Kultūra

Pristato nepažintą Didžiojo karo poveikį Lietuvos visuomenei

Avatar

Martynas Vainorius
2018-07-02


Šiais metais minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktį, dažnai pamirštame globalų kontekstą, dėl kurio šis atkūrimas tapo įmanomas. „Nebūtų Pirmojo pasaulinio karo, nebūtų ir moderniosios Lietuvos valstybės“, – sako istorikai.

Apie šio karo reikšmę Lietuvos visuomenei, atskleistą naujoje Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto keturių mokslininkų (Vasilijaus Safronovo, Vytauto Jokubausko, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus) knygoje “Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija”, papasakojo šios tyrinėtojų grupės vadovas dr. V. Safronovas.

“Lietuva šiandien išties paradoksų šalis. Taip susikoncentravome į praeities ir nūdienos herojus, taip rūpinamės švęsti, kad visai pamiršome, jog 1918 metais Lietuvoje žmonės neturėjo ko švęsti – jie galėjo nebent gedėti dėl daugybės beprasmių aukų ir sužlugdytų likimų”, – sako dr. Vasilijus Safronovas.
Didysis karas – Lietuvos auditorijai gana neįprastas pavadinimas?

Žmonės suteikė tokį pavadinimą konfliktui, kurį šiandien vadiname Pirmuoju pasauliniu karu. Tarpukariu taip pat ir Lietuvoje jis beveik visuomet buvo vadinamas Didžiuoju karu arba, pagal vokišką tradiciją, Pasauliniu karu. Nors tai nebuvo pirmasis pasaulio istorijoje konfliktas, kuris vienu metu vyko keliuose žemynuose, šiuo pavadinimu, akivaizdu, bandyta išreikšti sukrečiančius šio konflikto mastus ir poveikį. Karas, po kurio niekas nebuvo taip, kaip anksčiau.

Sukrečiantis jis buvo ir tuo metu dar neegzistavusios Lietuvos visuomenei: šimtai tūkstančių išvietintų gyventojų, dešimtys tūkstančių žuvusiųjų, sugriauti miestai, nustekenta ekonomika, išardyti buvę žmonių kontaktai, pašlijusi moralė, neatlaikyti iššūkiai žmogiškajam orumui, bet taip pat naujai atsiradusios galimybės. Apie tas galimybes ypač šiais metais viešojoje erdvėje kalbama daugiausiai, bet fonas ir kontekstas, kuriame jos atsirado, beprisimenamas retai.

Šiais metais sukanka šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, bet bent jau Lietuvoje daug dėmesio šiam įvykiui, atrodo, neskiriama?

Tai nėra vien Lietuvos ir vien šiandienos problema. Pažvelgę į tai, ką šiandien atsimename viešai – deportacijos, pasipriešinimas, Holokaustas, totalitarinių ir autoritarinių režimų prievarta – suvoksime, kad Pirmojo pasaulinio karo reikšmę yra užgožusios Antrojo pasaulinio karo patirtys. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą būta beveik visų mano įvardytų reiškinių, kurie vėliau kartojosi per Antrąjį – tik jie reiškėsi kitokiuose kontekstuose ir kitomis apimtimis. Tik turėkime omeny, kad žmonės tokios prievartos, kaip per Didįjį karą, tuo metu daug kur nebuvo patyrę labai ilgą laiką. Lietuvoje buvo nebent du XIX amžiaus sukilimai, o šiaip jau – nuo Napoleono žygio į Rusiją laikų.

Taigi, šoko, prielaidų patirtims traumatizuotis būta ne ką mažiau, jei ne daugiau lyginant su Antruoju pasauliniu karu.

O Lietuva šiandien išties paradoksų šalis. Taip susikoncentravome į praeities ir nūdienos herojus, taip rūpinamės švęsti, kad visai pamiršome, jog 1918 metais Lietuvoje žmonės neturėjo ko švęsti – jie galėjo nebent gedėti dėl daugybės beprasmių aukų ir sužlugdytų likimų.


Per mažai dėmesio skiriame ir visoms aplinkybėms, dėl kurių atsirado galimybės paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. O kalbant apie tas aplinkybes, aišku, ir visiškai akivaizdu viena – nebūtų Pirmojo pasaulinio karo, nebūtų ir moderniosios Lietuvos valstybės. Šį pasakymą galima tik detalizuoti: Vokietijos kariuomenės prasiveržimas į Rusijos teritoriją 1915 metais, Vasario revoliucija ir Spalio perversmas Rusijoje 1917-aisiais, Brest Litovsko taika tarp bolševikų vyriausybės ir Vokietijos 1918 metų kovo 3 dieną, o galiausiai Kompjeno paliaubos lapkričio 11 dieną ir sąjungininkų sprendimas prilaikyti Vokietijos kariuomenę buvusioje Rusijos teritorijoje. Visa tai ne šiaip aplinkybės, bet veiksniai, darę labai konkrečią įtaką galimybėms kelti ir spręsti Lietuvos klausimą.

Apie tuos veiksnius tikrai nekalbama labai daug. Ar jūsų knyga jiems ir skirta?

Ne visai. Mūsų knyga nėra tipiška Pirmojo pasaulinio karo istorija. Veikiau tai pasakojimas apie tai, kaip žmonės tą karą patyrė ir ką vėliau su tomis savo patirtimis darė, kokias reikšmes toms patirtimis suteikė.

Knygoje lyginame dvi tarpukario visuomenes – Lietuvos ir buvusios Rytų Prūsijos, integruodami į šį tyrimą ir Klaipėdos kraštą.

Ar kas nors apie tai yra rašęs iki šiol?

Lietuvoje beveik niekas. Apskritai Lietuvoje, be mūsų projekto komandos, šiandien turime gal tris keturis istorikus, kurie galėtų kompetentingai pasisakyti apie Pirmojo pasaulinio karo eigą Lietuvos teritorijoje, ir dar tiek pat, rašančių apie šio karo politinį ir iš dalies socialinį poveikį.

Mes gi didžiausiu savo pasiekimu laikome tai, kad knygoje, apie kurią kalbame, mums pavyko aprėpti iki šiol beveik visiškai nepažintą Didžiojo karo socialinio ir kultūrinio poveikio Lietuvos visuomenei lauką. Detaliau nei iki šiol atskleidėme Lietuvos gyventojų karo patirtis, dėl karo įvykusią socialinių vaidmenų kaitą, pirmą kartą tyrėme karo veteranų pastangas apginti ir įtvirtinti savo statusą bei tai, kokius įspaudus karas paliko, kaip atsiskleidė socialiniuose santykiuose, kultūroje ir atmintyje Lietuvoje tarpukariu.

Nuosekliai lygindami Lietuvos visuomenėje tirtus reiškinius su Rytų Prūsijos visuomene, sugebėjome išryškinti daugybę panašumų greta palyginti nežymių skirtumų. Tai irgi svarbus pasiekimas.

Iki šiol istorikai teigdavo, esą Vidurio Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo naujai atsiradusiose valstybėse Didysis karas tarpukariu buvo pamirštas, užgožtas, ir taip atsitiko esą dėl to, kad po šio karo žmonės šiose valstybėse buvo priversti kovoti dar ir dėl nepriklausomybės. Šią, vėlesnę patirtį jie neva vėliau ir sureikšmino. Kitaip buvo „senosiose“ Europos valstybėse, kurios Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo. Ten tarpukariu Didysis karas ir jame kritusios aukos buvo pagrindinis viešosios atminties objektas. Mūsų tyrime specialiai pasirinkome lyginti dvi kaimynines visuomenes, kurios, remiantis ligšiolinėmis istorikų interpretacijomis, priklauso Pirmojo pasaulinio karo „atminties“ ir „užmaršties“ regionams – Rytų Prūsijos ir Lietuvos. Daugybė panašumų tarp šių visuomenių, kuriuos mums pavyko atskleisti, iš tiesų nustebino ir mus pačius. Manome, kad tai, ką atskleidėme knygoje, gali paskatinti Didžiojo karo poveikio skirtingoms Europos žemyno dalims fundamentalų permąstymą.

