Sakoma, prastas karys, kuris nesvajoja tapti generolu. Pastaraisiais metais stebimos įdomios tendencijos – karininkais tampa baigusieji istorijos studijas. Pasirodo, istorijos studijas yra baigęs ir dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas. Taigi, karinio elito viršūnėje – istorikas. Bet esama ir priešingų tendencijų – karininkai tampa istorikais mokslininkais.
Kur slypi glaudžių sąsajų tarp istorijos mokslo ir profesinės karjeros kariuomenėje paslaptys, paprašėme pakomentuoti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto karo istorikų, kurių čia galima sutikti ne vieną: nuo bakalauro studijų programos studentų iki profesorių.
Atsisakė gerai apmokamo darbo
Dr. Vytautas Jokubauskas sako, kad jo kelias į karo istorikus „buvo ilgas ir vingiuotas”.
Klaipėdos universiteto karo istorikai yra Lietuvos karo doktrinų bendraautoriai: prof. dr. Valdas Rakutis prisidėjo prie 2010 m. doktrinos rengimo, o dr. Vytautas Jokubauskas – prie 2016 m. doktrinos. Nuotraukoje – dr. V. Jokubauskas su tuometiniu Lietuvos krašto apsaugos ministru Juozu Oleku po apdovanojimo medaliu civiliams „Už nuopelnus“, įteikiamu už ypatingus nuopelnus stiprinant krašto apsaugą.
„Pirmiausia, dar mokykloje turėjau dvi svajones: tapti istoriku arba karininku. Dėl sveikatos problemų tapti karininku negalėjau. Taigi nutiko taip, kad šias svajones sujungiau ir tapau karo istoriku. Žinoma, tam prireikė daug atkaklumo ir laiko. 1997 metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, patekti į bet kurį universitetą buvo sunku. Klaipėdos universitetas į pirmos pakopos studijas tada priėmė tik 643 pirmakursius. Būta daug streso: šeši egzaminai vidurinėje ir nesėkmė stojant, būta ir nusivylimo, bet kapituliuoti nebuvau linkęs. Teko pasistengti, dar pasimokyti savarankiškai ir jau vėlesniais metais, perlaikius egzaminus, stoti dar kartą. Padirbėjęs mokytoju bei versle, supratau, kad nuo svajonės nepabėgsiu ir visų pinigų neuždirbsiu. Be to, kilo darbo prasmės ir pasitenkinimo darbu klausimai. Dirbau personalo vadovu įmonėje su daugiau kaip 100 darbuotojų, žvelgiau kasdien į įvairias rodiklių lenteles ir turėjau užtikrinti, kad, mažinant sąnaudas, didėtų apyvarta ir pelnas. Šiandien tai vadinama darbo našumo didinimu. Bet šokiruodamas savo kolegas versle, mečiau gerai apmokamą darbą ir įstojau dar kartą studijuoti, pasirinkau Baltijos šalių istorijos magistro studijas Klaipėdos universitete”, – pasakojo pašnekovas.
Būtent šių studijų metu jis pradėjo nuosekliai gilintis į XX a. pirmosios pusės Lietuvos karo istorijos problemas, vėliau sekė doktorantūros studijos, disertacija, pripažinta viena iš geriausių 2013 m. apgintų disertacijų Lietuvoje.
„Prabėgo jau ne vieneri metai nuo mano studijų ir studijų programos gerokai pakito. Aktyviai prisidedu prie tų pokyčių. Dabar Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute jau ir bakalauro studijų programų studentai gali rinktis karo istorijos dalykus. Be to, nuo 2017 metų galima pasirinkti karo istorijos profilį Baltijos šalių istorijos magistrantūros programoje. Jos populiarumas pernai mus gerokai nustebino. Iš susidomėjusiųjų skambučių ir laiškų suprantame, kad ir šiemet sulauksime gausaus būrio pirmakursių magistrantų, ypač iš Lietuvos kariuomenės, kuriems aktuali karo istorija”, – sakė mokslininkas.
Pasak jo, Lietuva palyginti maža šalis ir čia atskira karo istorijos bakalauro ar magistro studijų programa gyvuoti galimybių neturi. Todėl alternatyva karo istorija besidomintiems yra pasirenkamieji dalykai ir specializacijos – įstojusieji į Archeologijos ir istorijos bakalauro studijų programą turi galimybę rinktis, kuria kryptimi specializuotis. O magistrantūroje stengiamasi sutelkti Lietuvos karo istorikų potencialą – prie Klaipėdos universiteto kolektyvo dar prisijungė karo istorikai Valdas Rakutis ir Simonas Strelcovas.
Pasak V. Jokubausko, tarp studijuojančių karo istoriją yra ir tokių, kurie planuoja savo profesinę ateitį susieti su Lietuvos kariuomene, bet renkasi ne specializuotą karo akademiją, o universitetą ir jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, tapdami karininkais. Jiems karo istorijos studijos – tai šaltinis naujoms idėjoms tarnybos metu.
Kita grupė – tai jau Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys karininkai ir puskarininkiai, kurie siekia įgyti naujų žinių bei kompetencijų, reikalingų asmeniniam tobulėjimui ir aukštesniam laipsniui gauti.
„Dar tarpukario Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis sakė, kad norint tapti „geru karo vadu, reikalingi ne tik įgimti karo vado gabumai, ne tik geras patyrimas ir taktiškas pasirengimas, bet ir karo istorijos žinojimas, nes karybos istorija yra jei ne pati svarbiausia, tai tikrai viena iš svarbiausių karo mokslo šakų“, – pabrėžia pašnekovas.
Bekalbant jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad dabar bet kuriame knygyne yra gausu knygų apie karus.
„Jei privačios leidyklos leidžia, vadinasi, yra, kas perka ir skaito. Matyt, tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, žinoma, tai pakitusi saugumo aplinka pasaulyje ir nuolatinė informacija medijose apie karą, įtampas, agresiją. Kitas svarbus aspektas yra Lietuvos vidaus politika saugumo srityje. Atkurta privalomoji karinė tarnyba, didinama kariuomenė, krašto apsaugos finansavimas išaugo ne procentais, o kartais. Į visuomenę sugrįžo kariuomenė, kariniai mokymai mūsų miestų gatvėse jau tapo kasdienybė. Manau, kad susidomėjimas karo istorija artimiausiu metu nemažės, nes artėja Nepriklausomybės karų šimtmetis. Karo istorijos populiarumui įtakos turi ir tai, kad sovietmečiu šios temos menkai nagrinėtos, o dalis jų buvo tabu. Taigi knygų apie karus knygynų lentynose tik daugės ir turime vilties, kad dominuos ne vertimai, kaip dabar, bet Lietuvos mokslininkų darbai”, – sakė V. Jokubauskas.
Istorija – gyvenimo aistra
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas, karo istorikas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Gintautas Jakštys Lietuvos kariuomenėje tarnavo daugiau kaip du dešimtmečius, dalyvavo operacijose Afganistane ir kitur.
„Istorija – tai ne tik sausi faktai, datos ir įvykiai, bet ir gebėjimas analizuoti. Istorikai pasižymi kritiniu mąstymu ir analitiniais sugebėjimais, o tai ypač svarbios karininko savybės”, – sako Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas, karo istorikas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Gintautas Jakštys.
„Nuo pat vaikystės svajojau tapti karininku, bet istorija – mano gyvenimo aistra. Atgimimo metais aš galutinai apsisprendžiau, kad kuo jau kuo, o sovietiniu karininku tikrai nebūsiu. Taigi 1989 metais baigiau vidurinę mokyklą tvirtai nutaręs tapti istorijos mokytoju. Bet gyvenimas iš esmės pasikeitė 1991 metų sausio 13 dieną. Būdamas tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto antro kurso istorijos studentu, sausio įvykių metu savanoriu stojau į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Karinę tarnybą pradėjau eiliniu savanoriu ir per trejus metus išsitarnavau iki viršilos. Taigi tuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu derinau mokslus institute ir karinę tarnybą. Vėliau mokslai Lietuvos karo akademijoje, pirmasis karininko laipsnis ir tarnyba įvairiose pareigose. Galiausiai po tarptautinės misijos Afganistane, 2008 metų pradžioje buvau rotuotas į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, kur vėl grįžau prie istorijos studijų”, – pasakojo pašnekovas.
