Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-07-19 |
Tarp tradicinių daugybės viskuo nepatenkintų ir nuolat zirziančių lietuvių vis dažniau su džiaugsmu sutinku žmones, spinduliuojančius optimizmu, besidžiaugiančius gyvenimo pilnatve ir paprasčiausiai… laimingus.
Tokia yra ką tik iš kelionės motociklais aplink pasaulį grįžusi vilniečių pora, dėl savo svajonės metusi turėtus gerai apmokamus darbus ir dvejus metus gyvenusi taip, kaip jų širdys diktuoja, tokia yra jauna moteris, trijų vaikučių mama, dėl siekio būti laiminga išdrįsusi kardinaliai pakeisti prestižine laikomą profesiją ir net gyvenimo būdą, tokia yra ir žavioji mikroautobuso vairuotoja, dėl to paties noro būti savo vietoje bei dirbti mėgstamą darbą atsisakiusi ramesnės, socialiai patikimesnės ofisinės karjeros.
Tad šią karštą vasarą vis dažniau pagaunu save mąstančią apie tai, kiek jaunų žmonių, šiuo metu besirenkančių savo būsimo gyvenimo kelią, išdrįs paklusti savajam širdies balsui, o kiek – neatsispirs tėvelių, tetų ar dėžių „protingiems” patarimams rinktis prestižinę, „rimtą“ profesiją, kuri ateity garantuotų stabilias pajamas ar galimybę kilti karjeros laiptais.
Asta teigė per dvejus metus, kol su draugu Linu motociklas suko aplink žemės rutulį, nesutikusi blogų žmonių. Palmiros Mart nuotr.
Gerai, jei tėvelių noras savo atžalas matyti teisėjais, advokatais, gydytojais ar IT specialistais sutampa su pačių jaunuolių norais ir siekiais. O jei – ne?
Prieš kelias dienas buvusi kolegė pranešė labai liūdną žinią – nusižudė viena pažįstama teisininkė.
Keletą metų teko su ta moterimi retsykiais pabendrauti ir visą tą laiką matydavau ir jausdavau, kad žmogus yra ne savo vietoje. Tuo labiau, kad ir ji pati to labai neslėpė.
Į darbą, kuris iš šono daugeliui pasirodytų esąs prestižinis, ji eidavo kaip į katorgą, jau nuo antradienio pradėdavo laukti savaitgalio, o atostogos jai būdavo vienintelė atgaiva gyvenime.
Deja, bet ir prieš keletą metų pakeitusi veiklos pobūdį (tačiau ne specialybę) ji, pasirodo, neatlaikė savo pačios noru užsikrautos gyvenimo naštos.
Žinoma, savižudybės priežasties, nežinant visų aplinkybių, negalima subanalinti vien tik iki netinkamo profesijos pasirinkimo. To ir neketinu daryti.
Visgi tai, jog tos a. a. moters akyse per keletą bendravimo metų niekada nepastebėjau nė mažiausio gyvenimo džiaugsmo atspindžio, jog jos žvilgsnis nuolat būdavo liūdnas, prigesęs, negyvas, jau buvo signalas, kad ji yra pasiklydusi savo gyvenimo kely.
Deja, bet toje prestižine laikomoje įstaigoje sutikau dar keletą moterų su panašiais užgesusių akių žvilgsniais.
Moteris, jau nuo darbo savaitės pradžios pradedančias laukti savaitgalių, moteris, kurios profesiją rinkosi arba pagal giminės „dinastiją“, arba dėl prestižo, arba dėl gerų, saugių socialinių garantijų, dėl padoraus atlyginimo bei dėl dar daugybės kitų neva objektyvių priežasčių, tarp kurių, deja, nebuvo vienos nedidelės smulkmenos – pašaukimo.
Tad šią karštą vasarą norisi palinkėti tiems tėveliams, kurie truks-plyš vis dar įkalbinėja savo vaikus rinktis „tinkamą” profesiją bent jau išdrįsti paklausti savo atžalų, ar jie patys to tikrai nori?
Ir ar viską kur kas „geriau“ už savo vaikus išmanantys tėveliai po dešimties metų norėtų matyti aukštus postus užimančias savo dukras ar sūnus su užgesusiais žvilgsniais akyse, kuriose nematyti nė krislelio gyvenimo džiaugsmo?
Labai įdomus straipsnis! Su psichologiniu gyvenimo būdo aprašymo užtaisu. Tikrai verta net pasimokyti gyvenimo išminties iš tokių publikacijų. Šaunuolė žurnalistė Palmira!