Praėjusią savaitę Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė informaciją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui dėl grėsmių, susijusių su Kinijos investicijomis Lietuvoje. Į JAV ir Vokietijos perspėjimus nereaguojanti Lietuvos vyriausybė aukoja nacionalinio saugumo interesus vardan Kinijos planų statyti išorinį uostą Klaipėdoje.

Tokia trumparegiška politika jau ne vieną Azijos ir Europos valstybę pavertė Pekino geopolitinių ambicijų aukomis, todėl globalia pasaulio galybe siekiančios tapti Kinijos pasiūlymus investuoti Lietuvoje reikia vertinti labai atsargiai ne tik per ekonomikos, bet ir politikos prizmę.

Nepaisant Maskvos ir Pekino strateginės konkurencijos, akivaizdu, kad tarp šalių atsiras vis daugiau sąlyčio taškų. kremlin.ru nuotr.

Kinijos ekonominė hegemonija

„Diržo ir kelio iniciatyva“ (angl. Belt and Road Initiative) arba Naujasis Šilko kelias – 2013 metais Kinijos prezidento Si Dzinpingo pristatytas infrastruktūros projektas, siekiantis mesti iššūkį JAV ir įtvirtinti tarpkontinentinę Kinijos galybę. Retoriniu vertinimu, tai vienas ambicingiausių ekonominių projektų šiuolaikinėje istorijoje.

Sulig šia iniciatyva, Kinijos valdomos įmonės įsipareigojo investuoti 900 mlrd. dolerių reikalingiems darbams. Taip pat Azijos milžinė metė rimtą iššūkį Pasaulio bankui teikdama paskolas besivystančioms šalims išjudindama jų finansų rinkas.

Šį projektą sudaro šeši skirtingi sausumos prekybos koridoriai ir trys jūrinės prekybos linijos. Investicijos į strateginės reikšmės infrastruktūrą – uostus, kelius, geležinkelius, vamzdynus, telekomunikacijų tinklus Kinijai reiškia fiziškai integruoti 65 proc. pasaulio gyventojų, arba kitaip tariant, 60 pasaulio valstybių iš Azijos, Afrikos ir Europos ir taip sukurti jai palankius politinius ir ekonominius svertus.

Kadangi Šilko kelio projektas konkurencingas, šalys, susiduriančios su finansiniais sunkumais, varžosi dėl dosnių Pekino pasiūlymų kuriant industrines zonas ir prekybos kelius.

Nors įvairaus mąsto ekonominius projektus vykdo ir kitos Azijos valstybės kaip Japonija, Pietų Korėja, Taivanas ir kt. būtent Kinija kelia saugumo ekspertų susirūpinimą kaip valstybė, kuri agresyviai konkuruoja pažeisdama tarptautinę investicijų teisę, o taip pat sparčiai didindama savo karinius pajėgumus.

Savo ruožtu Kinija kartoja, jog Šilko kelias yra visoms šalims naudingas projektas ir niekam nevertėtų baimintis dėl tariamų geopolitinių ambicijų.

Kinijos įsitvirtinimas Europoje ir suokalbis su Rusija

Tačiau, kaip rodo kai kurių pietų Azijos valstybių pavyzdys, šalys privalo žvelgti ne tik į sąlyginai trumpą komercinę naudą, bet ir į ilgalaikius nacionalinio saugumo interesus.

Kinija, investuodama į jūrų uostus ir kurdama logistikos centrus, visada pasilieka teisę ginti savo interesus užsienyje, esant reikalui patruliuoti kariniui laivynui, rengti karines pratybas kartu su jai artimomis valstybėmis siekiant išvengti konfliktų.

Po dešimtmečių trukusio degradavimo, Rusijos viltys atnaujinti karinį jūrų laivyną ir išplėsti branduolinius jūrų atgrasymo pajėgumus išaugo. O Kinija tikisi sukurti dirbtiniu intelektu grįstą modernų laivyną, todėl šioms šalims reikalingas abipusis bendradarbiavimas karinėje srityje. Be to, Maskvai ir Pekinui siekiant realizuoti šiuos tikslus reikalinga organizuoti vis dažnesnes karines pratybas ir jungtines operacijas jūrų zonose.

Verta prisiminti bendras Rusijos ir Kinijos jūrų pajėgų pratybas „Karinė sąveika 2017“, kurios vyko praėjusių metų liepos 24-27 dienomis Baltijos jūroje. Nors šios šalys panašaus pobūdžio pratybas pasaulyje rengia nuo 2012 metų, visgi tai buvo pirmasis kartas, kuomet tai vyko Baltijos jūroje. Rusijai šios pratybos su Kinija reikalingos veikti kaip atsvaras kasmetinėms NATO pratyboms BALTOPS.

Savo ruožtu Kinija, kurios interesai Baltijos jūros regione kol kas susiję tik su ekonomika, į šį Rusijos kvietimą atsiliepė labai palankiai, nes Pekinui vis dar trūksta karinių sąjungininkų, kurie palengvintų Kinijos Liaudies Išlaisvinimo Armijos jūrų laivyno dalyvavimą.

Atsižvelgiant į Kinijos užsienio investicijas ir prekybos interesų apsaugą Europoje, tikėtina, kad bendros Kinijos ir Rusijos pratybos Baltijos, Juodojoje ir Viduržemio vyks vis dažniau.

Nepaisant Maskvos ir Pekino strateginės konkurencijos, akivaizdu, kad tarp šalių atsiras vis daugiau sąlyčio taškų.

Rusija vis dar bijo Kinijos ekonominės galios ir yra sunerimusi dėl masinio kinų migracijos srauto į Rusijos tolimuosius rytus, o Kinija yra priklausoma nuo Rusijos bendradarbiavimo Centrinėje Azijoje dėl ambicingos Diržo ir kelio iniciatyvos. Kalbant paprasčiau, Rusija yra stipri karine prasme, tačiau ekonomiškai silpna. Šios šalies pagrindiniai eksporto produktai yra naudingieji ištekliai ir ginklų technologijos. Kinija yra ekonomiškai stipri, tačiau turi daug perteklinių pajėgumų pramonės srityje, tad privalo importuoti tokius prekių tipus, kuriuos Rusija gali pasiūlyti.

Rusijos ir Kinijos galimybes formuoti įvairaus pobūdžio karinio aljanso rūšis būtina įdėmiai vertinti Lietuvos saugumo ekspertams, nes toks šių Azijos šalių bendradarbiavimas turės įtakos strateginei partnerystei, susijusiai ir su galima karine konfrontacija, todėl Europos šalys ir Jungtinės Valstijos turėtų kuo skubiau rasti bendrą sutarimą NATO darbotvarkėje kaip atsvarą tokiai Rusijos ir Kinijos draugystei.

Lietuvos jūrinis aklumas

Pasaulinės varžybos neaplenkia ir Lietuvos. Klaipėdoje svarstoma apie plėtrą ir išorinio giliavandenio uosto statybas, galinčias kainuoti apie 800 mln. eurų. Nors Lietuvos vyriausybė neatskleidžia galimo finansavimo šaltinio, kai kurių Lietuvos pareigūnų teigimu, vienas labiausiai tikėtinų scenarijų, kad tai bus Kinijos investicijos.

2015 metais Kinijos valdoma transporto ir logistikos, nekilnojamojo turto bei finansų gigantė „China Merchants Group“ (CMG) prakalbo apie galimybę per Klaipėdą gabenti krovinius. Bendrovė Baltarusijoje vysto pramonės parką „Great Stone“, o tiesiausias kelias produkcijos eksportui būtų per Klaipėdą.

Tuometinis CMG valdybos pirmininkas Li Dzian Hongas 2016 metais pareiškė, kad Klaipėdos uostas turėtų tapti korporacijos vartais į Baltijos jūrą. Ką Lietuvai reiškia toks Kinijos primetamas planas?

Kai kurių Lietuvos pareigūnų teigimu, vienas labiausiai tikėtinų scenarijų, kad išorinis uostas Klaipėdoje bus Kinijos investicijos.

Ar Lietuvos vyriausybė ir finansų ministras bent aptarė su saugumo ekspertais galimas Kinijos investicijų grėsmes į strateginį Lietuvos objektą – Klaipėdos uostą? Ar buvo analizuoti scenarijai konflikto atveju, jei Kinijos valdoma įmonė nuspręstų užbluokuoti uosto vartus? Šios abejonės turi rimtą pagrindą.

Vertinant mokslinius tyrimus apie „Diržo ir kelio iniciatyvą“, Kinijos bendradarbiavimą su Rusija nevalia ignoruoti JAV, Japonijos, Pietų Korėjos ar Taivano saugumo ekspertų išvadų.

Šis ambicingas Pekino projektas net tik skatina prekybą bei ekonomiką, bet ir didina Kinijos įtaką savo rinkas atvėrusių šalių politinių sprendimų priėmimui, o konflikto atveju kuria sąlygas Kinijai dislokuoti karinę techniką.

Šilko kelias Europoje stato Lietuvą į aklavietę.

Valstybių konkurencija dėl dosnių Kinijos pasiūlymų neretai verčia valstybes aukoti nacionalinio saugumo interesus. Investicijų nauda savaime suprantama ir būtina sąlyga ekonomikos plėtrai, tačiau ar Lietuva suvokia, kad atsivėrimas komunistinės valstybės investicijoms gali lemti valstybės geopolitinės raidos kryptį į Rytus ateinančiais dešimtmečiais?

Lietuvai būtina suvokti, kad nacionalinio saugumo interesai neapsiriboja vien tik ties Rusijos karine grėsme. Galioja ir ekonominė grėsmė, kurios akivaizdu, jog ši Vyriausybė ir Seimas nesuvokia.

Būtent dabar yra pats metas aptarti šiuo svarbius klausimus visų institucijų atstovams, kitu atveju, saugumo ekspertų išvadų ignoravimas ilgainiui Lietuvą pavers komunistinių ir kleptokratinių valstybių neokolonijinės darbotvarkės dalimi.