Politikai dažnai pasako minčių, kurios stebina. Kartais pralinksmina, kartais nuvilia.

Aišku, kad politikais negimstama, o tampama. Daugelis bando, bet ne visiems pavyksta. Į šią sritį žmonės dažnai ateina sukaupę patirtį kitose sferose. O politikoje jie bando ją pritaikyti. Verslininkas taiko verslo modelį, mokslininkas – mokslinius konceptus, jumoristas – gatvės žinias.

Gerai, jog egzistuoja rinkimai, tuomet galima nevykusios politikus šalinti, gaila, kad ne visuomet sėkmingai. Tokie dažnai pasitelkia populizmą ar patenka į „sąrašus“. Išlikimas jų poreikis.

Vytautas Valevičius: „Bet kuris demokratinis parlamentas turi ne vieną sluoksnį. Taigi, tikėtis vieningo ir sutelkto bendro darbo ne tik kad neįmanoma, bet ir neteisinga. Seimas yra interesų grupių politinių, ekonominių, socialinių ir kitų interesų derinimo vieta”.

Kaip pastebi vienas sociologas, politika taip pat yra verslas. Tiesa, ypatingas. Jis pagrįstas galia. Valstybės pagrindą sudaro prievartos struktūros, kurioms pavaldūs visi piliečiai. O jų veiklą prižiūri ir riboja teisės sistema ir parlamentas. Jo narys demokratinėje visuomenėje turi laikinas, bet ypatingas galias. Jis vienas ar su grupe gali siūlyti naujas taisykles arba įstatymus, skirstyti valstybės pinigus, inicijuoti, kurti ar naikinti valdymo ar socialines struktūras. Bet pažvelgus į mūsų Seimą tomis vadovėlinėmis tiesomis pradedi abejoti.

Opozicija, kuri turėtų kontroliuoti, beveik neveikia. Įstatymų kūryboje dalyvauja „nežinomieji“. Visuomenėje kyla įtarimai, kad dalis parlamentarų tik gauna atlyginimus ir kuria darbo vietas savo artimiesiems ar draugams Seime. Tiesa, žiniasklaidoje kartas pasirodo pavienių narių „kritika“, bet ji nesukelia cunamio, o tik kai kuriuos balos virptelėjimus.

Bet kuris demokratinis parlamentas turi ne vieną sluoksnį jau vien dėl to, kad jame yra turtuoliai ir mažai turtingi. Jame yra patyrę ir ne kartą išrinkti nariai bei naujokai, kurie dar daug viliasi ir mažai moka. Jame yra skirtingų grupių atstovų, kurių vieni nori lengvo gyvenimo paskiroms įmonėms ar jų grupėms, kiti – priešingai, nori priversti mokėti didesnius atlyginimus ar net mokesčius. Galų gale ir kitais aspektais jie skirtingi: amžiumi, sveikata, padorumu ir t.t. Taigi, tikėtis vieningo ir sutelkto bendro darbo ne tik kad neįmanoma, bet ir neteisinga. Seimas yra interesų grupių politinių, ekonominių, socialinių ir kitų interesų derinimo vieta.

Taigi, kokią vietą moralė užima Seimo darbe? Pirma, ką noriu pabrėžti, kad galima „klykti“ apie moralę, galima ją tirti, nagrinėti. Pirmas veiksmas dažnai vadinamas populizmu, politikavimu, žurnalizmu, antrasis pavaldus mokslui, pavadinimu etika. Esu parašęs knygą „Politika ir moralė“, tiesa, senokai. Bet kad ir kaip nebūtų keista, moralinės politikos problemos nesensta.

Mokslininkui akivaizdi tiesa yra ta, jog būtina atskirti žmogų politikoje ir politiką kaip socialinį, t.y. visuomeninį reiškinį.

Pagedus vienam ar kitam žmogui, politika kaip reiškinys nesugriūna. Ji subyra tuomet, kai moralinė degradacija apima daugumą, kai amoralus elgesys visuomenėje pripažįstamas normaliu.

Taigi, vadinamas pažymos skandalas yra įvadas į politikos kaip reiškinio moralinį normavimą. Paaiškinsiu: moralės normos visuomet remiasi jau buvusia patirtimi, o tai reiškia, kad pradžioje būna tam tikra praktika, istorija, tik po to randasi normos.

Todėl mokslininkui akivaizdu, kad būtina suformuluoti ir įvesti tam tikras politines, teisines ir „moralines” normas, kurios apibrėžia verslo ir valdžios santykius visuomenei priimtinu būdu. Jos taip pat neamžinos, laikas nuo laiko keičiamos. Visai kaip kasmetiniai buto remontai, nekeičiantys esminių dalykų.

Galima matyti, jog kai kurios tarsi akivaizdžios tiesos tokiomis nėra. Sakykim, demokratija gali būti ne tik liberali. Turime populistų ar net oligarchų demokratijos formas.

Taigi, senas formas ir normas reikia permąstyti, nebetinkamas atmesti, naujas kurti. O klykauti turi pempė ant dirvono… Nors tai taip lietuviška.