„Atvira Klaipėda“ baigia praėjusį sekmadienį pradėtą pasakojimą apie, ko gero, vieną iš kontraversiškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių – generolą Vincą Vitkauską, dalyvavusį ir Nepriklausomybės kovose, ir Klaipėdos sukilimo operacijoje.
Tačiau daugumai šis generolas visgi geriau yra žinomas kaip Lietuvos kariuomenės vadas, 1940-aisiais ne tik atsisakęs pasipriešinti Raudonajai armijai, bet ir po Lietuvos prievartinės inkorporacijos į SSRS sudėtį savanoriškai nuėjęs tarnauti sovietams ir iki pat savo mirties jiems giedojęs ditirambus.
Lietuvos karo akademijos bibliotekos nuotr.
Perversmininkų įtarinėjimai
Įdomiai pats V. Vitkauskas traktavo savo karjerą Lietuvos kariuomenėje nuo 1926 m.
„Fašistinio perversmo metu (turima galvoje 1926 m. gruodžio mėn. Antano Smetonos atėjimas į valdžią – aut. pst.) mane, kaip kairiųjų pažiūrų, sulaikė kariuomenės štabe, bet greit paleido. Smetonos šalininkai įkalbinėjo mane pereiti į „tautininkų“ pusę, žadėdami palikti ramybėje. Nesutikus su tuo pasiūlymu, atleido iš pulko vado pareigų ir paskyrė Aukštųjų karininkų kursų lektoriumi“.
Dr. Gintautas Surgailis knygoje „Lietuvos kariuomenės vadai“ rašo, kad nuo 1925 m. vasario Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pėstininkų pulko vadu tapęs V. Vitkauskas 1926 m. gruodžio 16 d. kaip ir kitų pulkų vadai buvo iškviestas į Kauną, nes kitą dieną aukštoji kariuomenės vadovybė turėjo sveikinti prezidentą Kazį Grinių jo 60-mečio proga. Tačiau įvykus perversmui, apie 5 val. ryte, visi karinių dalinių vadai buvo sukviesti į vyriausiąjį štabą, o V. Vitkauskas neatvyko.
„Perversmo organizatoriams kilo įtarimas, kad jis išskubėjo į Marijampolę atvesti pulko prieš perversmo dalyvius. Kilo šiokia tokia panika, kuri dar labiau sustiprėjo neradus iki perversmo buvusio kariuomenės štabo viršininko K. Škirpos. Buvo manoma, kad jis išvyko kartu su Vitkausku į Marijampolės karinę įgulą. Buvo duotas įsakymas Vitkauską suimti. O Vitkauskas perversmo naktį nakvojo ne karininkų ramovės viešbutyje, o pas žmonos tėvus Kundrotus Aleksote. Gruodžio 17 d. ryte jis išskubėjo į jubiliejaus iškilmes, tačiau iš iškabintų skelbimų bei gatvėse patruliavusių kareivių sužinojo apie įvykusį perversmą. Jis nuskubėjo į Kariuomenės štabą. Ten skubiai buvo pakviestas pas laikinosios karinės valdžios vadovą P. Plechavičių. Plechavičius, sužinojęs priežastį, kodėl Vitkauskas neatvyko j aukštųjų karininkų ir rikiuotės dalių vadų pasitarimą, paaiškino jam apie įvykusį perversmą ir įsakė iki atskiro nurodymo pasilikti štabe. Ten jis buvo maždaug iki 15 val., kol atsirado K. Škirpa. Apie 15 val. P. Plechavičius įsakė Vitkauskui vykti į Marijampolę ir toliau eiti savo pareigas”, – detales aprašė G. Surgailis.
Anot jo, perversmo organizatoriai į V. Vitkauską žiūrėjo su nepasitikėjimu ir norėjo jį atleisti iš pulko vado pareigų, tačiau krašto apsaugos ministras A. Merkys ir šį kartą jį užtarė ir atleisti nesutiko.
Vėliau, kai apie V. Vitkauską buvo parengta slapta Vidaus reikalų ministerijos pažyma, A. Merkys draugiškai siūlė jam pereiti į tautininkų pusę.
„Vitkauskas jautė, kad aukštoji karinė vadovybė juo nepasitiki, todėl pats paprašė atleisti jį iš pulko vado pareigų”, – rašė G. Surgailis.
Vilniaus grąžinimas
Vėliau V. Vitkauskas dar ėjo Kariuomenės inspekcijos pėstininkų skyriaus viršininko pareigas.
„Dirbdamas šaudymo bei pėstininkų inspekcijose, Vitkauskas nebuvo perkrautas darbu. Turėjo labai palankias sąlygas teoriškai ir praktiškai išsispecializuoti šaudyboje. Pasidarė šaudybos specialistas. Jis todėl, būdavo įtraukiamas į ginklų bandymų ir užpirkimų komisijas. Tais reikalais būdavo siunčiamas į užsienius, į Sovietų Sąjungą ir Vakarų Europos valstybes”, – 1963 m. pasaulio lietuvių veteranų žurnalo „Karys” balandžio numeryje rašė asmeniškai su V. Vitkausku dar 1923 m. pirmą kartą bendravęs P. Žilys.
V. Vitkauskas 1939 m. buvo paskirtas vadovauti Vilniaus rinktinei, dalyvavo Vilniaus perdavimo Lietuvai procese ir tuo labai didžiavosi, atsiminimuose nuolat pabrėždamas „neįkainojamą SSRS indėlį” šioje akcijoje.
Prisimindamas 1939 metų rudens įvykius, susijusius su Vilniaus grąžinimu, V. Vitkauskas straipsnyje „Mūsų beviltiškos kovos dėl Vilniaus ir didis džiaugsmas jį atgavus“ rašo:
„Šia proga aš per radiją kreipiausi į Vilniaus rinktinės karius kalba, kurioje pasakiau: „Vilniaus rinktinės kariai! Išmušė istorinė valanda. Pradedamas Vilniaus žygis. Mes neapsakomai laimingi: mums teko didi svajota laimė ir garbė žygiuoti į Vilnių. Štai jau sudegė gairė. Ją sunaikino išganinga liepsna, kuri simboliškai reiškia karštą lietuvių tautos troškimą. Šios ugnies, šio tautos troškimo sunaikinta ir ta nelemtoji administracinė linija, ir visos tos istorinių klaidų ir smurto sukurtos dirbtinės pertvaros ir kliūtys, kurios tiek daug metų skyrė mus nuo mylimo Vilniaus”.
Po mano kalbos keliais energingais pjūviais buvo nupjautas ir pašalintas kelio užkardas. Po to pasigirdo trumpos komandos ir kariuomenė, orkestrui grojant maršą, 9 val. 17 min. peržengė buvusią administracinę liniją“.
Gen. Vitkauskas ant žirgo veda Lietuvos kariuomenę į Vilnių 1939 m. spalio 28 d. „Draugo” nuotr.
„Lietuvos žinių” 1939 m. lapkričio 9 d. paskelbtame interviu V. Vitkauskas teigė laikantis tą dieną, kai buvo paskirtas vadovauti Vilniaus rinktinei, „laimingiausia savo gyvenimo diena”.
Tame pačiame interviu žurnalistui Pranui Ancevičiui pasiteiravus, kiek dar ilgai Vilniuje liks Sovietų sąjungos daliniai, V. Vitkauskas pabrėžė, kad „tai mūsų sąjungininkė, kurios kariuomenė reikalui esant ateis mums pagalbon, kaip ir mūsų kariuomenė Sovietų sąjungai”.
Netikėtas paskyrimas
1940 m. sausio mėn. tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis buvo išleistas trims mėnesiams gydytis, o vietoj jo sausio 22 d. laikinai kariuomenei vadovauti paskirtas divizijos generolas V. Vitkauskas. Po trijų mėnesių išleidus į atsargą S. Raštikį, (viena iš versijų yra, jog A. Smetonai nepatiko S. Raštikio tarp gyventojų augantis populiarumas, nustelbęs net paties prezidento populiarumą), 1940 m. balandžio 21 d. kariuomenės vadu patvirtintas V. Vitkauskas.
„Daugelis stebisi, kaip Vitkauskas galėjo būti paskirtas kariuomenės vadu. Čia svarbiausiu kaltininku, neaiškinant smulkmenų, irgi tenka laikyti tuometinį ministerį pirmininką A. Merkį, kuris sakėsi gerai pažinojęs Vitkauską. Yra tiesa, kad Vitkauskas buvo savotiškas. Savo laiku apie jį buvo nemaža įvairių kalbų, įtarinėjimų, spėliojimų, bei išvedžiojimų. Šiandieną, gi, atrodo, tenka tikėti tam, ką apie save rašo pats gen. V. Vitkauskas”, – rašė P. Žilys.
Štai kaip V. Vitkausko paskyrimą į šias pareigas knygoje „Priminimų fragmentai“ aprašo paskutinysis Lietuvos krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis:
„Prezidentas vėl paklausė mane, ką aš galvočiau dėl Vitkausko kandidatūros. Atsakiau, kad Vitkauską pažįstu, kaip blaivų, tvarkingą ir drausmingą karininką. Pasakiau, kad jis yra gabus, darbštus, geras matematikas. Beveik visi šaudybos statutai buvo jo darbas. Papasakojau, kaip kas vasarą poligone Vitkauskas organizuoja ir vykdo kariuomenės dalinių šaudymo pratimus. Taip pat priminiau, kad jo tikras brolis 1919 m. už bolševikinę veiklą buvo sušaudytas. Baigdamas pasakiau: „Pone Prezidente, jei Rėklaičio kandidatūra atkristų, tai kito pasirinkimo mes neturime“.
Paskutinio – XXI – Nepriklausomos tarpukario Lietuvos ministrų kabineto nariai ir prezidentas gieda Lietuvos himną. Šalia jų kairėje – kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Dr. Gintautas Surgailis teigia, kad V. Vitkausko paskyrimas kariuomenės vadu tiek kariškiams, tiek visuomenei buvo netikėtas, vos ne sensacija, kadangi apie jį imta plačiau kalbėti tik atgavus Vilnių.
Paskutinis posėdis
2008 m. lapkričio 21 d. „XXI amžiuje“ išspausdintame dimisijos pulkininko leitenanto Antano Navaičio straipsnyje „Lietuvos kariuomenės tragedija“ apie šį V. Vitkausko pasirinkimą rašoma:
„V. Vitkauskui galutinai įsitvirtinus kariuomenės vado poste Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Lietuvai absurdiškas pretenzijas dėl neva mūsų saugumo grobiamų raudonarmiečių. Dėl tų pretenzijų įvyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta gintis, jei rusai pultų. (…) Komunistinės žvalgybos agentas V. Vitkauskas, kaip kariuomenės vadas, dalyvaudamas tame Valstybės gynimo tarybos posėdyje gal jau žinojo ar bent nujautė, kas Lietuvos laukia (…) Dabar suprantama, kodėl V. Vitkauskas apie tą posėdį tylėjo, jo nutarimų nevykdė ir nedavė jokių nurodymų“…
Vaclovas Šliogeris, buvęs Kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektorius žurnale „Karys” 1973 m. rašė:
„1940 m. gegužės pradžioje (gen. St. Raštikiu esant atsargoj) Valstybės gynimo taryba, Prezidentui pirmininkaujant, padarė nutarimą, kad jei reikės, tai ginklu priešintis Sovietų Sąjungai. Tarp gegužės pradžios ir birželio 14 d. buvo apie penkios savaitės laiko. Buvo galima ir neoficialiai sustiprinti – bent pusiau sumobilizuoti kariuomenę ar šaukiant pratimams atsarginių, ar kitaip po manevrų priedanga. Buvo galima ir kariuomenę, ir šaudmenų atsargas išdėstyti gynimosi planuose numatytuose rajonuose ir t.t. <…> Man atrodo, kad tuomet kokia tai „velnio ranka“ viską tvarkė ir nieko apart tuščių pasiplepėjimų nebuvo daroma. Aš pats tuomet tarnavau Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo valdybos aukštame poste, tai žinau, kad nebuvo duodama jokių įsakymų bei nurodymų dėl pasirengimo gintis. Tuomet stebėjomės, kas čia per velniava – ar išdavimas, ar nerūpestingumas? <…> Vieton ruoštis gynimuisi, kiek atmenu, apie 2 savaites prieš ultimatumą kar. dalių sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų kuopos dviem ešelonais buvo išsiųstos toli nuo dalių į poligoną atlikti šaudymo pratimus. Tai šiandieną atrodo lyg sabotažas – dalių sąmoningas kovos pajėgumo sumažinimas“.
Pats V. Vitkauskas savo raštuose pripažino, kad tai buvo sąmoningas jo sprendimas:
„Turėdamas galvoje tokią publiką, kuri hitlerinei Vokietijai įsakius, kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratyboms daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikaltimų avantiūrų“.
Minėtoji K. Musteikis knyga„Priminimų fragmentai“ iš esmės skirta paskutiniajam Lietuvos Vyriausybės 1940 metų birželio 14 d. posėdžiui, nulėmusiam Lietuvos likimą.
Nors pats Lietuvos krašto apsaugos ministras pasisakė už pasipriešinimą sovietams ginklu, visgi jis, kaip matėme, gana palankiai atsiliepė apie V. Vitkauską, kuris, žinia, pasipriešinti atsisakė. Tai matyti ir iš kitos trumpos knygos ištraukos:
„Dabar, po daugelio metų, kai prisimenami tie laikai, dažnai būnu klausiamas: „Ar Vitkauskas buvo bolševikas?“ Aš visuomet atsakau: „Ne“. Tikrai per ilgą mūsų pažinties laiką neteko pastebėti jo simpatijų rusams bolševikams“.
Verta pacituoti ir paties V. Vitkausko prisiminimus iš minėtojo posėdžio:
„Po pertraukos vėl atgijo diskusijos: priimti Maskvos reikalavimus ar atmesti.(tarp kitų buvo ir reikalavimas įvesti neribotą Raudonosios armijos dalinių kontingentą – aut. pst.) Kartojosi pirmykštis vaizdas, bet dar labiau pakrikęs. Priešinimosi šalininkai pradėjo demoralizuotis ir nykti. Pagaliau, paklaustas, kokia yra mano nuomonė, atsakiau, kad, turėdamas galvoje ir seniau, ir ypač dabar išryškėjusias Lietuvos gyventojų nuotaikas, kurios, savaime suprantama, yra tolygios ir kariuomenėje, taip pat visiškai nepakankamą priešinimosi pagrindą ir jo keistą tikslą, laikau jį visiškai nepriimtinu“.
Buvo sovietų agentas?
Jau minėtas dimisijos pulkininkas leitenantas A. Navaitis įsitikinęs, jog V. Vitkauskas buvo užverbuotas SSRS žvalgybos ir apie tai samprotauja taip:
„Kada divizijos generolas V. Vitkauskas buvo užverbuotas komunistinės žvalgybos agentu, sunku pasakyti. Tai galėjo atsitikti 1933-12-18 -1934-01-06 jam svečiuojantis Maskvoje arba 1934 metais, kai jis lankėsi Leningrade ir Maskvoje. Aš manau, kad 1918 metais 9-os rusų armijos 5 pulko kareivių komiteto tarybos narys viršila Vitkauskas buvo specialiai pasiųstas į Lietuvą užsikonspiruoti ir laukti tinkamo momento, kada Lietuvos nepriklausomybę „galima bus parblokšti užtikrintai“.
Įdomus ir internete aptiktas režisierius Sauliaus Beržinio, ketinusio statyti filmą apie V. Vitkauską, pasisakymas: „Taip ir nepriėjau prie generolo Vinco Vitkausko asmens bylos, kuri gulėjo Podolsko archyve. Kelis kartus važiavau į Maskvą, ten buvau vedžiojamas už nosies, bet galų gale jos taip ir negavau“.
Gal šis faktas iš tiesų patvirtina A. Navaičio įsitikinimą, jog Nepriklausomos Lietuvos generolas Vincas Vitkauskas, apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio, Vyties kryžiaus 1 laipsnio, Vytauto Didžiojo 3 laipsnio, DLK Gedimino 3 laipsnio ir Šaulių žvaigždės ordinais bei Savanorių, Lietuvos nepriklausomybės, Klaipėdos išvadavimo sidabro medaliais, dviem Latvijos ordinais, buvo slaptas SSRS agentas, inkorporuotas į Lietuvos kariuomenę?
Ypač žinant, kad jam „garbingų“ apdovanojimų vėliau nepagailėjo ir Tarybų Lietuvos valdžia – jos jis buvo pagerbtas Lenino, Raudonosios žvaigždės ir Tėvynės karo 1 laipsnio ordinais bei medaliais.
Tačiau Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Vytautas Jokubauskas teigia negalįs patvirtinti, jog V. Vitkauskas galėjo būti užverbuotas sovietų.
„Kad sovietai savotiškai „verbavo“, darė įtaką, net ir finansavo Lietuvos veikėjus – kultūros, politikos, kariuomenės ir kitus – plačiai žinomas faktas. Tačiau dokumentų Lietuvos archyvuose liudijančių, kad konkrečiai V. Vitkauskas buvo užverbuotas, kol kas nėra aptikta, o Rusijos archyvai tyrėjams iš Lietuvos sunkiai pasiekiami“, – sako V. Jokubauskas.
Jo teigimu, visgi buvo ne vienas atvejis, kai buvo nustatomi ir nubaudžiami sovietams dirbę karininkai, pvz., Lietuvos generolas Konstantinas Kleščinskis, kuris 1927 m. buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas.
„Žinomas faktas, kad Vitkauskas su broliu buvo aktyvūs 1905 m. revoliucijos metu, veikė sovietų Rusijoje po spalio perversmo, o 1919 m. Lietuvos kariai sušaudė į nelaisvę paimtą raudonarmietį Vitkausko brolį. Tačiau tarpukariu Lietuvoje buvo daug žmonių, kurie turėjo „revoliucinės“ praeities ar net buvo 1917-1920 m. tarnavę Raudonojoje armijoje. Tai dar nereiškia, kad visi buvo „agentai“ ir „pasiųsti“. Taip teigti būtų nerimta“, – sako istorikas.
Kartu jis pridūrė, kad tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Vitkauskas visada buvo laikomas kairiuoju, bet jo karjeroje svarbų vaidmenį vaidino Antanas Merkys, kuris vis jį „išgelbėdavo“.
„Iš tiesų Vitkauskas SSRS lankėsi (buvo komandiruotas) kaip pėstininkų inspektorius, ką ten darė ir kas vyko, pasakyti sunku. Tačiau svarbu pažymėti, kad tarpukariu Lietuva savo galimu kariniu sąjungininku laikė SSRS, nors jokių sutarčių nebuvo, o sovietai Lietuvos karine sąjungininke nelaikė, o tik ja manipuliavo“, – painią tuometinę Lietuvos politinę padėtį komentavo V. Jokubauskas.
Visgi apibendrindamas istorikas sakė be patvirtinančių dokumentų tokių drąsių teiginių apie V. Vitkausko bendradarbiavimą su sovietais teigti nesiimąs.
Tuo tarpu lietuvių kilmės amerikietis teisininkas, savamokslis Lietuvos istorijos tyrinėtojas Donatas Januta Čikagoje leidžiamame kairiosios pakraipos laikraštyje „Draugas“ str. „Gen. Vitkausko istorija ne jam vienam priklauso“ rašo apie tai, kad esą V. Vitkauskas labai išgyvenęs, atėjus sovietams, ir net norėjęs nusižudyti:
„1998 m. sausio 2 d. dienraštyje ,,Kauno diena” buvo išspausdintas straipsnis, skirtas gen. Černiaus atminimui. Apie 1940 m. bolševikų kariuomenės įvedimą Lietuvon ten rašoma, kad Vitkauskas supratęs savo vaidmens beviltiškumą, net galvojęs nusižudyti. Černius jam pasakė, kad tuo tautos neišgelbės.”
Kad V. Vitkauskas buvo nusprendęs nusižudyti, o ne vykdyti bolševikų įsakymus ir pasisakė apie tai ne tik generolui Černiui, bet esą ir savo žmonai, pasak D. Janutos, patvirtino ir Kaune gyvenusi Vitkausko duktė:
,,Gen. V. Vitkauskas prieš savo norą buvo įtrauktas į delegaciją, kuri 1940 m. liepos pabaigoje, turėjo vežti į Maskvą vadinamojo, „liaudies seimo“ prašymą priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Su juo traukiniu drauge važiavo ir mano motina. (…) Apie 23 val. į Vitkauskų kupė pasibeldė šioje delegacijoje buvusi ir poetė Salomėja Nėris. „Ar Jūs neužsigausite, jeigu Jus sutrukdysiu?, – paklausė ji. – Leiskit išsiverkti kartu su jumis“ (…) ir prapliupo raudoti. Ji, kaip ir Vitkauskai, suprato padėties tragiškumą ir beviltiškumą.”
TSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas su Liaudies seimo delegacijos nariais TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijos metu Maskvoje, Kremliaus Georgijaus salėje, kai 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo „priimta” į Sovietų sąjungą. Pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės sėdi Vincas Vitkauskas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Pasak D. Janutos, NKVD archyvuose ir kituose šaltiniuose yra V. Vitkausko pokariniai laiškai ir raštai, kuriais jis esą mėginęs padėti represuotiems karininkams ir kitiems nukentėjusiems žmonėms.
„Mes gen. Vitkausko pilno paveikslo neturime. Nėra taip paprasta vertinti žmogų, jo veiksmus, ypač iš tolo. O kai to žmogaus istorija yra ir dalis Lietuvos istorijos, turėtume būti dar atsargesni, kad nesuklystumėm. Gen. Vitkausko istorija yra ir Lietuvos istorija, kurią turėtumėm branginti“, – taip straipsnį baigia išeivijos lietuvis.
G. Surgailis teigia, kad ne vieno istoriko nuomone V. Vitkauskas darė, ką galėjo, kad kariuomenės likvidavimas netaptų žmonių likvidavimu. Ir jam pačiam, ir karininkams galėjo pakenkti slaptieji Lietuvos kariuomenės archyvai, kuriuose buvo ir pasipriešinimo Sovietų sąjungai planai, tad juos stengtasi sunaikinti ar išimti kai kuriuos lapus, juos perklijuoti.
Tad kas iš tiesų buvo iš Suvalkijos kilęs berniokas Vincas Vitkauskas, užsitarnavęs Nepriklausomoje Lietuvoje iki generolo, bet kartu ir atsisakęs pasipriešinti Tėvynės okupantams bei nuėjęs jiems tarnauti?
Ar tik nebus teisus K. Musteikis, minėtuose „Prisiminimų fragmentuose“ teigęs: „Bet kaip ir daugelis kitų labai garbingų lietuvių manė, jog su rusais bolševikais bus galima sugyventi. O kai rusai paspaudė, neužteko drąsos pasipriešinti ir nuriedėjo į okupanto pataikūnų eiles“.
„Karinė karjera – be priekaištų”
prof. Vygantas Vareikis
Vinco Vitkausko biografija yra spalvinga. Jis buvo ne tiktai profesionalus kariškis, bet ir intelektualus žmogus, laisvai kalbėjęs keletu kalbų, parengęs vadovėlį apie prancūzų kalbos gramatiką, išleidęs darbą apie sunkiųjų kulkosvaidžių veikimo taktiką, rašęs eiles vaikams ir suaugusiems, vertęs knygas iš rusų kalbos. Be to, dar ir išklausė Teisės fakulteto kursą Kauno universitete.
Karinė V. Vitkausko karjera iki pat 1940 metų birželio buvo be priekaištų. Po to, kai sovietai 1940 m. birželio mėn. 14 d. Lietuvai pateikė ultimatumą paskutinio posėdžio metu generolo V. Vitkausko pozicija, matyt, nulėmė nutarimą nesipriešinti. Vėliau jis rašė: „1940 metais, Komunistų partijai vadovaujant, mūsų liaudies pasirinktas tarybinis kelias yra tikras kelias į jos laimingą ateitį” (V.Vitkauskas. Raštai, Vilnius, 1968, p. 72). Savo pasirinkimą jis aiškino ir tuo, jog pasipriešinus Lietuva galėjo patekti Vokietijos įtakon („į šlykštaus fašizmo glėbį”), būtų priversta aukotis Vokietijos karo interesams ir būtų „virtusi kapinynu”. Vėliau jis pats prisipažino, kad sprendimas atskirai laikyti sunkiuosius kulkosvaidžius ir prieštankinius pabūklus buvo jo sąmoningas veikimas, siekiant užkirsti kelią „bet kokiomis reakcinių elementų provokacijoms”.
Kas įvyko po sovietų okupacijos yra gerai žinoma – tautos elito naikinimas, valstybės sunaikinimas, masiniai trėmimai, rusų kolonistai ir skurdas. Savo pozicijos V. Vitkauskas niekada nekeitė, tad turėtų būti laikomas ištikimu sovietinio režimo kolaborantu.
Kita vertus, V. Vitkausko biografija panaši į daugelio to meto inteligentų, kurie kūrė Lietuvos valstybę. Skirtumas tiktai toks, kad dauguma jų baigė savo dienas emigracijoje, Sibiro tremtyje, partizanų bunkeryje ar buvo nužudyti sovietų, o kiti, kaip V. Vitkauskas ar Liudas Gira, kolaboravo su naująja valdžia ir buvo pamaloninti postais, pareigomis ar apdovanojimais”.
Svarbiausieji V. Vitkausko biografijos faktai
1914 m. eksternu baigė Aleksejaus gimnaziją Oriole, studijavo Maskvos universiteto Matematikos fakultete, kartu mokėsi Stroganovo dailės mokykloje. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Aleksejaus karo mokyklą Maskvoje, suteiktas praporščiko laipsnis, paskirtas į 193 pėstininkų pulką. 1917-1918 m. su 2 šaulių divizijos 5 šaulių pulku dalyvavo karo kovose Rumunijos fronte. Buvo kareivių tarybos pulko komiteto narys, palaikė ryšius su pulke veikusia bolševikų organizacija.
1918 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Vilkaviškio aps. viršininku. 1919 m. vasarį savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Raseinių apskrities komendantu. Tų metų lapkritį suteiktas pėstininkų kapitono laipsnis.
1919 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bermontininkais ir lenkais, vėliau – mūšiuose ties neutraliąja zona su lenkais, buvo sužeistas. 1921 m. perkeltas į Vietinės kariuomenės brigados štabą, paskirtas ypatingų reikalų karininku, vėliau – štabo viršininku.1923-01-23 dalyvavo Klaipėdos išvadavime, buvo sukilėlių štabo administracijos skyriaus viršininkas. 1923- 04-09 paskirtas eiti Klaipėdos komendanto pareigas, pakeltas į majorus. 1923-12-07 paskirtas III karo apygardos štabo I skyriaus viršininku, 1925 m. perkeltas į 9 pėstininkų pulką Marijampolėje eiti pulko vado pareigas. 1927-05-04 perkeltas į Aukštuosius karininkų DLK Vytauto kursus etatiniu lektoriumi. 1929 m. stažavosi Vokietijos kariuomenėje, pakeltas į pulkininkus. 1930 m. birželį baigė Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus, paskirtas Kariuomenės inspekcijos pėstininkų skyriaus viršininku. 1935 m. pakeltas į generolus leitenantus, o 1939 m. suteiktas divizijos generolo laipsnis.
1939-10-12 paskirtas sudaromos Vilniaus rinktinės, dalyvavusios žygyje į Vilnių, vadu. 1940-04-22 paskirtas kariuomenės vadu. 1940- 06-14 Vyriausybės posėdyje svarstant SSRS ultimatumą Lietuvai pasisakė prieš pasipriešinimą Raudonajai armijai.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940-06-15 pradėjo eiti ir krašto apsaugos ministro pareigas.
1940-07-12 atleistas iš kariuomenės vado pareigų.
1940-07-14 išrinktas į Liaudies seimą. 1940-07-21 su delegacija dalyvavo Maskvoje prašant priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. Likviduojant Lietuvos kariuomenę ir Krašto apsaugos ministeriją 1940-08-27 paskirtas KAM Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininku. Dar einant šias pareigas paskirtas Raudonosios armijos 29 ŠTK vadu, suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1941-01-12 išrinktas SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu. Nuo 1950 m. – SSKP narys, 1941-54 SSRS Aukščiausiosios tarybos, 1955-1963 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. Mirė 1965-03-03 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse (nuotr. – Čikagos dienraščio „Draugas” 1965-03-06 pranešimas apie generolo mirtį).
Turėjo žmoną Nataliją Kundrotaitę, sūnų Juozą ir dukrą Nataliją Laimutę.
Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.
0 Comments