Jau seniai žadėjau aptarti, kas yra gydymas žolėmis, kurį dažnai painioja su homeopatija. Paskutinioji medikų yra skelbiama šarlatanizmo forma, todėl apie tai nekalbėsime (Homeopatija – pseudomokslas medicinos srityje, priskiriamas alternatyviajai medicinai. Iš 1800 nepriklausomų mokslinių tyrimų  nei vienas nepatvirtino homeopatijos gydomųjų savybių –  Vikipedija).

Taigi, gydymas žolėmis arba augalais yra viena iš seniausių gydymo formų ar procedūrų. Kas yra žiniuonis, net pasakose aprašyta. Bet dabar svarbu ne tautosaka, o mokslo duomenys apie šį gydymą.

Pradėkime nuo paprastų dalykų. Visi augalai ar jų vaisiai turi įvairių cheminių medžiagų, kurios veikia žmones, jei patenka į jų organizmą. Ilgą laiką apie tai nebuvo žinoma ir negalvojama. Vėliau išmokta išskirti vienas ar kitas medžiagas ir augalų ir net jas susintetinti. Taip radosi šiuolaikiniai vaistai, kurie yra dariniai, stipriau ir staigiau veikiantys organizmą. Tiesa, nuodų tai neliečia.

Gydymą žolėmis mokslininkai vadina fitoterapija. Ji yra naudojama iki šiol.  Tiesa, yra ir paplitusi nuomonė, kad natūralūs augalai ar iš jų gauti augaliniai vaistai turi silpnesnį šalutinį poveikį ir beveik nesukelia organizmo alergijos. Deja, gydymo istorija nepatvirtina šios nuostatos.

Vaistinėmis savybėmis pasižymi veik visos mums įprastos žoles. Palmiros Mart nuotr.

Su augalais mes gyvename kas dieną. Štai arbata ar kava, kurias mes vartojame kiekvieną dieną, yra augalų ar jų sėklų nuovirai. Ir ką jau kalbėti apie maistą: bulvės, ryžiai, agurkai ar pomidorai – augalai, augalai, augalai. Iš tiesų augalų skirstymas į vaistinius, maistinius, prieskoninius yra gana sąlyginis, nes daug augalų priklauso dviem ar visom trim šių kategorijų. Vaistinėmis savybėmis pasižymi veik visos mums įprastos žoles. Maistinių–vaistinių augalų vartojimas priklauso ne tik nuo jų pačių savybių, jų geografinio paplitimo arealo, bet ir regioninės kultūros.

Pastebima, kad gana panašiose šalyse augalai ar jų dalys naudojami skirtingu dydžiu ir skirtingais būdais. Pvz., gysločių lapai Graikijoje maistui troškinami, o Ispanijoje vartojami žali. Bet pažiūrėkime kiek siauriau, nors maistas yra sveiko gyvenimo dalis, bet dar yra ir gydymas, t.y. poveikis organizmui, kai jis jau nebesveikas.

Iš augalų galima pasiruošti žolelių mišinių. Vaistiniai augalai, priklausomai nuo žaliavos rūšies, gali būti įvairiai paruošiami (karšta ar šilta arbata, nuoviras, sirupas, ekstraktas, kt.) ir vartojamos vidujai ar kaip išoriniai vaistai ar gydymo, profilaktinė priemonė (kompresams, burnos skalavimui, plaukams skalauti, akių, rankų, kojų vonelėms, aromatingoms vonioms, inhaliacijai, pagalvėms su raminančiais augalais, kt.).

Tai vis lyg ir teigiami dalykai. O reikia matyti ir kitas to gydymo puses.

Jei už  „numarintus“ ligonius gydytojai ar jų įstaigos vos ne baudžiamos, tai žolininkų darbo pasekmės net nesuvokiamos. Dar neteko susidurti nė su vienu atveju, kai gydytas žolėmis ligonis kaltintų jį bandžiusį išgydyti. Todėl kyla įtarimas, kad už šios rūšies gydymą atsakingų nėra. Pavyko – gerai, numirė, na ir kas…

Todėl  ateina laikas nustatyti tokių procedūrų kompetenciją. Tiksliau kalbant – kas atsakingas už veiksmus ir rezultatus. Deja, situacija nėra paprasta: gydymas įvairiais augalais ar jų dalimis nepripažįstamas oficialios medicinos juridine dalimi. Žolių galite prisipirkti turguose, parduotuvėse ar mugėse,  gydytis savarankiškai ar su patarimais bei receptais. Vaistažolių fabrikai bei cechai veikia legaliai, nors pati veikla gal kelti įvairių pasekmių. Nekalbėsiu apie blogiausia: t.y. sukeltus chroniškus susirgimus ar net apsinuodijimus, Tačiau net nesunkūs sveikatos sužalojimai turėtų būti fiksuojami. O to nėra..

Norint gauti galutinį atsakymą, būtina konkretizuoti paties gydymo žolėmis arba fitoterapijos ribas. Žalios arbatos gėrimas rytais tikrai nėra gydymas. O štai liepų žiedų ar aviečių arbata gali būti įvardinta kaip gydomasis veikimas. Svarbu ir tai, jog griežtos ribos tarp naudingo augalų vartojimo poveikiui (gydymui) ir buitinio ar kasdienio vartojimo nėra. Galėtume tik atskirti trumpalaikį (1-3 paros) ar kitą panaudojimą. Bulves ar ryžius, kuriuos valgome kasdien, nelaikome vaistų pakaitalais. O šalpusnių ar ąžuolo žievės vartojimas – gydymas.

Nors fitoterapija turi vieną iš seniausių gydymo istorijų, apie neigiamas to pasekas veik nežinome. Nebent apie organinius nuodus. Bet ir tai nėra gydymas įprastine prasme. Matyt, laikas būtų pradėti aiškinti ne tik kiek padeda fitoterapija, bet ir kiek gali pakenkti. Kam, kuomet, kiek ir t.t. Vargu ar patys žolininkai tai padarys, vadinasi, čia reikia visuomenės ir valstybės bendrų pastangų.

Tiesa, tiek dėmesio paskyrus vaistažolėms turiu ir patvirtinti, jog jų populiarumas nebeauga. Žmonės, kurie įpranta gyventi greitai, reikalauja to paties ir gydymo, jei sutrinka sveikata. Žolininkystė nėra skubota, labai retai ji padeda čia ir dabar. Jos ateitis – lėtinių sirguliavimų reguliavimas. Nors dar iki šio neaišku, kiek ji gali padėti, kiek tik sukurti pagalbos iliuziją.

Čia vėl iškyla atsakomybės klausimas: kas turėtų teisę gydyti, kokia privalėtų būti atsakomybė už rezultatą, tiek norimą, tiek nepageidaujamą.

Paliko dar ne viena problema, kuriai reikia daugiau dėmesio, tai, pavyzdžiui, kur galima rinkti vaistažoles, ar galima ar net verta jas auginti ir t.t. Aišku, kad klausimų lieka pernelyg daug, ir, tikiuosi, kad dabartinis Seimas padės sumažinti jų kiekį.