Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Prezidentiniai pėdsakai Klaipėdoje (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2018-06-30


Nuo idėjų gvildenimo, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai, iki jo prijungimo įvykių, drąsaus bandymo sutramdyti nacius ir galiausiai krašto praradimo – visuose šiuose istoriniuose etapuose teko dalyvauti pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai.

Iš 16-os metų, kai tarpukariu Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, daugiau nei dvylika prabėgo prezidentaujant A. Smetonai.

„Klaipėdos krašto reikalams Lietuvos valstybėje buvo skiriamas didelis dėmesys, kartais net viršijantis realias mūsų galimybes. Tačiau mums oponuojančios jėgos buvo nepalyginamai stipresnės“, – taip A. Smetonos politiką Klaipėdos atžvilgiu vertina istorikas, diplomatas Vytautas Žalys.

Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Antano Smetonos atvykimas į Klaipėdą 1923 m. vasario 24 dieną. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Gyvybinis reikalas“

Pirmąją knygą, nagrinėjančią A. Smetonos gyvenimą, JAV 1964 m. išleido prezidento raštus 1930 m. rengęs ir 1938-1940 m. jo asmens sekretoriumi dirbęs Aleksandras Merkelis. Tačiau jis, anot istoriko, diplomato Alfonso Eidinto, parašė idealizuojančią studiją.

A. Merkelis tvirtino, kad A. Smetona dar I pasaulinio karo pradžioje spaudoje reiškė „lietuvių tautos viltį, kad Didžioji Lietuva būtų sujungta su Mažąja“.

Pirmosios A. Smetonos prezidentavimo kadencijos metu, 1920 m. kovo 20 d. vykusio 48-ojo Valstybės Tarybos posėdžio metu, į ją buvo kooptuoti keturi Mažosios Lietuvos atstovai – Vilius Gaigalaitis, Kristupas Lekšas, Martynas Jankus ir Jurgis Strekys, o Tarybos sekretorius Jokūbas Šernas perskaitė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybos aktą, kuriuo buvo išreikštas Mažosios Lietuvos noras susijungti su Didžiąją ir prašyta Antantės panaikinti muitų sieną perkeliant ją prie Nemuno, pavesti geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefonus Lietuvos susisiekimo administracijai bei leisti Lietuvos valstybei naudotis Klaipėdos uostu ir Nemunu. Po šio ceremonialo A. Smetona pasakė kalbą, kurioje tikino, kad abiejų Lietuvų lietuviai vienas kitą gerai supranta ir nori „vėl draugėj gyventi“. Jis pabrėžė, kad skirtinga tikyba nėra kliūtis, o tik praturtina kraštą.

„Mažoji Lietuva, sutapusi su Didžiąja, nieko nepraras iš to, kas jai brangu <…> Demokratintoji Lietuva <….> mokės įvertinti savo giminaičių kultūros reikalus. Priešingai, Mažosios Lietuvos dalis, kuri sutampa su Didžiąja, bus visais atžvilgiais laimingesnė, nei pirma buvo“, – tada kalbėjo A. Smetona.

„Vilnius ir Klaipėda A. Smetonai buvo gyvybiniai reikalai, ir apie juos kiekviena proga ir įvairiais atžvilgiais daug rašė, stipriai argumentuodamas jų priklausymą ir būtinumą Lietuvai“, – tvirtino A. Merkelis.

Sukilimo priešaušryje

1952 m. jau emigracijoje Vincas Krėvė-Mickevičius, aprašydamas Šaulių sąjungos ir savo paties vaidmenį planuojant Klaipėdos krašto sukilimą, neminėjo jokių konkrečių datų.

Kitą dieną po nuliūdinusio susitikimo su premjeru Ernestu Galvanausku (išgirdo, kad „nėra vieno nusistatymo“ ir sukilimo iniciatyvos nesiimama, visas reikalas paliekamas Šaulių sąjungai), V. Krėvė teigė susitikęs su taip pat kaip ir jis Šaulių sąjungos tarybai priklausiusiu A. Smetona.

Pastarasis esą išsakė nuomonę, kad Vyriausybė protingai pasielgė norėdama pasilikti nuošaliai ir žadėjo pasikalbėti su nusimanančiais žmonėmis, kaip būtų galima įkeisti Šaulių sąjungos nekilnojamąjį turtą be jos Tarybos pritarimo ir gauti paskolą sukilimo operacijai.

Dar tą patį vakarą A. Smetona (nuotrauka – iš Kauno viešosios bibliotekos archyvo), anot V. Krėvės, pranešė viską apgalvojęs ir visiškai pritariantis sumanymui rengti sukilimo operaciją, sutinkantis irgi prisiimti atsakomybę. O dėl Šaulių sąjungos turto įkeitimo jis pažadėjo pasikalbėti su bankininku, kunigu Juozu Vailokaičiu. Pastarasis nutarė Šaulių sąjungai paaukoti 12 500 dolerių, o jei dar prireiks, papildomai pažadėjo skirti 10 000.  

1922 m. gruodžio 23-ąją, kai jau buvo prabėgęs mėnuo po slapto Lietuvos Vyriausybės pasitarimo, kurio metu buvo nutarta rengti sukilimo operaciją, „Trimito“ straipsnyje „Klaipėdos nelaisvė“ A. Smetona rašė: „Neturint Klaipėdos – negalimas yra laisvas prekybos bendravimas su Vakarų Europa. Jei nė vieno lietuvio nebebūtų likę Klaipėdos sklypelyje, tad ir tuomet ji vien ekonomijos atžvilgiu teisingai turėtų priderėti Lietuvai. Dabar gi patys Alijantai savo parašais yra patvirtinę, jog ta sritis iš senų senovės lietuvių apgyventa, jog ji vienintelė Lietuvos prieiga į jūrą, ir tie Alijantai mūsų tenai neleidžia, nori prievarta suvaryti mus Lenkijos bučin. Nesiduosime. Ir pelė savo urve ginasi. Mes gi tauta, ir jos garbė neleidžia mums sutikti su žeminančiais jos vardą pasiūlymais. Kaip ambasadorių konferencija išspręs Klaipėdos klausimą, netrukus pamatysime. Ir nors didelis tos konferencijos autoritetas, tačiau jeigu ji išspręstų tą klausimą mūsų nenaudai, tai toks spręsmas būtų mums neprivalomas, nes jis būtų neteisingas. Tad budėkime ir saugokimės klastingų viliojimų ir mūsų garbės ir nepriklausomybės kaina siūlomos Alijantų dejūrės“.

A. Merkelio teigimu, A. Smetona buvo gerai informuotas, kas dedasi Klaipėdos krašte ir žinojo apie Lenkijos ketinimus bei užkulisinę veiklą.

1923 m. sausio 4 d. „Trimtie“ jis paskelbė kitą straipsnį „Klaipėdos lėmimo belaukiant“. Jame A. Smetona teigė, kad kur kas didesnė tikimybė yra, jog Klaipėdos kraštas bus padarytas freištatu ir liks Lenkijos bei Prancūzijos globoje. Kartu jis dėstė, kad Klaipėdos kraštui naudinga būtų tapti Lietuvos dalimi ir dėl ekonominių priežasčių (galimybės perdirbti ir eksportuoti žemės ūkio produktus, realizuoti Lietuvoje žuvį ir veislinius gyvulius, darbininkams būtų darbo Lietuvos pramonėje). Anot A. Smetonos, Klaipėdos kraštas turėtų autonomiją kultūros, žemės ūkio, prekybos ir pramonės srityse. O jei Klaipėda atitektų Lenkijos įtakon, Lietuva „aklinai uždarytų savo sienas“ ir kraštui tektų „nuolat grimsti į skurdą, vargą, ūkio suirimą“. Tokio požiūrio, anot jo, laikosi „ne tik Smetona su Voldemaru, bet vis lietuvių partijos“.

„Gi priskyrė jie Lenkijai Silezijos dalį, kurioje lenkų dar gi visai nėra arba yra jų labai mažai, kurią Lenkija neteisėtai ir smurtu pasigrobė. Gi lietuviai ramiai, ir galbūt, per ramiai laukė Klaipėdos klausimo išsprendimo ir todėl šiandien Alijantai negerbia jų valios, niekiną jų per didelį nuolankumą. <…> Mūsų tautos garbė neleidžia statyti save juokams. Jei tauta ramiai lauks, kol bus leista Lenkijai laisvai „naudotis“ Klaipėda, tai kodėl paskui negali ta pati Lenkija pareikalauti teisės „laivai naudotis“ ir Kaunu: juk Kaunas pakeliui į Klaipėdą. <…> Ir Alijantai su Prancūzija priešakyje turi pagaliau susigriebti ir atsigosti, kad ir maža tauta privalo savo teisės ir teisybės. Jeigu jie to dar nesupranta, tai jau metas, labai metas duoti jiems tai suprasti. Kitaip sakant, lietuviai turi stačiai ir aiškiai parodyti ne vien žodžiu, bet ir veiksmu, kad jei Klaipėda neketinama priskirti Lietuvai (ir tik jai vienai), tai jie žūt ar būt protestuos prieš tai kaip mokėdami, nes tai būtų didžiausia neteisybė. <…> Didžios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas“, – rašė A. Smetona.

Jau vykstant sukilimui „Krašto balse“ 1923 m. sausio 13 d. jis paskelbė straipsnį „Klaipėdos sukylimo pareiga“.

„Prancūzija ir Anglija, kurios kariaudamos su Vokietija, turėjo įsirašiusios savo vėliavoje visų prislėgtųjų tautų laisvę, šiandien visokiais diplomatijos kabliukais tikoja atiduoti Klaipėdą, o su ja ir su Nemunu visą Lietuvą Lenkijos imperializmui“, – rašė A. Smetona, konstatuodamas, kad „mūsų diplomatija subrankrutijo“.

Anot jo, „Didžioji Lietuva – jos valdžia ir visuomenė – privalo visomis pajėgomis palaikyti klaipėdiškius“.

„Klaipėdos sukylime įvykio logikos pamate yra doros ir teisės, taigi švenčiausioji visos lietuvių tautos pareiga yra ne vien žodžiu, bet ir visomis pajėgomis paremti, nežiūrint, ką pasakys pasaulio galybės. Nusižengimas būtų sustoti pradžioje ar viduryje kelio. Valdžia privalo per visas savo atstovybes laikytis tvirtos linijos, kad Lietuva jokiu būdu neatsisakys nuo Klaipėdos, kad kraštas taptų freištatu. Dabar yra paskutinė valanda mūsų diplomatijai atsisakyti nuo kreivos tradicinės politikavimo linijos. Valdžia turi tiek sustiprinti įvykusį sukilimo faktą, kad jis pavirstų teise ir Antantės akyse“, – savo poziciją dėstė tuomet valdžios užribyje buvęs A. Smetona.

Tapo ypatinguoju Vyriausybės atstovu

1923 m. sausio pabaigoje A. Smetona buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės ypatinguoju atstovu prie Ambasadorių konferencijos komisijos Klaipėdos krašte.

Klaipėdos krašto visuomenės ir politikos veikėjai prie Prefektūros Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo iškilmių metu 1923 m. vasario 20 dieną. Antanas Smetona – pirmoje eilėje trečias iš dešinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Brolio Gedimino Galvos surašytoje politinėje biografijoje,1982 m. išleistoje Čikagoje, E. Galvanauskas tvirtina ilgai svarstęs, kurį asmenį pasirinkti atstovu Klaipėdos krašte tartis su Nepaprastąja Ambasadorių konferencijos komisija. A. Smetona pasirodė tinkamiausias, nes buvo ryškioje opozicijoje, „o tai rodytų, kad visi lietuviai yra vieningi dėl Klaipėdos krašto“.

Anot E. Galvanausko, A. Smetona troško garbės, „pirmojo prezidento pareigos paliko išdidumo pėdsakus“, todėl ne jis buvo pakviestas į ministeriją, o pats premjeras aplankė A. Smetoną ir pakvietė tapti Vyriausybės atstovu.

„Aš nesu susipažinęs su Klaipėdos krašto reikalais. Man nežinoma nei vyriausybės politika, ką ji padarė ir ko siekia“, – tokius A. Smetonos žodžius citavo G. Galva brolio biografijoje, pabrėždamas, kad taip pirmasis prezidentas „bandė brangintis“.

A. Eidintas mano, kad A. Smetona buvo pasirinktas todėl, kad „Vyriausybei reikėjo patyrusio žmogaus ir politiko, galinčio sėkmingai spręsti krašto inkorporavimo į Lietuvos sudėtį problemas“. Be to, E. Galvanauskas esą žinojo, jog A. Smetona su V. Krėve per savo veiklą Šaulių sąjungoje gerai žino kai kurias Klaipėdos krašto aktualijas ir patys planavo jo prijungimo prie Lietuvos strategijas.

Kitose rašinio dalyse: 

Dviejų lyderių dvikova Klaipėdos fone;

 Ką Smetona kalbėjo ir darė per pirmąją Jūros šventę Klaipėdoje?

 Smetona, Adolfas Hitleris ir hitlerininkai;

 Ar Smetona galėjo įsakyti ginti Klaipėdą 1939 metais?


2018-06-30

Vienas komentaras apie “Prezidentiniai pėdsakai Klaipėdoje”

  1. Kas skaitys Vincą Mykolaitį Putiną,
    Kai Vladas Putinas šneka rusiškai.
    Ar sugrįš į gimtinę Vincas Trumpa,
    Kai Donaldas Trumpa jau nekalba lietuviškai. ..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt