Šiandien Klaipėda, seniausias Lietuvos miestas, mini 766-ąsias jo įkūrimo metines. Tačiau šiemet Klaipėda galėtų pasigirti ir solidžiu jubiliejumi – sukanka 760 metų, kai jai buvo suteiktos miesto teisės. Tiesa, apie šią sukaktį viešojoje erdvėje girdisi gerokai mažiau.

Tad apie šios sukakties reikšmę ir kitus su Klaipėdos savivaldos istorija susijusius istorijos „slėpinius“ kalbėjomės su Klaipėdos universiteto profesoriumi, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi, istoriku Vasilijumi Safronovu.

„Miestu Klaipėda tapo 1258, o ne 1252 metais”, – akcentuoja Vasilijus Safronovas.

Dažnai girdime, kad Klaipėda yra seniausias savivaldą turintis miestas Lietuvoje, gavęs ją daugiau nei šimtą metų anksčiau nei Vilnius. Ar tai tiesa?

Suteikti Klaipėdai išskirtinumo šio fakto pagrindu bandoma jau nuo XIX–XX amžių sandūros. Tik pirma buvo teigiama, kad tai anksčiausiai miesto teisių privilegiją gavusi vietovė tuometinėje Rytų Prūsijoje. Tokį teiginį, pavyzdžiui, galime rasti Johanneso Sembritzkio knygoje „Klaipėdos miesto istorija“. Lietuvos istorikai, žinoma, jau akcentuodami sąsajas su Lietuva, o ne su Rytų Prūsija, priešingą teiginį suformulavo, berods, tik prieš kelis dešimtmečius. Iš tiesų abu teiginiai nėra klaidingi, kai taikome juos atitinkamai Rytų Prūsijos teritorijai prieš Pirmąjį pasaulinį karą arba dabartinei Lietuvos teritorijai.

Tačiau aš mieliau siečiau XIII amžiaus realijas su to meto politine situacija, kuri, žinoma, buvo visai kitokia nei dabar. Kalbant apie to meto kontekstą, galima pasakyti, kad Klaipėdos miesto atsiradimas, žinoma, nebuvo suvokiamas nei Lietuvos, nei Rytų Prūsijos kontekste. Jis buvo pasekmė tos pačios vokiečių miestų teisės plėtros bangos, į kurią patenka dauguma kitų Baltijos pajūrio miestų. 20–70 metų anksčiau nei Klaipėda miesto teises gavo Hamburgas, Ryga, Rostokas, Kylis, Torunė. Maždaug tuo pačiu metu kaip Klaipėda (20 metų intervalu): Elbingas, Talinas, Poznanė, Krokuva, Tartu, Gdanskas. Daugiau kaip 20 metų vėliau nei Klaipėda tokias teises gavo Karaliaučiaus Senamiestis.

Miesto teisių suteikimas Vilniui, Gardinui, Kaunui XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje sietinas jau su visiškai kita miesto teisių sklaidos į rytus banga.

Na ir dar reikėtų patikslinti dėl žodžio „savivalda“. Savivalda moderniąja prasme mūsų krašte atsirado XIX amžiaus pradžioje. Istorikai ginčijasi, ar reiškinius, egzistavusius iki tol, tikrai esama pakankamai pagrindo vadinti terminu „savivalda“.

Miesto įkūrimo jubiliejus yra švenčiamas rugpjūčio 1-ąją, kuri yra nuoroda į 1252-uosius. Bet miesto teisės Klaipėdai suteiktos vėliau. Tai ką iš tiesų švenčiame?

Geras klausimas. 1252 metais Klaipėdos miesto steigėjai sutarė statydinti pilį ir prie jos vėliau kurti miestą. Šį susitarimą įforminančiuose laiškuose, iš kurių vėlesnysis datuojamas rugpjūčio 1 diena, kalbama labiau apie ketinimus kurti miestą nei apie miesto įkūrimą kaip jau įvykusį faktą.

Po šešerių metų Klaipėdai buvo suteiktos miesto teisės. Matyt, kažkokia bendruomenė prie pilies tuo metu jau egzistavo, nes būtų buvę nelogiška miesto teises teikti „tuščiai vietai“, neegzistuojančiai bendruomenei. Taigi, miestu Klaipėda tapo 1258, o ne 1252 metais.

Šie faktai visai nėra nauji, bet tradiciškai Klaipėdos įkūrimas skaičiuojamas nuo 1252 metų. O „jubiliejai“ buvo rišami prie šios datos dar XIX amžiaus viduryje. Mūsų pačių pasirinkimas, ar norime ir galime keisti ar papildyti šią tradiciją.

Gal problema ta, kad nėra žinoma tiksli data, kada Klaipėdai suteiktos miesto teisės?

Tiksliausia būtų teigti, kad tai buvo prieš 760 metų, 1258 metais. Deja, dienos ir mėnesio pasakyti negalime.

Dar ne taip seniai istorikai apskritai nesutarė ir dėl metų. Literatūroje dar ir šiandien galima aptikti tris skirtingus Liubeko teisių suteikimo Klaipėdai variantus: 1254, 1257 ir 1258 metai. Tačiau du pirmuosius derėtų atmesti.

Teiginys, kad Liubeko teisės Klaipėdai suteiktos 1254 metais, atrodo, yra nesusipratimas. Iš publikuoto Liubeko kodekso siuntimo lydraščio žinome, kad 1254 metais Liubeko kodeksas Klaipėdai buvo tik atsiųstas kaip atsakymas į miesto steigėjų prašymą. Kad kodeksas Klaipėdos miestiečiams buvo patvirtintas po ketverių metų, liudija „1258-aisiais Viešpaties metais“ surašytas, bet konkrečia diena nedatuotas, Kuršo vyskupo raštas. Jame skaitome, kad miestiečių privilegiją patvirtino Livonijos krašto magistras Burhardas von Hornhausenas. Šias pareigas pastarasis ėjo nuo 1256 metų pabaigos ar 1257 metų pradžios. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Liubeko teisės buvo suteiktos 1254 metais.

Istorikas Erichas Zurkalowskis, XX amžiaus pradžioje Karaliaučiuje apgynęs disertaciją apie Klaipėdos vaidmenį Vokiečių ordino politikoje, irgi laikėsi šios nuomonės. Jis teigė, kad atsižvelgiant į Burhardo valdymo metus miesto teisės Livonijos krašto magistro galėjusios būti suteiktos 1257 metais, bet greičiausiai tai įvyko 1258 metais Burhardo ir Kuršo vyskupo Heinricho susitikimo Klaipėdoje metu.

Kada tas susitikimas įvyko, tiksliai nežinome. Spėtina, kad tai galėjo būti tas pats susitikimas, kurio metu Klaipėdos bažnyčioms buvo nustatomas patronatas, o apie jį žinome iš gerokai tiksliau datuotų 1258 metų liepos 27 dienos aktų.

Bet kokiu atveju, net jei Burhardas suteikė miestui Liubeko teises 1257 metais, formaliai Klaipėda turėjo du steigėjus. Tad vyskupo, kaip antrojo steigėjo, 1258 metų raštiškas patvirtinimas turėtų būti laikomas galutiniu tašku Liubeko teisių suteikimo Klaipėdai „procedūroje“. Panašiai kaip rugpjūčio 1-ąją švenčiame atsižvelgdami į tai, kad 1252 metais būta dviejų pilies ir miesto steigėjų vienas kitam adresuotų laiškų: liepos 29 dieną ir rugpjūčio 1 dieną.

Vasilijus Safronovas primena, kad dabartinis Klaipėdos herbas yra sukurtas pagal atspaudą nuo Klaipėdos miestiečių spaudo, kuris buvo uždėtas ant 1446 metais Klaipėdos burmistro ir tarėjų pasirašyto laiško Liubeko tarybai. Tai vienas nedaugelio dokumentų, iš kurio tikrai žinome, kad nedidelė Klaipėdos miestiečių bendruomenė viduramžiais vis dėlto egzistavo, turėjo savo burmistrą bei tarybą. Martyno Vainoriaus nuotr.

O ką apskritai viduramžių kontekste reiškė miesto teisių suteikimas?

Miestas viduramžiais pirmiausia buvo specifinė teisinė kategorija. Ji apibrėžė erdvę, kurioje žemė priklausė tam tikro miesto piliečiams ir kurioje tie piliečiai turėjo tam tikras teises. Miesto teisių suteikimo privilegija kaip tik ir reiškė, kad tam tikra bendruomenė yra teisiškai išskiriama, „įforminama“, nustatant išskirtinį prievolinį santykį tarp jos ir miesto savininko (dažniausiai – valdovo).

Istorikai miestais viduramžiais teisine prasme apskritai laiko tik tokias gyvenvietes, kurioms savininkas suteikdavo tokią privilegiją. Miesto steigėjas ir privilegiją suteikiantis savininkas, kurio žemėje buvo miestas, suteikdavo miestiečiams ir jų paveldėtojams kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuosavybę, iš dalies atsisakydavo administracinio bei juridinio imuniteto. Taip miesto piliečiai gaudavo teisę patys išsirinkti valdovo dažniausiai dar prižiūrimą administraciją (magistratą) bei teismą. Savo ruožtu miesto piliečiai už naudojimąsi savininko amžinai suteikta žeme turėdavo mokėti nustatyto dydžio metinį mokestį.

Kodėl Klaipėdai buvo suteiktos būtent Liubeko teisės?

Tam tikri miestai dabartinėje Vokietijoje savo teisinių sistemų plėtrą išnaudodavo ir prekybos plėtojimo tikslais. Liubekas Baltijos jūros regione XIII amžiuje jau buvo bevirstąs labai stipriu žaidėju. Prieš Klaipėdą Liubeko teises jau buvo gavę kiti miestai dabartinėje šiaurės Vokietijoje – Hamburgas, Rostokas, Kylis. 1246 metais Liubeko teises gavo pagrindiniu Vokiečių ordino uostu Prūsijoje turėjęs tapti Elbingas, o po dvejų metų Talinas. Tai buvo Liubeko miesto ambicijų kontroliuoti prekybą Baltijos jūros areale rezultatas. Beje, apie 1242 metus būtent Liubekas nesėkmingai inicijavo ir kito uosto Priegliaus žiotyse – ten, kur vėliau atsirado Karaliaučius – steigimą.

Vokiečių ordinas, vienas iš Klaipėdos steigėjų, stengėsi tokią Liubeko plėtrą kontroliuoti ar bent sulaikyti. Klaipėdos steigėjai dėl miesto teisių suteikimo kreipėsi ne tik į Liubeką, bet ir į Dortmundą.

Tai, kad Klaipėdos steigėjai vis dėlto kreipėsi ir į Liubeką dėl šio miesto kodekso suteikimo klaipėdiečiams, mano manymu, buvo dviejų Klaipėdos steigimo programų – Vokiečių ordino ir savarankiškos Livonijos ordino programos – susidūrimo rezultatas.

Livonijos ordinas, kurio dauguma narių buvo kilę iš Žemutinės Vokietijos, palaikė su Liubeku geresnius santykius. Taigi Livonijos ordinas buvo palankesnis Liubeko kolonijinei politikai, kas galėtų paaiškinti galutinio sprendimo motyvus. Galima pasakyti ir taip – Liubeko teisių suteikimas buvo dalis „didžiosios Klaipėdos“ kūrimo programos, kai čia bandyta sukurti ne tik Kuršo vyskupijos centrą, bet, atrodo, ir regiono politinę bei prekybinę metropoliją.

Tiesa, ši programa įgyvendinta nebuvo. Bet ryšiai su Liubeku nenutrūko. Apie tai liudija faktas, kad Liubeko teisių privilegijos Klaipėdai buvo atnaujinamos 1365 metais ir vėliau dar kart 1444-aisiais. Nepamirškime ir to, kad dabartinis Klaipėdos herbas yra sukurtas pagal atspaudą nuo Klaipėdos miestiečių spaudo, kuris buvo uždėtas ant 1446 metais Klaipėdos burmistro ir tarėjų pasirašyto laiško Liubeko tarybai. Tai vienas nedaugelio dokumentų, iš kurio tikrai žinome, kad nedidelė Klaipėdos miestiečių bendruomenė viduramžiais vis dėlto egzistavo, turėjo savo burmistrą bei tarybą. Pagaliau aktyvūs prekybiniai ryšiai su Liubeku buvo palaikomi ir vėliau, XVI–XVII amžiuje.

Minėjote „didžiosios Klaipėdos“ programą. Kas tai yra?

Istorikai šitaip yra pavadinę dviejų miesto steigėjų – Vokiečių ordino ir Kuršo vyskupo – planus ar ketinimus, apie kuriuos susidarome vaizdą iš XIII amžiaus vidurio dokumentų. Čia turėjo būti Kuršo vyskupijos centras su mažiausiai dviem parapinėm bažnyčiom, neskaičiuojant katedros, turėjo veikti pinigų visam Kuršui kalykla.

Tai, kad miestas buvo pavadintas Memeliu pagal Nemuno tėkmės pavadinimą žemupyje, nėra atsitiktinumas. Upėmis tuo metu judėjo beveik viskas, tad miestai buvo steigiami upių žiotyse siekiant kontroliuoti komunikaciją ir prekybą. Memelio pavadinimo pasirinkimas – vienas indikatorių, rodančių, kad miesto steigėjai siejo jo plėtotę su Nemuno upės baseinu, panašiai kaip Elbingas ar Gdanskas plėtojosi priklausomai nuo prekybos Vyslos upe, o Ryga buvo priklausoma nuo Dauguvos upės. Galiausiai kaip tik tuo metu Livonijos ordinas iš Lietuvos karaliaus Mindaugo gavo žemių Žemaitijoje. Visa tai, be abejo, nebuvo šiaip sutapimai, bet liudija ambicijas plėtoti Klaipėdą maždaug į tokio pat lygmens centrą, kokiu vėliau tapo Ryga ar Gdanskas. Bet tai ir liko tik ketinimais, nes po Durbės mūšio 1260 metais tolesnis Ordino įsitvirtinimas Klaipėdos ekonominiame užnugaryje – Žemaitijoje ir Nemuno baseine – buvo paralyžiuotas.

Ar iki XIX amžiaus egzistavusi „savivalda“ Klaipėdoje kuo nors iš esmės skyrėsi nuo tuometinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų?

Bendruomenės, kurios naudodavosi miestiečių teisėmis, savivaldą tuo metu visur realizavo per teises turėti renkamą burmistrą, teismą ir kitas deleguotas teises. Čia didžiulių skirtumų nebuvo. Labiau skyrėsi tai, kokios konkrečiai teisės būdavo deleguojamos vienos ar kitos miestiečių bendruomenės nariams. Kadangi viduramžiais buvo labai paplitusi precedento kultūra, paprastai naujiems miestams būdavo teikiamos jau susistemintos konkretaus miesto teisės. Tokiu būdu Klaipėda gavo Liubeko teises.

Dauguma miestų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – tiek valstybinių, tiek privačių – gaudavo Magdeburgo teises. Vokiečių ordino valdose Prūsijoje vyravo Magdeburgo teisės atmaina, vadinamoji Kulmo teisė, o dalis miestų – iš esmės dauguma uostų – bent kurį laiką turėjo Liubeko teises. Be Klaipėdos, tai buvo Elbingas, Dancigas, Braunsbergas, Frauenburgas.

Tyrinėtojų nuomone, Liubeko teisės palankiau nei kitos reglamentavo prekybą ir amatus – tai, kas tuo metu iš esmės ir buvo suprantama kaip „miestiečių užsiėmimai“.

Beje, Klaipėdai Liubeko teisės 1475 metais vis dėlto buvo pakeistos į Kulmo teises – šis žingsnis, galima sakyti, žymėjo galutinę Klaipėdos integraciją į Vokiečių ordino valdose Prūsijoje galiojusią teisinę sistemą.

Koks yra žinomas seniausias Klaipėdos burmistras? Ir kaip jais tapdavo – išsirinkdavo ar paskirdavo? Kokiai nors kadencijai ar iki mirties?

Klaipėdos burmistrų sąrašą buvo paskelbęs Johannesas Sembritzkis. Šis sąrašas apima laikotarpį nuo XVII amžiaus pradžios. Be abejo, Klaipėda turėjo burmistrą ir anksčiau. Minėjau 1446 metų klaipėdiečių laišką Liubeko tarybai, kurį savo laiku atrado istorikas Kurtas Forstreuteris. Tai ir yra šiandien seniausias liudijimas, kad miestas turėjo burmistrą jau XV šimtmetyje. Tačiau nei XV–XVI amžių, nei ankstesnių burmistrų, jei tokie egzistavo, vardai mums nežinomi.

Magistratui vadovavęs burmistras, kaip ir kiti magistrato nariai, tuo metu buvo renkami iki gyvos galvos gana siauros grupelės žmonių, kurie turėjo miesto piliečių teises.

Į buvusį gyvenamąjį namą kitapus Dangės, kuriame Klaipėdos meras vėl dirba nuo 2011 metų, rotušė buvo iškelta 1846-aisiais. Martyno Vainoriaus nuotr.

O kur būdavo Klaipėdos rotušės, kol pagaliau įsikūrė dabartinėje vietoje?

Kur buvo ir ar buvo Klaipėdos rotušė iki XVI amžiaus pabaigos, šiandien pasakyti negalime. Pirmasis dokumentas, liudijantis rotušės statybą Klaipėdoje, datuojamas 1595 metais. „Klaipėdos istorijos“ autoriaus Johanneso Sembritzkio nuomone, ši rotušė buvo statoma sklype, kurio dabartinis adresas Tiltų gatvė 7. Kai kurie kiti šaltiniai tokia versija lyg ir leistų suabejoti. Bet kuriuo atveju, per 1678 metų gaisrą šis pastatas buvo iš dalies sunaikintas, todėl rotušė turėjo keltis kitur.

Iki 1802 metų ji veikė dabartiniu adresu Tiltų gatvė 5. Ten ji užėmė visą kvartalą, įskaitant dabartinius sklypus Jono gatvė 5 ir Kepėjų gatvė 16.

Nuo 1802 metų rotušė buvo dabartiniame sklype Turgaus gatvė 7. Į buvusį gyvenamąjį namą kitapus Dangės, kuriame Klaipėdos meras vėl dirba nuo 2011 metų, rotušė buvo iškelta 1846-aisiais.