P0

Nuomonės

Lietuvio kodas (4)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2018-06-27


“Žemaičiams ypač būdingi visiems gerai žinomi lietuvių tautos bruožai – niūrumas, uždarumas, įtarumas; išorinis pamaldumas ir pomėgis  bylinėtis”, –  tai tik viena iš daugelio taiklių ką tik išleistos istoriko Gedimino Kulikausko knygos “Lietuvio kodas” citatų, kurių čia ketiname pateikti dar ne vieną.

Jei būčiau istorijos mokytoja, šią knygą privalomuoju būdu liepčiau perskaityti visiems vyresnių klasių moksleiviams. Esu įsitikinusi, kad dauguma iš jų visai kitaip “pamatytų” lietuvių gyvenimą prieš 100 ir kiek daugiau metų nei apie tai sužino iš rimtų istorijos vadovėlių. Jokių datų kalimo, o anuometinio gyvenimo vaizdas nupieštas taip, tarsi žiūrėtum kino filmą, tarpais primenantį ir juodąją komediją, ir net įtempto siužeto trilerį!

Užkietėję individualistai žemdirbiai

Be pradžioje išvadintų žemaičiams būdingų bruožų, knygos autorius išskiria dar vieną tipišką lietuvio ypatybę – individualizmą.

“Lietuvio įsitikinimu, bet koks ūkis tik tada bus gerai ir protingai valdomas, jei teturės vieną nuolatinį savininką (…)  Jei tarp lietuvių ir susikuria kokios draugijos žemės ar miško pirkimui, jos labai neilgaamžės ir paprastai suyra dėl dalyvių nesutarimo”, – rašoma knygoje.

Ir toliau: “Kiekvienas lietuvis ir žemaitis stengiasi atsiskirti…apsitverti savo, kad ir mažiausią nuosavybę (…) Ir visa tai vien tam, kad, apsitvėręs išsvajotąjį žemės sklypelį, lietuvis galėtų sau garsiai pasakyti: “Dabar aš ant savęs ponas”.

Knygoje daug dėmesio skiriama lietuvio, kaip žemdirbio, tipiškoms savybės aptarti. Anot knygos autorius, šios žemdirbio savybės išlikusios iki šiol – jos esą atsispindi ir dabartinių miestiečių siekyje turėti vadinamąjį kolektyvinį sodą ar kokią nors vasaros sodybą, t.y. savo nuosavą žemės lopinėlį.

Keista, bet, pasirodo, ir prieš 100 metų lietuviai, ypač žemaičiai, buvo mėgėjai… bylinėtis. Kartu čia atsispindi ir didelis žmonių savanaudiškumas.

Štai kaip apie tai pateikiama knygoje: “Žemaitis pasirengęs bet kam perkąsti gerklę net dėl mažiausio žemės lopinėlio. Jei tik kaimynas išdrįsta bent mažumėlę “ne taip” perkelti tvorą, tuoj sukviečiami visi kaimo vyrai apžiūrėti šios piktadarystės.(…) Ir jau greičiau nualins visą savo ūkį bylinėdamasis po teismus, nei atiduos menkiausią pėdą savo lauko”.

Lietuvės emigrantės Amerikoje, knygos iliustracija
Problemų sprendimo būdas – emigracija

“Lietuvio kodas” turėtų nustebinti tuos dejuojančiuosius dėl didelės lietuvių emigracijos, kurie ją mėgsta įvardinti kaip šių dienų didžiausią problemą.

Emigruoti lietuviai pradėjo dar XIX a. pabaigoje, o štai “1908-1912 m. emigrantų srautas padidėjo iki 16 500 kasmet”.

Martynas Yčas, Kauno gubernijos atstovas Rusijos Valstybės Dūmoje, 1913 metų gegužę rašė: “Lietuvių emigracija – tai grynas bėgimo paveikslas, eina, kas dar sveikas, bėga patys stiprieji, gerieji darbininkai”. Jo manymu, vien per 1900-1906 m. į JAV emigravo apie 76 000 lietuvių.

“Krašte pasilikę jauno amžiaus tvirti vyrukai ėmės darytis tokia retenybė, kad į juos žiūrėta įtariai – kaip turinčius kokią slaptą ydą, nevisaverčius ar atsilikėlius. O paskui vyrus užjūrin jau ėmė traukti ir merginos – ne viena išsitardavo, kad gaila palikti savo kraštą, bet ką darysi. Juk… “iškeliavo pirma vyrai, juk visą savo amžių nedavatkausi, o čia pasilikusieji vyrai tai tik “skurlupiai” – visi gerieji Amerikoje”.

Tačiau įdomiausia visgi yra emigracijos priežastis. Nors tada, kaip ir dabar, patys lietuviai esą teigė bėgę nuo ekonominio skurdo, autorius pabrėžia, jog jie emigraciją rinkosi kaip… pabėgimą nuo problemų sprendimo čia, Lietuvoje.

Būdami žemdirbiai, lietuviai labai neigiamai žiūrėjo į amatus, verslą, ypač – prekybą, kuria užsiėmė daugiausia vien žydai ir kitataučiai, tačiau nuvykę į Ameriką mielai imdavosi darbų, kurių Lietuvoje…taip gėdydavosi. Jums tai nieko neprimena?

Higiena: jokių tualetų, iki juodumo blizganti patalynė ir prausimasis kartą per savaitę

Tariamą senųjų lietuvių “dvasingumą” neretai mėgstančius pabrėžti kai kuriuos “patriotus” turėtų ištikti lengvas šokas, sužinojus apie kai kuriuos XX a. pradžios tautiečių higienos (labiau tiktų sakyti antihigienos) įpročius.

Šiomis dienomis Lietuvoje paskelbtas ES reikalavimas kuo greičiau visus dar šalyje tebesančius lauko tualetus panaikinti neturėtų labai stebinti, žinant, kad XX a. pradžioje dauguma lietuvių išvis jokių tualetų neturėjo, o gamtinius reikalus atlikdavo tiesiog kieme, už kampo. Į kunigų raginimus įsirengti “būdeles” žiūrėjo labai priešiškai. Užtat… “užvažiuok pas kokį ūkininką ant kiemo, tai pirmučiausia išvysi didį nešvarumą nuo žmonių mėšlo, – visi pašaliai pasmirdę”, – 1894 m. piktinosi gydytojas Jonas Staugaitis.

Dar baisesnė padėtis būdavo vadinamuosiuose atlaiduose, į kuriuos suplaukdavo minios žmonių. Štai kaip 1906 m. didžiuosius Žemaičių Kalvarijų atlaidus, vykstančius iki šiol, aprašė  “Lietuvos žinios”: “Neturėdami kur išeiti, žmonės nubjauroja visus pašalius, davatkos suneša milijardus blusų”, o pasibaigus šventei, “kaip kokios malonės reikia laukti “prigimtų valytojų” – lietaus ir… kiaulių, kurie nuplauna nuskandina ir suėda visas bjaurybes”. Beje, palaidos kiemuose ilgą laiką laikytos kiaulės irgi sėkmingai sudorodavo tai, ką žmogus po savęs kieme palikdavo…

Nebuvo lietuviai mėgėjai ir praustis bei maudytis.

“XX a. pradžioje prausiamasi buvo ryte, bet ne vos atsikėlus, o tik prieš pusryčius. Ir daugiau tą diena jau nebesiprausta, nebent prieš valgį, jei rankos būdavo labai nešvarios. Kojos plautos retai, nes juk ir “patalai ne balti”. (…) Didesnė dalis žemaičių apylinkių žmonės, ypač vyrai, burną prausdavo ne kasdien, vieną kartą savaitėj, dažniausiai eidami į bažnyčią, svečius”… Moterys esą būdavusios švaresnės, prausdavosi kelis kartus per savaitę.

Teigiama, kad XX a. pradžioje antklodės būdavo keičiamos, kai nusidėvėdavo. “Pagalviai turėjo užvalkalą. Bet šis ir antklodė dažnai nuo juodumo blizgėdavo”.  Kiek vėliau lovos skalbiniai jau buvo keičiami 2-3 kartus per metus – prieš Velykas, Kalėdas, o kūno skalbinius keisdavo “2-3 kartus per mėnesį”.

Tad ar verta stebėtis, kad to meto kaime “beveik niekad nenutrūkdavo kova su parazitais. Utėles, iššukavę iš plaukų šepečiu, traiškydavo nykščio nagu” (…) arba “utinėdavo vieni kitų galvas, po sruogą praskirdami plaukus ir atrastas utėles traiškydami peilio galu prie odos”.

Lauko išvietes Lietuvoje imta kurti tik I-ojo pasaulinio karo metu, “mat didumą šalies 1915 m. užėmę vokiečiai kaipmat pasibaisėjo mūsų krašto higiena”.

Vokiečiai pirmiausia išleido įsakymą, įpareigojantį pasistatyti kiekviename ūkyje po lauko išvietę – “tvirtą skrynią.” Rašoma, kad “mėgstamu vokiečių kareivių užsiėmimu tapo nešvarių vietinių gaudymas ir priverstinis prausimas pirtyse”.

O iš Amerikos į Kauną net 1932 metais (!) grįžęs lietuvis piktinosi, jog išgirtojoje laikinojoje sostinėje yra vos vienas viešas prastos būklės lauko tualetas geležinkelio stotyje. “Įsteigti keletą viešų išeinamų vietų Kaune, rodos, ir pastangos, ir kaštai menki, o vis dėlto neįstengiama! Visų galingiausias apsileidimas, ištižimas”…

Gilios kontrabandos tradicijos

Tai, kad nemaža dalis ir šiandieninių tautiečių nepeikia kontrabandinių prekių, jas perka ir vartoja irgi, autoriaus nuomone, galima susieti su istorine tradicija. Mat gyvendami šalia turtingesnių, tvarkingesnių kaimynų, ypač – Prūsijos, lietuviai kontrabandos “amatą” buvo puikiai įvaldę ir nelabai, kaip ir dabar, jį smerkė.

Apie tai, žinia, nemažai savo kūriniuose rašė ir mūsų žemietė Ieva Simonaitytė, o štai “Lietuvio kodo” autorius teigia, kad “einamiausios prekės” XX a. pradžioje buvo arbata, parfumerija, audiniai, parakas, prūsiškas spirtas ir lietuviškos knygos. O ties siena su Rusija pelningiausios buvo “gyvosios prekės”, t. y. slapta sieną mėginantys pereiti ano meto nelegalai – katorgininkai, politiniai kaliniai, besislapstantys nuo šaukimo į rekrūtus ir kt.

Nevengė “kitų prekių” per sieną gabenti ir išgirtieji knygnešiai. Knygnešys Juozas Jakūbauskas pasakoja nešdavęs ne tik knygas, bet ir savotišką “mišrainę”: “Mes turėjom prekių už 500 rublių: knygų, arbatos, ražančių, agnosėlių”. Jonas Švedas “pargabendavo ir visa kita, ką jo žmonės prašydavo, pav., šilką, ginklus”…

Ir dar šis tas

Atskiras knygos skyrius skirtas jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpio lietuvių kalbos norminimui, kalbininkų tarpusavio nesutarimams, kaip keisti svetimybes ir barbarizmus, atlietuvinti pavardes, vietovardžius ir kt.

Pabaigai – 1939 metais “Aido” paskelbtos 10 populiariausių to meto lietuvių pavardžių. Pirmąją vietą užėmė Butkus (960 šeimų), antrąją – Balčiūnas (931 šeima), trečiąją – Šimkus (838 šeimos). Toliau iš eilės sekė Urbonas, Rimkus, Žemaitis, Adomaitis, Petraitis, Bagdonas ir Kairys.

Žinoma, tai tik paviršutinis “prabėgimas” daugiau kaip 400 puslapių gausiai iliustruota dokumentine knyga, kurią linkėčiau perskaityti kiekvienam lietuviui.

Pirmiausia dėl to, kad suprastume, kaip visgi toli per kiek daugiau nei 100 metų esame nukeliavę civilizacijos vieškeliu, pakely palikę nešvarą, ligas, badą, nevalyvumą, prietarus ir kt.

Tačiau kartu ši knyga verta dėmesio ir dėl kitos, paradoksalios, priežasties – ji kaip veidrodis parodo tai, ko daugelis iš mūsų nelabai norėtume matyti ir pripažinti: kad ir kaip toli būtume pažengę civilizacijos srityje, mūsų “genetinė” prigimtis, deja, atsilieka, savyje išsaugojusi ir ne pačius simpatiškiausius kai kuriuos tipiškus lietuvio bruožus…


2018-06-27

4 komentarai “Lietuvio kodas”

  1. Dabar pamačius tokias gyvenimo sąlygas, tiksliau tokį būdą ir antisanitariją, nupurtytų lyg elektros srovė. Manau visi mėgsta naujus, švarius, gaivius patalus https://namutekstile.lt/patalyne/patalynes-komplektai kuo natūralesnių audinių, kad būtų malonu kūnui. Neįsivaizduoju koks galėjo būti poilsis po sunkių darbų įkristi purvinam į tokį pat purviną guolį, brrr, džiaugiuosi, jog gimiau kada gimiau, o ne amžiumi anksčiau 🙂

  2. Prie Lietuvio kodo ,galiu pridėti vieną pastebėjimą, kuris turbūt baigia išnykti ne be to pačio lietuvio. Jaunystėje dalyvavau pėsčiųjų turistiniame žygyje Žemaitijoje. Pavargome, ištroškome. Mūsų grupės vadovė-geografijos mokytoja, priėjus prie žemaičio sodybos, mums pasakė, kad eis pas šeimininkę prašyti , kad mums leistu atsigerti vandens iš šulinio.Mes nustebome, tai vadovė mums pasakė, kad jeigu žemaičio nepaprašysi žemaitiškai, tai vandens gali ir negauti. Žinoma, mūsų vadovė mokėjo žemaitiškai. O dabar užsienyje dažnai lietuvis stengiasi nesusitikti su nepažįstamu lietuviu, nes tavo tautietis gali būti iš tų, kuris pasinaudos tavo padėtimi, kad tavę apgauti, net apiplėšti. Žinoma, kad tai daro ne kiekvienas lietuvis, bet taip yra nutikę ne vienam, nes nusikaltimas neturi tautybės.

    • Tarp kitko, labai taiklus Karolio pastebėjimas. Į kalbančius “kitoniškai” vyresnio amžiaus žemaičiai iki šiol dar šnairuoja 🙂

  3. Labai gera knyga. Verta paskaityti. Na, ir puiki knygos recenzija, anotacija ar kaip čia pavadinti, kad išvengtu žodžio reklama..
    Šaunuolė straipsnio autorė, kad taip subtiliai pareklamavo išties vertingą knygą. Ačiū!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt