – rašė žurnalistas, leidęs sau pasamprotauti, kad „pilkas, neišvaizdus tabako fabrikas vargu ar kada nors bus miesto puošmena“.

2001-ųjų pabaigoje „Lietuvos žinių“ žurnalistė Aušra Brazaitytė rašė, kad tų metų liepą, „Philip Morris Lietuva” savo iniciatyva dar kartą atsiuntė Klaipėdos merui pakeistą sutarties projekto variantą. Jame punktas dėl apribojimų buvo sušvelnintas. Savivaldybės prašyta nenaudoti pastatų ir sklypo arba jų dalies tabako gaminiams gaminti, jais prekiauti, platinti ir kitai veiklai, galinčiai sukelti konkurenciją dovanotojui arba pakenkti jo interesams.

Savivaldybė lyg ir sutiko dovaną priimti, tačiau paprašė turto įvertinimo akto. Spalio 10-ąją „Philip Morris Lietuva” atsiuntė dokumentą, kuriame nurodyta, kad 13 pastatų įvertinti po litą.

„Savivaldybei to nepakako. Turto skyriaus specialistai atkreipė mero dėmesį į tai, kad pagal Civilinį kodeksą kartu su dovanojamuoju nekilnojamuoju turtu Klaipėdos miesto savivaldybei turi pereiti ir žemės nuomos teisė. Ar amerikiečiai sutiktų perleisti iš valstybės 99 metams išsinuomotą žemę, pasiūlymuose nenurodyta“, – rašė A. Brazaitytė.

Ji tada taip pat informavo, jog jau buvo brandinama idėja senajame fabrike įkurti verslo inkubatorių – politikai lankėsi tokiuose Šiauliuose ir Kaune jau veikusiuose objektuose.

Po ilgų dvejonių Klaipėdos miesto taryba galiausiai 2002-ųjų lapkričio 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo sutiko už simbolinę lito kainą iš „Philip Morris Lietuva“ įsigyti 13 pastatų: penkių ir vieno aukštų gamybinius pastatus; vieno aukšto administracinį pastatą; penkis mūrinius ir vieną metalinį vieno aukšto sandėlius; vieno aukšto filtrinę; mūrinį vieno aukšto sargo namelį; mūrinę vieno aukšto slėptuvę ir mūrinę vieno aukšto boilerinę.

Atitinkamą sutartį R. Taraškevičius ir „Philip Morris Lietuva“ direktorius Jacques Hebbelinck pasirašė tų metų gruodžio 17-ąją. Direktorius žurnalistams tada sakė, kad bendrovė nekelia savivaldybei jokių papildomų sąlygų nei dėl pastatų išsaugojimo, nei dėl būsimos teritorijos paskirties.

Pasirašius sutartį R. Taraškevičius įteikė J. Hebbelinck jubiliejinę dešimties litų monetą, pajuokaudamas, kad miestas dešimteriopai permoka.

Paišė ateities vizijas

Dar iki minėtosios sutarties pasirašymo mieste vyko UAB „Philip Morris” priklausiusių pastatų, XVIII a. gynybinių įtvirtinimų panaudojimo, vystymo ir valdymo modelio idėjų konkursas. Tiesa, jį aprašiusi „Vakarų ekspreso“ žurnalistė Livija Grajauskienė nepaminėjo, kieno iniciatyva jis buvo surengtas.

Šiam konkursui buvo pateikti šeši projektai: „Fosa“, „Aristo“, „Savaitgalis“, „Pauzė“, „PM miestui“ ir KVC.

„Fosos“ autoriai tvirtino, kad būtina atidengti išlikusius gynybinius pylimus ir nugriauti istorinės bei architektūrinės vertės neturinčius senojo tabako fabriko pastatus. Siūlyta čia nestatyti pastatų, vienoje teritorijos dalyje įrengti žaliuosius plotus, pritaikant juos rekreacijai ar masiniams renginiams, kitoje – automobilių parkavimo aikštelę.

„Aristo“ idėjos esmė buvo pirmiausia urbanizuoti „beprasmes dykras abipus Dangės“, kur turėtų atsirasti dar nematytas visuomeninis gyvenamasis kvartalas.

Projekto „Savaitgalis“ autoriai dėstė, kad fabriko teritoriją tikslinga būtų panaudoti visuomeninės paskirties pastatams, renginiams, kultūros, pramogų bei kultūros centro poreikiams. Trečdalį sklypo siūlyta palikti automobilių parkavimui bei žmonių susirinkimui renginių metu, likusią teritoriją užstatyti taip, kad „įstiklintos pastatų sienos atvertų vaizdą į gynybinius įtvirtinimus“. Užutekio akvatorijoje regėti muzikiniai fontanai su šviesos efektais bei vandens užuolaidomis, saloje – lengvų konstrukcijų estrada teatralizuotiems renginiams, ekranas lauko kino teatrui. Didįjį tabako fabriko pastatą siūlyta rekonstruoti ir jame įkurdinti alaus barą, tabako gamybos bei pypkių ekspoziciją, naktinius klubus. Šalia, prie Bangų gatvės, siūlyta statyti naujus pastatus ir juose įrengti konferencijų, kino bei parodų sales.

Idėjos „Pauzė“ aprašyme dėstyta, kad reikia sujungti Taikos prospektą su rekonstruota Bangų gatve, nutiesti Naująją Tiltų gatvę, kuri būtų sujungta su nauju tiltu per Dangę, suformuoti naują Kulių Vartų aikštę prie senojo turgaus, aplink kurią turėtų būti įrengtas apvažiavimas, sujungiantis Galinio Pylimo bei Tilžės gatves. Tilžės gatvės tęsinį siūlyta nutiesti palei Jono kalnelio fosą, o abipus gatvės įrengti automobilių parkavimo aikšteles, kurias, reikalui esant, būtų galima įrengti ir po žeme, ir netgi keliais aukštais.

„Pauzė” tarp užstatymo ir gynybinių pylimų sudaro palankias sąlygas kurti reprezentacinę architektūrą, kuri nuo gynybinių pylimų atsivertų gausiam žiūrovų būriui. „Šioje teritorijoje gali pasireikšti ir pačios didžiausios investitorių ambicijos -kam statyti dangoraižius siaurose gatvelėse!“ – teigia projekto autoriai. <…> Pabrėžiama, kad tiek esama „Švyturio“ gamykla, tiek Bangų gatvėje esanti ligoninė perspektyvų neturi, ir dera galvoti apie jų iškeldinimą bei šių teritorijų perspektyvas. Projektuojamos teritorijos tęsinyje rytų kryptimi siūloma kurti gyvenamąją aplinką. <…> Jeigu bus intensyviai panaudojamos aplinkinės teritorijos, investicijoms patraukli taps ir gynybinių pylimų teritorija. Fosos galėtų būti panaudotos nedidelių laivų prieplaukoms, krantinės – pėsčiųjų promenadai bei smulkiajai prekybai. Požeminiai perėjimai tiktų restoranams“, – šių autorių idėjas aprašė L. Grajauskienė.

Tuo metu idėjos „PM miestui“ esmė buvo pasiūlymas didžiajame fabriko pastate sukurti „Kultūros verslo fabriką”, kur būtų sukoncentruotos įvairios su menu bei kultūra susijusios gamybinės įmonės, ekspozicinės salės, bibliotekos, visuomeninio maitinimo paslaugas teikiančios įmonės bei gyvenamosios patalpos svečiams. Dalį likusios teritorijos siūlyta paskirti viešbučio statybai.

„Kultūros verslo fabriko ir viešbučio teritorijas turėtų jungti moderni, polifunkcinei veiklai pritaikyta aikštelė, po kuria būtų požeminis parkingas. Jono kalnelyje siūloma sukurti dinamišką rekreacinę zoną. Čia galėtų įsikurti vandens ir sausumos pramogos, baseinai, ekstremalaus sporto aikštelės, žiemą – čiuožyklos bei ledo kalneliai. Taip pat būtų galima įrengti lauko ekspozicijoms pritaikytas vietas, įkurti kūrybinius centrus“, – dėstė šios idėjos autoriai.

Projekto KVC pasiūlę asmenys tvirtino, kad matantys vienintelę šios teritorijos integravimo į senamiesčio struktūrą galimybę – išspręsti Kulių vartų sankryžos klausimą. Siūlyta ją regeneruoti ir pratęsti gatvę iki Jono kalnelio. Taip pat siūlyta griauti Kulių vartų g. 3 ir 5 bei Bangų g. 9 ir 11 namus, prie dabartinio Turgaus žiedo pastatyti du komercinės paskirties daugiaaukščius, kurie kartu simbolizuotų vartus.

Taip pat siūlyta iki galo atstatyti Purmarko bastioną bei atkurti fosą. Fabriko teritorijoje siūlyta rekonstruoti tik didįjį pastatą, įkurdinant jame restoraną, banketinių salių ir konferencijų centrą. Šalia siūlyta statyti analogiškų proporcijų statinius, kuriuose galėtų būti kino ir sporto centrai bei vieno aukšto kavinių-restoranų bloką. Automobilius siūlyta statyti pusiau požeminėse aikštelėse.

Įkvėpė Anglijos pavyzdys

R. Taraškevičius „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, kad klausimas, ką toliau daryti su tokia dovana, buvo gana ilgai svarstomas.

„Nebuvo nei patirties, nei supratimo. Pamenu, kad Nijolė Laužikienė, Audra Daujotienė, Goda Giedraitytė aktyviai dalyvavo visame šiame procese. Didžiosios Britanijos ambasadorius sudarė galimybę man apsilankyti, berods, Niukastle, kur lyg grūdų sandėlis buvo pertvarkytas į kultūros įstaigą. Tai galutinai įtikino“, – sakė buvęs meras.

„Man buvo tekusi galimybė aplankyti Švediją, Olandiją, Prancūziją ir pamatyti, kaip panašūs objektai tampa kultūros traukos taškais. Kai „Philip Morris“ pardavė už simbolinę kainą senąjį fabriką, kaip tik ir kilo mintis, kad čia galima įgyvendinti kažką panašaus. Tačiau visos geros mintys paprastai vienu metu gimsta keliose galvose. Kaip tik tuo metu atėjo pas mane Goda Giedraitytė su vienu kolega ir sakė, kad reikia jaunimui tokios erdvės, kur būtų galima kurti ar tiesiog susitikti, bet jie neturėjo nusimatę konkrečios vietos. Nuo idėjos iki realizavimo pradėjo apie dešimt metų. Reikėjo daug įtikinėti politikus. Vilnius judėjo su Menų spaustuvės projektu, kvietėmės Audronį Imbrasą, kad pasakotų. Tačiau galutinis variantas jau gavosi ne toks, kokio norėta, nes pinigai rekonstrukcijai atsirado tik europiniai, o ten jau buvo konkrečios sąlygos. Menininkai irgi norėjo, kad nebūtų taip iščiustyta, labiau pramoninis pastatas liktų, tik būtų šildymas, visi kiti patogumai, švara“, – prisiminė buvusi Savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė N. Laužikienė.

Tabako fabrikas prieš rekonstrukciją. Ramunės Staševičiūtės archvyo nuotr.

2006-ųjų kovą „Klaipėdos“ žurnalistė Ramunė Šeštokienė rašė, jog „vietoj Tabako fabriko ketinama sukurti meno ir verslo rojų“, esamą pastatą dar padidint keletu aukštų. Po vienu stogu čia žadėta įsikurdinti konferencijų centrus, reklamos studijas, leidyklos, madų, tautodailės salonus, antikvariatus, knygynus.

Tačiau su konkrečias projekto įgyvendinimo darbais sunkiai judėta į priekį.

Tabako fabrikas 2007-aisiais. Valdo J (miestai.net) nuotr.

„Klaipėdos savivaldybės Strateginės plėtros komitete buvo pristatyta preliminari statybos darbų sąmata. Kad buvęs tabako fabrikas virstų Kultūros fabriku – reikės apie 20 mln. litų. 15 mln. litų planuojama gauti iš ES fondų, likusius 5 mln. litų turėtų padengti savivaldybė. Už gautas lėšas suplanuota ne tik rekonstruoti apie 3 tūkst. kv. m užimantį fabriko plotą, bet ir pastatyti maždaug 8 tūkst. kv. m naują priestatą, atlikti stambesnius vidaus įrengimo darbus. Po rekonstrukcijos fabriko pastate ir naujajame priestate atsirastų salė spektakliams, kino, konferencijų salė, įrašų, šokių studija, net kino studija, įvairios kūrybinės dirbtuvės. Gavus reikiamas lėšas Kultūros fabrikas mieste galėtų pradėti veikti jau po trejų metų. Tačiau paruošę techninį projektą ir pateikę jį Ūkio ministerijai dėl ES paramos, Klaipėdos savivaldybės atstovai nežino, kada išgirs atsakymą, ar bus skirta lėšų fabriko rekonstrukcijai ir statybai“, – 2008-ųjų pabaigoje rašė dienraščio „Klaipėda“ žurnalistė Jūratė Klusaitė.

Realių statybos darbų pradžią tolino ne tik finansų paieškos, bet ir įprastais tapę potencialų rangovų inicijuojami teisiniai procesai. 2011-ųjų vasarį Apeliacinis teismas atmetė bendrovės „Alfva”, kuri buvo apskundusi fabriko statybos darbų rangovo konkurso rezultatus, pretenzijas. Visgi dėl biurokratinių procedūrų statybos rangos sutartis su rangovu UAB „Rekosta“ buvo pasirašyta tik tų metų birželį. Ta proga skelbta, kad į rekonstrukciją bus investuota 10,9 mln. litų. 95 proc. šios sumos skyrė ES struktūriniai fondai, likusieji 5 proc. – Klaipėdos savivaldybės įnašas.

Tačiau ir prasidėję darbai vyko ne taip sparčiai, kaip tikėtasi – reikėjo atlikti projekto korektūras, prireikė ir papildomų, apie 2,6 mln. litų vertės darbų.

Rekonstrukcijos darbų vaizdai. Raimondos Masalskienės archyvo nuotr.

„Visada išlenda kažkokių galų. Projektas strigo dėl to, kad po senuoju pastatu atradome didžiulį lietaus kanalizacijos kolektorių. Skubiai reikėjo numatyti pastato tvirtinimą ir tos trasos iškėlimą“, – 2012-ųjų lapkritį „Klaipėdos“ žurnalistei Astai Dykovienei aiškino projektą rengusi architektė Ramunė Staševičiūtė.

Statybų eiga. Ramunės Staševičiūtės archyo nuotr.

Oficialiai Kultūros fabrikas buvo atidarytas 2014-ųjų lapkričio 14 d.

Visų idėjų įgyvendinti nepavyko

Architektė R. Staševičiūtė „Atvirai Klaipėdai“ sakė, jog tabokinės rekonstrukcija yra absoliučiai išskirtinis objektas tarp jos darbų.

„Pagal mano projektą yra prikelti naujam gyvenimui toliau už „Meridiano“ esantys sandėliai. Abu šie objektai netoli vienas kito, tai kiekvieną kartą praeinant džiugina“, – sakė pašnekovė.

Ji pripažino, kad ne visus sumanymus pavyko realizuoti. Anot architektės, Kultūros paveldo departamentas su Klaipėdos skyriaus vedėju Nagliu Puteikiu priešaky neleido projektuoti stiklinės konsolės ir įrengti konferencijų salės.

„Salė irgi liko nepilnavertė, nes neleido plėsti gatvės link, tai dabar su tokiais nereikalingais užkaboriais liko, artistams nepatogumų kyla. Nepadaryta kai kas ir iš to, kas suprojektuota. Viena tuometinė tarybos narė įtikino, jog per daug bus 40 000 litų, kad būtų įrenginėjamas atvira erdvė ant stogo. O kas dabar tokie pinigai? Kai kas ir darbų metų padaryta kitaip – pavyzdžiui, liftas man baisus ir aš į jį, kai ten būnu, neinu. Tačiau visumoje miestui labai didelis pliusas, kad toks objektas atsirado. Nėra daugiau niekur centre tokio įvairiapusiško objekto, kuriame tiek visokių funkcijų vykdoma. Juk galėjo tiesiog po kurio laiko kaip nors parduoti, būtų nugriovę ir pastatę vietoje jo kokį septynaukštį“, – kalbėjo R. Staševičiūtė.

Nerealizuotos arba nesuderintos rekonstrukcijos idėjos. Ramunės Staševičiūtės vizualizacijos

Pasak jos, teko daug sėdėti kartu su N. Laužikiene ir „medituoti“.

„Daug labai padėjo ir Taraškevičius, kai buvo detaliojo plano rengimo stadija, o vėliau jau buvau palikta plaukti viena. Savivaldybėje buvo gana sunku, bet visada taip jau yra, kad architektas didžiausias priešas. Ypač į pabaigą, norima greičiau, pigiau. Pamenu, kad kai jau buvo atidaromas fabrikas ir meras Grubliauskas dėkojo visiems, tai apie architektą nė žodžio, nors pirmoje eilėje tada sėdėjau“, – sakė R. Staševičiūtė.

Ramunės Staševičiūtės vizualizacijos

Laikinoji VšĮ „Klaipėda ID“ (buvusi KEPA) vadovė Raimonda Masalskienė, tuo metu vadovavusi minėtajai agentūrai, prisiminė, jog ateidama dirbti nežinojo, kad įstaiga jau buvo pradėjusi buvusio tabako fabriko projektavimą.

„Idėjos savivaldoje dažnai gimsta iš galimybės pritraukti lėšų pagal schemą – atsirado viešas Lietuvos ar europinis konkursas, paieškokime galimybių pateikti paraišką ir pritraukti į miestą finansavimą. Taip buvo ir tą kartą – Ūkio ministerijai paskelbus inkubatorių programos sąlygas, miestas ieškojo kokį pramonės paveldo objektą būtų galima konvertuoti tuo metu dar negirdėtai kūrybinių industrijų verslumo veiklai. Taip ir buvo padaryti sprendimai savivaldybėje, o po to perduota projektą vykdyti savo įstaigai KEPA“, – pasakojo pašnekovė.

R. Masalskienė irgi sakė, jog „lemiamą draminį vaidmenį“ projektavimo etape suvaidino N. Puteikis, „sumanęs neleisti derinti suplanuoto pastato aukščio, mat pastatas patenka į kultūros paveldo teritoriją“.

„Nepadėjo jokie argumentai ir projektuotojams skubos tvarka teko „apkarpyti“ aukščius, perplanuoti vidines patalpas, kas nulėmė klaidas ir kai kurių būtinų funkcijų praradimą. Dabar graudu darosi žiūrėti, kaip aplink mus dyksta aukštesni pastatai. Aš savo indėlį į erdvių perplanavimą įnešiau jau po rekonstrukcijos pabaigos – teko statyti visas studijų vidines sienas, kurios dėl neįsivaizduojamų estetinių sumetimų buvo suprojektuotos kaip dalinės stiklinės pertvaros. Erdves ir dabar reikia nuolat jaukintis iš naujo, investuoti, remontuoti, atnaujinti, dekoruoti“, – sakė laikinoji „Klaipėda ID“ vadovė.

Ji teigė tuos kelerius statybų metus prisimenanti kaip sudėtingiausius savo profesinėje veikloje.

„Vyko savotiškas statybos dalyvių klasterio teatrinis performansas, kurį stebi, bet realiai negali dalyvauti. Buvo ir vėluojama, bet į Ūkio ministerijos terminus suspėta – formaliai rekonstrukcijos projektas pabaigtas 2015 metų vidurvasarį“, – dalinosi pašnekovė.

Tuo metu pats N. Puteikis sako prisimenantis, jog rekonstrukcijos iniciatoriai norėjo labai sumoderninti pastatą ir jis tam priešinosi.

„Kai ką pavyko išsaugoti, bet gaila, kad visgi neišliko ankstyvojo sovietmečio apverstos piramidės formos galerijos. Tokio egzotiško pramoninės architektūros pavyzdžio niekur kitur neteko matyti. Galėjo būti ir geriau, bet ką padarysi. Žmonių sąmonė dėl senosios architektūros išsaugojimo keičiasi į gerąją pusę, bet gana lėtai“, – sakė N. Puteikis.

Teko griauti tvorą 

Nelabai malonūs fabriko rekonstrukcijos aidai viešumoje ėmė aidėti 2021-ųjų pavasarį – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose buvo nagrinėjama byla, kurioje antstolė Asta Rimaitė Žičkuvienė prašė leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti tarp Kultūros fabriko ir šalia jo iškilusio daugiabučio stovėjusią tvorą. Ji buvo laikoma savavališka statyba. 

Atitinkamas savavališkos statybos aktas buvo surašytas dar 2018 m. liepą. Jame nurodyta nugriauti tvorą iki 2019-ųjų sausio, vėliau terminas pratęstas iki balandžio. Iki bylos perdavimo teismui buvo surašyti trys neįvykdymo aktai, nes „Klaipėda ID“ nugriovė tik 30,2 m tvoros, o 29,56 m tebestovėjo. 

„Klaipėda ID“ teismui tada nurodė, kad su antstolės pozicija nesutinka, nes tvora buvo atsidūrusi daugiabučiui priskirtame sklype, valdomame UAB „SBTF“, o pastaroji turėjo leidimą statyti tokią tvorą ir sutiko, kad ji ir toliau čia stovėtų, nes statinys esą atitinka visus leidime nurodytus parametrus.  

R. Masalskienė tada „Atvirai Klaipėdai“ aiškino, kad tokia situacija susiklostė dėl projektuotų, statybininkų ir statybų prižiūrėtojų klaidų. 

„Tvora buvo pastatyta šiek tiek nukrypus į kaimynų sklypą ir ėmė jiems trukdyti. Kaimynai apskundė mus Statybų inspekcijai, ji ir nurodė nugriauti, o dabar tos tvoros jau visiems reikia, bet šaukštai po pietų. Tai yra visiška žala visuomenei, per pandemiją dabar reikės iš viešų pinigų griauti tvorą”, –  tada sakė R. Masalskienė. 

R. Staševičiūtė savo ruožtu tikino, jog tvora buvo visuose dokumentuose. 

„Galėjo atsitikti taip, kad statybininkai įkišo pamatus į gretimą sklypą ir padarė ne taip, kaip buvo suprojektuota. Statybų eigoje su darbų vykdytoju buvo išsiaiškinta, kad tie pamatai niekam netrukdo. Visiems jau buvo gerai, bet inspekcija vis tiek nusprendė, kad reikia nugriauti ir iš naujo statyti. Absurdas kažkoks, juk tokiu atveju automobilių aikštelė atsiranda arčiau nei 10 metrų nuo gyventojų langų, tada gal jau namą reikės griauti?”, – tada sakė architektė. 

Visgi „Klaipėda ID“ pralaimėjo ir apylinkės, ir apygardos teismuose, tad 2021-ųjų lapkritį buvo pradėti tvoros griovimo darbai, atsiėję daugiau nei 11 tūkst. eurų. 

Kas gavosi ir kas toliau?

Prie pačių projekto ištakų stovėjęs buvęs meras R. Tarškevičius sako, jog galiausiai buvo padaryta gražiai, tik klausimas, ar įveiklinimas yra toks, kokio tikėtasi.

Tuo metu N. Laužikienė neslepia savo nusivylimo dabartine padėtimi.

„Nepasitikėjo politikai kultūros žmonėmis ir kai sprendė administravimo klausimą. Perdavė Klaipėdos ekonominės plėtros agentūrai. Kas atsitiko? Administruoja verslininkai, skaudu, kad traukiasi menininkai, nes neišgali sumokėti užkeltos nuomos, teatralai išeina. Deja, ir toliau neturime tokios erdvės menui. Liūdna ir pastato Jūros gatvės 1 istorija. Nėra kur jaunimui susitikti, kurti, jis palieka miestą. Vilniaus jau turi ir buvusį kalėjimą, o Klaipėdą toliau tūpčioja“, – sakė pašnekovė.

„Vizijų visi gali turėti įvairiausių, vizijas diktuoja interesai, o juos suderinti dažnai nepavyksta. Ta vizija, kuri buvo pateikta paraiškoje, sutartyse su Ūkio ministerija ir net pirminėje galimybių studijoje iš esmės atitinka tai, kas yra dabar. Tik ne visai atitinka pirminio galimybių studijos lūkesčio dėl to, kiek savivaldybė turi finansuoti veiklą pastate. Ten planuotas finansavimas neatitinka šiandienos finansavimo net šimtais kartų. Kūrybos industrijų sektoriaus situacija Klaipėdoje lyginant su Vilniumi ir Kaunu neadekvačiai silpna, tai patvirtina mūsų atliekami kas metai sektoriaus tyrimai. Todėl Kultūros fabriko buvimas „Klaipėdos ID“ sudėtyje, manau, yra prasmingas, kaip bendros pastangos traukti į miestą talentingus ir kūrybingus žmones. Šiuo metu Kultūros fabrike darbuojasi mažiausiai 100 žmonių iš kultūros ir kūrybinių verslų sektorių. Dalis jų yra freelanceriai, dalis susibūrę į komandas-įmones. Visų jų veiklų kodai atitinka kūrybinių industrijų veiklas pagal veiklų klasifikatorių, kitokių veiklų rezidentų mes nepriimame. Erdvės yra dviejų paskirčių: studijos, skirtos nuolatiniam kūrybininkų darbui, ir daugiafunkcės erdvės įvairiems renginiams, repeticijoms, kinui. Didesnę mūsų viešų renginių dalį kuria mūsų rezidentai savo resursais. Kultūros fabriko nedidelė komanda teikia tik inkubavimo ir infrastruktūros paslaugas, toks inkubatorių veiklos modelis yra paplitęs ir kitose šalyse. Buvome pirmasis toks kūrybinis inkubatorius ir kūrybinis hub‘as mieste, dabar jau po šiuo konceptu veikia ir „Light house“, ir „Tema“, „Tech zity“ kitoje gatvės pusėje vis dar ruošiasi pradėti statybas. Tai rodo, kad kūrybinių industrijų konceptas mieste, atrodo, pasiteisino. Turim steigėjo patvirtintus veiklos planus, siektinus tikslus, juos įgyvendiname. Iš kitos pusės jaučiame rinkos klientų, kūrybinių verslų ir kultūros lauko pulsą, stengiamės tobulinti savo paslaugas ir dirbti kūrybingai ir nenuostolingai“, – savo ruožtu kalbėjo R. Masalskienė.

Kultūros fabrikas šį rudenį. Martyno Vainoriaus nuotr.

Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus sako, jog Kultūros fabrikas yra tik viena iš nedidelių sričių tarp visų globalių klausimų, bet kartu tai toks klausimas, kurį reikia spręsti.

„Visi puikiai suprantame, kad pokyčiai nevyksta per vieną naktį, praktika rodo, kad Lietuvos didžiosiose savivaldybėse postūmiai įvyksta per dvejus ar net trejus metus. Juolab negalime šokinėti nuo vienos strategijos prie kitos, todėl dabar vienas iš svarbiausių klausimų – 3 metų strateginis planas, kuris nubrėš pagrindines veiklos kryptis bei kokią Klaipėdą kursime artimiausius metus. Negalime šokinėti nuo strategijos prie strategijos – būtina išlaikyti kompleksiškumą, racionalų visų miestiečių lėšų panaudojimą. Didžiausia klaida – neįsigilinus į klausimus priiminėti sprendimus. Aš nepretenduoju į visų sričių žinovo poziciją, tikrai nesu politikas, kuris žino viską, todėl tik išklausius specialistų nuomones bus priimti sprendimai“, – apie galimą Kultūros fabriko ateitį sakė meras.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams