„Atvira Klaipėda“ pradeda įgyvendinti Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“, kurio metu paliesime plačiajai visuomenei dar nenagrinėtą temą – atskleisime 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovos savanorius, dalyvavusius ir 1923-iųjų Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje, kuriems buvo lemta tapti reikšmingomis asmenybėmis, gyvenimų detales.
Kadangi Klaipėdos sukilimui šiais metais sukako 95 metai, tad šis projektas tuo pat metu yra skiriamas ir šiai sukakčiai paminėti.
Pasakojimą pradėsime nuo, ko gero, vienos iš kontraversiškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių – generolo Vinco Vitkausko, daugumai geriau žinomo kaip Lietuvos kariuomenės vado, 1940-aisiais ne tik atsisakiusio pasipriešinti Raudonajai armijai, bet ir po Lietuvos prievartinės inkorporacijos į SSRS sudėtį savanoriškai nuėjusio tarnauti sovietams ir iki pat savo mirties jiems giedojusio ditirambus.
Viena vertus, neabejotinas V. Vitkausko indėlis, kuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, grumiantis nepriklausomybės kovose su bermontininkais ir lenkais bei dalyvaujant Klaipėdos krašto prijungime prie Lietuvos ir, kita vertus, išdavikiškas poelgis 1940-aisiais ir paklusnus tarnavimas sovietams.
Kaip tai galėjo atsitikti, kaip tai suderinama? Pabandykime praskleisti istorijos uždangą.
Meninės pakraipos matematikas, tapęs karininku
V. Vitkauskas gimė 1890 m. spalio 4 d. Vilkaviškio apskrityje Užbalių kaime.
„Mano tėvai buvo neturtingi, – savo autobiografijoje rašė karininkas. – Motina buvo Užbalių kaimo darbininkė. Tėvas, man dar būnant vaiku, septynis metus dirbo angliakasiu JAV. Užsidirbęs šiek tiek pinigų, grįžo į Lietuvą; Vilkaviškio aps. Lankeliškių kaime nusipirko 12 ha žemės ir ten gyveno su šeima iki mirties (1937 m.), užsiimdamas žemės ūkiu“.
Mažasis Vincukas iki 11 metų lankė pradžios mokyklą, tačiau tėvai, nors ir norėjo, leisti jo į gimnaziją neturėjo pinigų. Tad jis iki 18 metų dirbo žemės ūkio darbus, padėdamas tėvui.
Tačiau jaunuolio, matyt, būta gabaus: jis pats eksternu tęsė mokslus Marijampolėje ir Vilkaviškyje, be to, kaip pats rašo, „norėdamas sumažinti materialinį stygių, nuo V klasės mokiau jaunesnius kolegas“. Teigia dalyvavęs lietuvių visuomeniniame gyvenime, „jaunimo slaptuose rateliuose, nukreiptuose prieš carizmą“.
1914 m. V. Vitkauskas Oriole išlaikė gimnazijos egzaminus ir įstojo į Maskvos universiteto Matematikos fakultetą. Tačiau „Literatūriniuose užrašuose“ jis atskleidžia ir kitus savo gabumus – literatūrai (rašė eilėraščius) ir ypač – dailei: „Piešimas. Privačios studijos Stroganovo dailės mokykloje. Slaptas noras – baigus matematikos fakultetą ir pasirengus iš Dailės mokyklos kurso, stoti į Dailės akademijos architektūros skyrių“.
Deja, gyvenimo realybė diktavo savo taisykles.
Po dvejų metų, vykstant I pasauliniam karui, V. Vitkauską pašaukė į kariuomenę. Prieš tai jis baigė Aleksejaus karo mokyklą, tarnybą pradėjo 193-ajame pėstininkų atsargos pulke praporščiku, o ją rusų armijoje baigė būdamas podporučiku ir kulkosvaidininkų kuopos vadu.
Toliau, pasak paties V. Vitkausko, nenorėdamas likti tarnauti Ukrainoje, 1918 metais jis grįžo į Lietuvą.
Apie tai, kaip tapo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyviu, V. Vitkauskas prisimena santūriai:
„Po 1918 m. buržuazinės revoliucijos Vokietijoje prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo darbas ir jos apsaugos organizavimas. Nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. vasario 1 d. aš buvau Vidaus reikalų ministerijos Vilkaviškio apskrities viršininkas. 1919 m. vasario 1 d. savanoriu įstojau į kariuomenę ir buvau paskirtas Raseinių komendantu. Su komendantų kuopa (vėliau batalionu) dalyvavau mūšiuose su vokiečiais bermontininkais. (…) Birželyje paskyrė bataliono vadu. Su savo batalionu dalyvavau visuose mūšiuose prieš Pilsudskio ir Želigovskio karines grupuotes Svyrių ež, Vilniaus, Maišiagalos, Lydos, Gardino rajonuose“.
Kovos su lenkais
Jau ne autobiografijoje, o straipsnyje „10 dienų užfrontėje“, išspausdintame, kaip ir autobiografija, Vinco Vitkausko „Raštuose“, jis labai vaizdžiai aprašo kovas su lenkais, tuo patvirtindamas turėjęs ir nemenkų literatūrinių gabumų.
„Tačiau iš tikro, sakau, neramios, labai neramios buvo dienos (kalba eina apie 1920 m. rudenį – aut. past.). Slinko juodi debesys. Tėvynės dangus niaukėsi. Jai grėsė didelis pavojus. Prasidėjusi vadinamoji Seinų operacija maža gero lėmė. Ateitis buvo neaiški.
Tvirtas noras nepriklausomai gyventi teikė daug stiprybės, daug pasišventimo ir didžiausios neapykantos lenkams. Išrodė, kad galėtum žmogus, tai sutriuškintum, su dulkėmis sumaišytum visus tėvynės priešus. O šaltas protas kuždėjo daug negera. Priešas didelis. Negausūs mūsų pulkai įvairiems uždaviniams išblaškyti pakraščiuose. Rezervų nėra. Kuo nuveikti plėšrųjį priešą – sunkus klausimas. (…) Nejauku, neramu. Naktimis nemiga. Aplink priešai, pavojus, veidmainingumas, neteisybė“.
Ir toliau: „Skubus įsakymas: kuo greičiau paruošti batalioną ir pirmuoju ešelonu išvyti į Gardiną. Uždavinys bus duotas stoty. Rugsėjo 22 d. iš ryto batalionas buvo visiškai paruoštas ir atvestas į stotį. (…) Uždavinys be galo abejotinos reikšmės, bet reikėjo skubėti, nebuvo jau laiko gudrauti. Nevalgę, šlapi, prakaituoti kareiviai tempė, krovė į vagonus virtuves, vežimus, kulkosvaidžius, šautuvus.
Iki šiol batalione neturėta kastuvėlių. Tarytum laimei, stoty viename sandėly aptikta daugybė kastuvėlių. Savo atsakomybe tuoj įsakiau paimt kiek jų reikia batalionui“.
Įdomiai V. Vitkauskas aprašo ir savo, kaip bataliono vado, paskirtį: „Ir aš, bevažiuodamas traukiniu Gardino link į ūkanotas apystovas su ūkanotu uždaviniu, lioviausi kombinavęs abstrakčius planus, o vietoj to pakartotinai savyje, savo smegenyse ir savo valioje ryškiai, griežtai pabrėžiau tris pagrindinius sveikos taktikos dėsnius: 1) užviešpatauk valdinių sielas, 2) gerai budėk ir turėk iniciatyvos, 3) veik griežtai, energingai.
Kad mano valdiniai mane myli, manimi tiki – aš žinojau, ir tatai man teikė daug dvasios stiprybės, daug vilties, ramino mane“.
Kad bataliono vadas V. Vitkauskas suprato ir užjautė paprastus kareivius, matyti iš šių jo prisiminimų:
„Kareiviams išdavė valgį, nes daugelis buvo jau visai nusilpę, išbadėję. Nekoks buvo valgis. Buvo bulvienė be jokių riebalų, be druskos ir kitų prieskonių, nes visa tai jau irgi buvo pasibaigę. Bet valgė visi kaip kokį gardžiausią valgį. Per keletą minučių buvo visi ir pavalgę, ir vėl alkani. Tyliai kiekvienas triūsė apie save. Daugiausia persiaustinėjo kojas. Pasirodė, kad daugeliui taip sušuto, nugedo kojos, kad nors imk ir, kaip sako, verk.(…) Bet šis žygis kuo ryškiausiai man įrodė, koks patvarus, narsus ir ypatingai kantrus yra mūsų prasčiokėlis, kasdieniame gyvenime kantrus ir lėtas lietuvis kareivis. Nevalgęs, nemigęs sunkiomis apystovomis jis kantriai viską nugalėjo. (…) Aš tvirtai įsitikinau, kad su juo daug kas galima padaryti, kad jį galima drąsiai vesti į kautynes, jas laimėti ir nugalėti daug stipresnį priešą, tik reikia sumaniai pakreipti tas jo paslėptąsias jėgas“.
1963 m. pasaulio lietuvių veteranų žurnalo „Karys” balandžio numeryje asmeniškai su V. Vitkausku 1923 m. pirmą kartą bendravęs P. Žilys rašė, kad V. Vitkauskas ypatingai pasižymėjo 1920 m. rugsėjį, būdamas 7 pėstininkų pulko bataliono vadu, kai vykdydamas įsakymą užimti ir ginti Ašužą (apie 15 km į šiaurę nuo Gardino), per Druskininkus puolančios lenkų kariuomenės buvo atkirstas nuo savųjų. Labai sunkiomis sąlygomis, maišydamasis tarp bolševikų kariuomenės dalių, per Lydą jis išvedė savo batalioną (su mažais 2 pėstininkų pulko vieno bataliono likučiais) iš lenkų apsupimo ir prijungė prie savųjų. Iš apsupties V. Vitkauskui per šį žygį pavyko išvesti 750 karių ir 10 karininkų, kurie iš viso nuėjo 310 kilometrų – daugiau kaip po 44 per dieną.
1920 metų spalio 16 d mūšyje ties Vilniaus – Ukmergės plentu V. Vitkauskas buvo sužeistas. Išgijęs buvo paskirtas dirbti štabe, baigė Aukštuosius karininkų kursus.
Klaipėdos komendantas
Apie V. Vitkausko dalyvavimo Klaipėdos sukilime išsamesnių žinių neaptikome. Klaipėdos universiteto istorikai patvirtino, jog atskirų studijų apie tai nėra. Žinoma tik, kad, kaip ir daugelis kadrinių karininkų, V. Vitkauskas sukilime dalyvavo kito, fiktyvus žmogaus pavarde, t.y. turėjo Viliaus Kremerio slapyvardį. Nieko stebėtina – juk tai buvo slapta Lietuvos vyriausybės ir kariuomenės operacija, pridengus ją tariamu vietos gyventojų sukilimu, užtat nei kareiviai, nei juoba karininkai viešai „nesireklamavo“ joje dalyvavę.
Dr. Gintautas Surgailis knygoje „Lietuvos kariuomenės vadai” rašo, kad oficialiai komendantu V. Vitkauskas buvo paskirtas tik gegužės 1 d. – vėliau nei iš tiesų praėjo eiti šias pareigas. G. Surgailio teigimu, į šias pareigas V. Vitkauskas buvo paskirtas Antano Merkio iniciatyva ir pastangomis. Pastarasis būdamas krašto apsaugos ministru 1919 m. kovą V. Vitkauską buvo paskyręs Raseinių komendantu, o 1921 m. V. Vitkauskas buvo paskirtas į brigadą, kuriai vadovavo A. Merkys.
„Tuo metu Lietuvos vyriausybės ypatinguoju įgaliotiniu Klaipėdos krašte buvo A. Smetona, o įgaliotinio sekretoriumi – A. Merkys, kuris norėjo turėti ištikimą sau komendantą”, – rašė G. Surgailis.
Ir savo autobiografijoje pats V. Vitkauskas apie šį laikotarpį irgi užsimena vos dviem sakiniais – kad jis dalyvavo sukilime bei kad nuo 1923 m. balandžio iki lapkričio buvo paskirtas Klaipėdos komendantu.
Pasak istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio, tuo metu padėtis Klaipėdos krašte buvo įtempta – ekonominės sąlygos prastėjo, uostas negaudavo medienos dėl uždaryto tranzito Nemunu, bedarbystė augo, kaip ir antilietuviškos nuotaikos, kurstomos vokiečių nacionalistų. Jau 1923 metų balandžio 6 d. Klaipėdoje prasidėjo streikai ir antilietuviškos demonstracijos, kurios truko keletą dienų ir apėmė visą Klaipėdos kraštą. Vien Smeltėje susirinko apie 9 000 prieš lietuvius nusiteikusių žmonių minia. Skambėjo šūkiai „Szameijten raus!” Naktį buvo nuversti paminklai kaizeriui Vilhelmui Didžiajam Liepų gatvės pradžioje ir Borusijos stovyla prie dabartinio merijos pastato ir vokiečiai tai palaikė provokacija.
Vinco Vitkausko tramdytų riaušių metu buvo nugriauta ir Borusijos skulptūra, stovėjusi priešais rotušę. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Istorikas, profesorius Vasilijus Safronovas teigia, kad šią didžiulio masto demonstraciją, peraugusią į riaušes, organizavo kairieji ir komunistai, kaip ir daugelį streikų Klaipėdoje prieš tai.
„Kas tuo metu nuvertė Borusiją ir paminklą kaizeriui, neaišku. Nėra tokios informacijos. Vokiečiai tuo metu sakė, kad tai padarė lietuviai, pastarieji tvirtino, kad nieko apie tai nežino. Bet į šių paminklų griūtį reikėtų žiūrėti gal ne vien per nacionalinę lietuvių-vokiečių prizmę. Demonstraciją organizavo kairieji, o šie paminklai, jų požiūriu, simbolizavo darbininkus išnaudojusią imperiją”, – sakė V. Safronovas.
„Lietuvos valdžia ir krašto komendantas Vincas Vitkauskas reagavo gretai. Streikams ir neramumams malšinti buvo pasitelkti „raudonosiose kareivinėse” stovėjusio 7 pėstininkų pulko kariai. Mitinge Smeltėje kažkas iš minios paleido šūvius į kareivius, kurie pradėjo šaudyti. Neramumų metu žuvo keletas demonstrantų (maištininkų) ir vienas Lietuvos karys, saugojęs elektros stotį. Klaipėdos komendanto tarnyba buvo įvertinta – 1923 m. gegužės mėnesį Vitkauskui buvo suteiktas majoro laipsnis”, – pasakojo V. Vareikis.
1923 m. balandžio 6 d. Smeltėje susirinko apie 9 000 prieš lietuvius nusiteikusių žmonių minia, kai kai visame mieste tuo metu buvo 40 tūkst. gyventojų. Iššūkis ją suvaldyti teko Klaipėdos komendantu buvusiam Vincui Vitkauskui. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Likvidavus Klaipėdos komendantūrą 1923 m. lapkričio 15 d. jis buvo išsiųstas į tarnybą 3-iojoje pėstininkų divizijoje, o gruodžio 1 d. paskirtas 3-iosios Karo apygardos 1-ojo generalinio štabo viršininku.
Kitoje rašinio dalyje:
V. Vitkauskas ir Vilniaus atgavimas
Ar buvo V. Vitkauskas sovietų agentas?
Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.
Praporščikas yra ne karininkas, o puskarininkis. Amerikietiškai būtų „warrant officer”. Paprastai jie kariuomenėje dirba sandėlininkais ar panašius darbus ir karjeros laiptais toli nekyla, bet ilgai tarnauja toje pačioje tarnybos vietoje.
Sąmoningas Lietuvos kariuomenės silpninimas – Rusijos penktosios kolonos agentų juodas darbas ir pasekmės
Dimisijos pulkininkas leitenantas Antanas Navaitis
Artėjant Lietuvos kariuomenės 90-osioms metinėms, aš, buvęs prieškario Lietuvos karininkas, noriu pasveikinti Lietuvos karius, palinkėti ištikimai saugoti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Ta proga norėčiau pasidalinti mintimis apie lietuvišką kariuomenę, nes mane šokiruoja labai panašūs pirmutinio ir dabartinio Krašto apsaugos ministrų pasisakymai kariuomenės klausimu.
1918 m. lapkričio 14 dieną Lietuvos ministrų kabineto posėdyje svarstant kariuomenės klausimą tuometinis ministras prof. A. Voldemaras pareiškė: „Karo mes su niekuo nevedame ir nė vienas mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainiečių, rusų, latvių – neturi pamatų ant mūsų užpuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti nereikės“.
2008 m. rugsėjo 16 dieną Lietuvos Seime svarstant kariuomenės klausimą, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pareiškė, kad Lietuva gali jaustis kaip niekada saugi, todėl nuo rugsėjo 15 dienos sustabdomas privalomas šaukimas į kariuomenę – Lietuvą gins samdomi profesionalūs kariai. Matyt, kažkam labai svarbu, kad Baltijos valstybių forpostas – Lietuva – turėtų kuo mažiau kariškai paruoštų žmonių ir Rusijai okupavus Lietuvą neprasidėtų partizaninis karas, vadovaujamas apmokytų kariškių.
Iš kur toks optimizmas?! Nejaugi ministrui tokį optimizmą sukelia rugpjūčio pradžioje į kai kuriuos dalinius pasiųstas samdytų profesionalių karių būrys iš 14 vyrų ir septynių moterų. Baigiantis metams numatoma dar pasamdyti daugiau kaip 270 profesionalų („Lietuvos rytas“, 2008 08 02). Turbūt, ministro manymu, tai yra tokia „jėga“, su kuria turės skaitytis bet koks agresorius.
Komunistinės žvalgybos agentas generolas Vincas Vitkauskas pats pripažino kaltas dėl tėvynės išdavystės
Man atrodo, kad vyksta kažkas panašaus į tai, kas atsitiko 1940 metais. Ir tada, ir dabar Rusijos penktoji kolona Lietuvoje pasiekė didelių laimėjimų. 1939 m. rudenį prasidėjusi Lietuvos kariuomenės vadovybės krizė savo apogėjų pasiekė 1940 m. sausyje, kai kariuomenės vadas brigados generolas S. Raštikis buvo paleistas trims mėnesiams sveikatai taisyti atostogų, o jo vieton 1940 01 22 paskirtas ministro pirmininko A. Merkio proteguojamas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Po trijų mėnesių išleidus į atsargą S. Raštikį, 1940 04 21 kariuomenės vadu patvirtintas V. Vitkauskas.
V. Vitkauskui galutinai įsitvirtinus kariuomenės vado poste Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Lietuvai absurdiškas pretenzijas dėl neva mūsų saugumo grobiamų raudonarmiečių. Dėl tų pretenzijų įvyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta gintis, jei rusai pultų.
Apie posėdį buvęs kariuomenės ūkio inspektorius pulkininkas leitenantas V. Šliogeris rašė: „1940 m. gegužės pradžioje Valstybės gynimo taryba, Prezidentui pirmininkaujant, padarė nutarimą, kad jei reikės, tai ginklu priešintis Sovietų Sąjungai. Tarp gegužės pradžios ir birželio 14 d. buvo apie penkios savaitės laiko. Buvo galima ir neoficialiai sustiprinti – bent pusiau sumobilizuoti kariuomenę ar šaukiant pratimams atsarginių, ar kitaip po manevrų priedanga. Buvo galima ir kariuomenę, ir šaudmenų atsargas išdėstyti gynimosi planuose numatytuose rajonuose ir kt. (…) Man atrodo, kad tuomet kokia tai „velnio ranka“ viską tvarkė ir nieko apart tuščių pasiplepėjimų nebuvo daroma. Aš pats tuomet tarnavau Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo valdybos aukštame poste, tai žinau, kad nebuvo duodama jokių įsakymų bei nurodymų dėl pasirengimo gintis. Tuomet stebėjomės, kas čia per velniava – ar išdavimas, ar nerūpestingumas? (…) Vieton ruoštis gynimuisi, kiek atmenu, apie 2 savaites prieš ultimatumą kar. dalių sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų kuopos dviem ešelonais buvo išsiųstos toli nuo dalių į poligoną atlikti šaudymo pratimus. Tai šiandieną atrodo lyg sabotažas – dalių sąmoningas kovos pajėgumo sumažinimas“ („Karys“, 1973 m. Nr. 10, p. 373).
Komunistinės žvalgybos agentas V. Vitkauskas, kaip kariuomenės vadas, dalyvaudamas tame Valstybės gynimo tarybos posėdyje gal jau žinojo ar bent nujautė, kas Lietuvos laukia, todėl savo prisiminimuose rašė: „Gyvenimiškas patyrimas man sakyte sakė, kad reikia laikytis labai griežtos konspiracijos. Mažiausias neatsargumas ar kiek ankstyvas veiksmas gali atskleisti priešams ir niekais paversti visus gerus sumanymus ir ištisais dešimtmečiais puoselėtas mano viltis. Tos konspiracijos aš labai griežtai laikiausi. Laukiau tinkamo momento, kai užtikrintai galima bus parblokšti priešą“. (V. Vitkauskas. Raštai, p. 94).
Dabar suprantama, kodėl V. Vitkauskas apie tą posėdį tylėjo, jo nutarimų nevykdė ir nedavė jokių nurodymų, o apie įvykdytą sabotažą – Lietuvos kariuomenės kovinio pajėgumo susilpninimą aiškino: „Turėdamas galvoje tokią publiką, (Lietuvos vyriausybę – A. N.), kuri hitlerinei Vokietijai įsakius, kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratyboms daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikaltimų avantiūrų“ (ten pat, p. 95).
Kada divizijos generolas V. Vitkauskas buvo užverbuotas komunistinės žvalgybos agentu, sunku pasakyti. Tai galėjo atsitikti 1933 12 18-1934 01 06 jam svečiuojantis Maskvoje arba 1934 metais, kai jis lankėsi Leningrade ir Maskvoje. Aš manau, kad 1918 metais 9-os rusų armijos 5 pulko kareivių komiteto tarybos narys viršila Vitkauskas buvo specialiai pasiųstas į Lietuvą užsikonspiruoti ir laukti tinkamo momento, kada Lietuvos nepriklausomybę „galima bus parblokšti užtikrintai“.
„Vitkauskas kiekviena proga pabrėždavo tiek karininkams, tiek kareiviams, jog jis esąs Komunistų partijos narys. Visada tvirtindavo, kad tik komunizmas išgelbėsiąs Lietuvą“, – savo prisiminimuose tvirtina buvęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo antrojo pėstininkų pulko vadas Antanas Špokevičius.
Divizijos generolo Vitkausko paskyrimas kariuomenės vadu buvo didelis komunistinės žvalgybos laimėjimas. Lietuvai tai buvo tikra tragedija, o jos kariuomenei – dviguba tragedija. Pirma, kariuomenei, skirtai ir pasirengusiai ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, dėl išdavikiškų kariuomenės vado veiksmų neteko net pradėti vykdyti pagrindinio savo tikslo – ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, – o pagal jo nurodymą teko okupantus ramiai sutikti.
Reikia pabrėžti, kad ne visi kariuomenės daliniai sutiko kapituliuoti be šūvio. Marijampolėje dislokuotas dalinys, nesulaukęs nei prezidento, nei kariuomenės vado įsakymo gintis, pats išžygiavo pasitikti priešo, tačiau V.Vitkausko nurodymu buvo sustabdytas. Lietuvos kariuomenės vadas jau vykdė tik priešo nurodymus. Netrukus sudarytoje J.Paleckio (iš tikrųjų – Vladimiro Dekanozovo) Liaudies vyriausybėje V.Vitkauskas gavo krašto apsaugos ministro portfelį, tačiau eidamas šias pareigas buvo tik okupantų pastumdėlis. Joks ministro nurodymas negaliojo tol, kol jo nepasirašydavo iš Maskvos atsiųstas naujasis kariuomenės vadas, Raudonosios armijos generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis. Po rinkimų farso ir gėdingo vadinamojo Liaudies seimo posėdžio liepos 21-ąją, kai buvo priimtas nutarimas įtraukti Lietuvą į SSRS, V.Vitkauskas su J.Paleckio vadovaujama delegacija nuvyko į Maskvą ir čia drauge su kitais kolaborantais pasirašė nepriklausomybei galutinį nuosprendį. Generolas griežė pirmuoju smuiku likviduojant Lietuvos kariuomenę, jos likučius pertvarkant į 29-ąjį šaulių korpusą ir vėliau, kai buvo paskirtas jo vadu. Jau minėtas A.Špokevičius šias dienas prisimena taip: „Vitkauskas pirmas iš lietuvių karininkų apsirengė rusiška uniforma, reikalavo iš karininkų, kad jie visur kalbėtų tik rusiškai…“
Antroji tragedija – tai Lietuvos kariuomenės sunaikinimas. Ji buvo naikinama palaipsniui, su komunistiniu cinizmu tvirtinant, kad tai daroma jos naudai. Tas naikinimas prasidėjo nuo pirmųjų okupacijos dienų ir tęsėsi iki karo pradžios ir net jam prasidėjus. Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai buvo areštuojami, kankinami, išvežami į Sibirą katorgos darbams arba sušaudomi vietoje.
Dabar išleistuose enciklopedijos tomuose „Lietuvos karininkai 1918-1953“ ir mano surinktais apytikriais daviniais, kariškių, kurių pavardės prasidėjo raidėmis T-Ž, vienaip ar kitaip nukentėjusių nuo komunistinio teroro, yra 1693. Iš jų vienuolika generolų, trylika atsargos generolų. Kita dalis karininkų žuvo karo pradžioje, sukilimo metu, savisaugos daliniuose, buvo nužudyti stribų arba sovietinių kareivių, žuvo vadovaudami partizanų daliniams.
Iš 1489 suimtų karininkų dalis buvo nukankinta, sušaudyta, bet daugiausia žuvo lageriuose, iškankinti sunkaus darbo, bado ir antisanitarinių gyvenimo sąlygų. Į tėvynę grįžo mažesnė pusė suimtųjų. Daliai grįžusiųjų lietuvių tautos budeliai Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis neleido gyventi Lietuvoje. Jie apsigyveno Kaliningrado srityje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje arba grįžo į savo tremties vietas.
© 2008 „XXI amžius“
„atsargos pulke praporščiku, o ją rusų armijoje baigė būdamas podporučiku ir kulkosvaidininkų kuopos vadu”. Gal autorė galėtų paaiškinti, ką reiškia „praporščikas” ir „podporučikas”?
Į šiuos klausimus puikiai atsako vikipedija.
Tai yra rusų karininkų laipsniai, kurie paprastai nėra verčiami: praporščikas atitinka maždaug jaunesnįjį leitenantą, podporučikas – maždaug leitenantą.