Gintautas Jakštys sako, kad Lietuvos istorija yra „kiekvieno iš mūsų įkvėpimo ir pasididžiavimo šaltinis”, o karo istorija esą ugdo karininkų supratimą apie vadų ir iškilių asmenybių svarbą mūšių ir karų eigai.
„Istorija – tai ne tik sausi faktai, datos ir įvykiai, bet ir gebėjimas analizuoti. Istorikai pasižymi kritiniu mąstymu ir analitiniais sugebėjimais, o tai ypač svarbios karininko savybės. Be to, dirbant su kariais, labai dažnai kyla diskusijos apie mūšius ir karines operacijas, štai čia ir vėl praverčia istorinės žinios, dėl ko buvo laimimi ar pralaimimi mūšiai ir karinės operacijos. Konkretūs istoriniai pavyzdžiai sudaro galimybes analizuoti veiksmus ir sprendimus, lėmusius pergalę ar pralaimėjimą. Taigi istoriko išsilavinimas – nenuginčijamas privalumas karinėje tarnyboje. Norėčiau tik priminti, kad kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas taip pat baigė istorijos studijas”, – sakė pašnekovas.
Jis pasakojo, kad tarnaudamas Karo akademijoje susipažino su puikiais karo istorikais, kurie padrąsino profesionaliai imtis Lietuvos kariuomenės istorijos tyrimų.
„Renkantis doktorantūros studijas, man svarbiausias kriterijus – kokybė, todėl labai džiaugiuosi, kad nuo užpraeitų metų studijuoju Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantūroje. Manau, kad einu teisingu keliu”, – teigė Klaipėdos universiteto doktorantas.
„Kad nepasikartotų 1940 metų birželio 15-oji”
Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas Paulius Nikonovičius, 2010–2017 metais studijavęs Klaipėdos universiteto istorijos bakalauro ir archeologijos magistro studijų programose, šiuo metu yra Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos vado pavaduotojas.
„Asmeniškai man karo istorija yra viena iš idėjinių atspirčių kasdien”, – teigia Paulius Nikonovičius, studijavęs Klaipėdos universiteto istorijos bakalauro ir archeologijos magistro studijų programose.
Iš Vievio kilęs vyras sakė Klaipėdoje studijuoti nutaręs dėl kelių priežasčių.
„Pirmoji jų buvo pats Klaipėdos miestas, kuriame kartas nuo karto lankydavausi dar iki studijų įvairiais tikslais, daugiausia dalyvauti sporto varžybose. Čia buvo universitetas, jūra, pramogos, kur kas platesnė darbo rinka… O ko gi daugiau reikia jaunam studentui?” – sakė jis.
Kai po poros studijų metų buvo galimybė rinktis tarp istorijos ir archeologijos, istoriją jis sako pasirinkęs nedvejodamas.
„Pirmiausiai todėl, kad istorikų taikomi metodai man buvo artimesni. Iš prigimties esu analitikas, besistengiantis savo interesų objektą išnarstyti po kaulelį. Taip pat vykdant istorinius tyrimus, jaučiau kur kas daugiau konkretumo ir tikslumo. Mažiau prielaidų, daugiau tiesių ir tikslių atsakymų. Antra vertus, kad ir kaip įdomiai atrodė archeologinė praktika, darbas prie dokumentų, kurių beveik niekas nenagrinėjo, kuriuose slypi daugybė paslapčių ir galbūt retkarčiais atsakymai į ,,istorijos mįsles“, žavėjo ir jaudino labiau. Na, o trečia priežastis buvo mano visų mokslinių darbų universitete vadovas Vacys Vaivada. Savo atsidavimu darbui, tyrimams, mano vykdomų tyrimų kontrole, jis mane galutinai įkvėpė tęsti tai, ką pradėjau. Jis neskaičiavo nei laiko, nei pastangų man pagelbėti bet kada ir visada tikėjo manimi, tad jaučiau neturintis moralinės teisės jo nuvilti. Taigi šiandien galiu pasakyti savo tuometinio pasirinkimo nė kiek nesigailįs. Teko pažinti dar daugiau įdomių lektorių, turinčių įvairių pasaulėžiūrų, kurie leisdavo į daugelį kartais žinomų istorinių dalykų pažvelgti visiškai naujai”, – pasakojo istorikas-karininkas.
Paulius Nikonovičius taip pat tikina, kad karo istorija „yra labai reikšminga karininkui kiekvieną jo tarnybos dieną”.
„Asmeniškai man tai yra viena iš idėjinių atspirčių kasdien. Kas rytą, kildamas į tarnybą, pirmiausiai galvoju, dėl ko tai darau. Atsakymas mintyse būna toks: kad daugiau karo istorijos lentynose neatsirastų tokia gėdinga data, kaip 1940 metų birželio 15-oji, kai buvo atsisakyta ginklu priešintis okupacijai. Kuo dar tai svarbu? Analizuojant karinius sprendimus, įvykius, konfliktų rezultatus, karines asmenybes, ginkluotę, taktiką, galima suprasti, kodėl vieniems pavyko nugalėti, o kitiems ne. Šitokio dalyko studijavimas, manyčiau, karininkui gal ir nepasufleruoja tiesiogiai, kuris sprendimas konkrečioje situacijoje yra teisingas, bet bent jau leidžia atmesti netikusius variantus. Manau, kad karo istorijos analizavimas karininkui yra vienas iš įrankių įgyvendinti jam iškeltą karinį uždavinį”, – sakė P. Nikonovičius.
Įgyvendina dvi svajones
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto trečio kurso studentas, Lietuvos kariuomenės jaunesniųjų karininkų vadų mokymų pirmųjų metų dalyvis Martynas Gramauskas taip pat sakė, kad istorija jam „visuomet buvo hobis”.
„Nuo vidurinės mokyklos laikų istorija buvo ir mano mėgstamiausias dalykas. Ypač domėjausi karo istorija. Taigi pabandžiau studijuoti tai, kas man patinka. Istorijos mokslas skatino mano patriotinius jausmus, kurių vedinas įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą. Studijuodamas universitete, sužinojau apie jaunesniųjų karininkų vadų mokymus: tarp Lietuvos universitetų studentų jie populiarėja, kiekvienais metais šiuos kursus baigia po kelis šimtus žmonių.
Kursai organizuojami ir Klaipėdoje, tad juos buvo patogu rinktis, o plečiantis Lietuvos kariuomenei, vis skelbiant apie karininkų trūkumą – karininko darbo vieta garantuota. Taigi, nusprendžiau įgyvendinti abi savo svajones: tapti istoriku ir kariškiu. Manau, abi šios specialybės tarpusavyje labai dera, kadangi kariškiams svarbu ne tik karinis pasiruošimas, bet ir patriotizmas savo šaliai. Mano nuomone, karo istorija gali paskatinti didesnį kariškių patriotiškumą ir pasiryžimą ginti savo šalį. Be to, ji gali padėti geriau parengti kariškius psichologine prasme, lavinti jų logiką ir rasti būdų parengti geresnę karinę strategiją. Todėl manau, kad kariškiams istorijos mokslas labai pravartus”, – dėstė M. Gramauskas.
Neatmeskime tikimybės kad gerbiamas daktaras Vytautas Jokubauskas gali pasukti politiko keliu, kad tai būtų skaidru Vytauto autobiografijoje trūksta labai svarbių 4 metų po vidurinės baigimo.