Kaip šiame kontekste atrodo Klaipėda? Sakėte, kad jai knygoje irgi skyrėte dėmesio.

Klaipėdos kraštui knygoje išties skyrėme nemažai dėmesio – gal ne tiek dėl didelės meilės Klaipėdai, kiek dėl to, kad šis regionas tarpukariu buvo labai įdomioje situacijoje. Klaipėdos krašto gyventojai patyrė Pirmąjį pasaulinį karą lygiai taip pat, kaip visi rytprūsiečiai. Vėliau kartu su kitais rytprūsiečiais jie dar buvo priversti kovoti ir dėl tinkamo savo netekčių atlyginimo. Tačiau 1920 metais kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, o 1923 metais prijungtas prie Lietuvos, kurios autonomine dalimi vėliau buvo 16 metų.

Karo veteranų ir nukentėjusiųjų  kare gyventojų, kurių buvo ne keli šimtai, bet dešimtys tūkstančių, socialinių aprūpinimo klausimas dėl šių politinių pokyčių „įstrigo“ Lietuvos ir Vokietijos santykių verpetuose. Tuo šis kraštas kitoks, lyginant su Rytų Prūsija. Tačiau jis buvo kitoks ir lyginant su likusia Lietuva: pavyzdžiui, tuo, kad daugelis šio krašto vyrų – vokiečių ir lietuvių – karo metais kariavo būsimoje Lietuvos teritorijoje Vokietijos pusėje, arba tuo, kad Klaipėdos kraštas tarpukariu buvo tankiausiai Didžiajam karui skirtais atminimo ženklais pripildyta Lietuvos teritorija. Kai kurie jų tebėra išlikę iki šių dienų: atminimo lentos su žuvusių parapijiečių sąrašais Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčiose, vadinamieji Didvyrių kapai Klaipėdoje (Herkaus Manto ir Petro Lideikio gatvių kampe), paminklas Vilkyškiuose ir panašiai.

Tačiau daug tokių paminklų ar atminimo vietų šiandien yra sunaikinti arba nėra niekaip paženklinti: pavyzdžiui, Nidoje buvo unikalus kare žuvusiems menininkams kitų menininkų pastatytas ąžuolinis paminklas arba iki 1916 metų rudens veikusi belaisvių stovykla, kurioje buvo laikomi daugiausia Prancūzijos karo belaisviai.

Turbūt pamenate: prieš kelias savaites Klaipėdoje, dalyvaujant Prancūzijos ambasadoriui Lietuvoje, buvo atidengtos informacinės lentos ant svarbesnių su 1920–1923 metų laikotarpiu Klaipėdos istorijoje susijusių pastatų. Gal atkreipėte dėmesį: ant tų lentų kampe yra toks apvalus ženklas su įrašu „Centenaire 1914–1918“. Tai oficialus dar 2012 metais Prancūzijoje pradėtos Didžiojo karo šimtmečio įamžinimo programos „La Mission du Centenaire“ ženklas.

Kaip matote, prancūzai su šia įamžinimo programa pasiekė net Klaipėdą. Kokiais pasiekimais šioje srityje gali pasigirti Lietuva? „Akto originalo“ paieškomis?

Džiaugiamės bent tuo, kad Lietuvos mokslo taryba 2015 metais skyrė mūsų moksliniam tyrimui, kurį darėme Klaipėdos universitete, trejų metų finansavimą. Turime vilties, kad iš šio tyrimo atsiradusi knyga leis Lietuvos skaitytojams visiškai kitaip nei iki šiol įvertinti, kuo gi Pirmasis pasaulinis karas buvo reikšmingas Lietuvai.


2018-07-02

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt