Visuomeninio transliuotojo – Lietuvos televizijos ir radijo (LRT) – veiklos parlamentinį tyrimą valstiečių ir žaliųjų vadovaujama politikų komisija baigė kažkaip išsikvėpę ir be didelių fanfarų.

Žadama keletą tos veiklos epizodų perduoti nagrinėti prokuratūrai. Tačiau svarbiausia – bus siūloma keisti LRT valdymą. Ta sprendimo dalis – taip pat kažkokia išplaukusi: regis, prie dabar vienintelės valdymo institucijos – LRT tarybos – dar bus organizuojama ir valdyba. Kitais akcentais žadama trumpinti LRT tarybos narių įgaliojimus, kad visuotiniuose rinkimuose išrinktas Seimas neužilgo galėtų tarybon deleguoti savo atstovus.

LRT, nepaisant skirtingo mūsų visų požiūrio į vienus ar kitus šios įstaigos vadovus, vis dėlto sukūrė savo žurnalistikos tradiciją, kurios vienas iš bruožų – lindimas valdžiai į pasturgalį ten laikomas blogo tono ženklu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Suprask – yra nelogiška, kad kiekvienos sudėties Seimas keturis savo atstovus tarybon deleguoja tik savo kadencijos pabaigoje. Nėr kam „paspausti” visuomeninio transliuotojo administracijos, kad formuodama redakcinę politiką nepamirštų atliepti naujausių rinkėjų lūkesčių.

Savaime suprantama, kad rinkėjų intereso šioje vietoje nėra nė kvapo. Mūsų rinkėjų elgsena dažnai – it supantis švytuokle: šiandien balsuoja, rytoj jau nekenčia. Šios ekvilibristikos tariamais argumentais esmė yra banali ir tradicinė nuo pat valstybė atkūrimo laikų. Ir net dar ankstesnių.

Klystate, jeigu manote, kad Lietuvos komunistai 1988-1989 m. turėto žiniasklaidos monopolio atsisakė geranoriškai ir sklandžiai. Teko išgraužti dantim. Netiesa, kad po Lietuvos Sąjūdžio (LS) sparnais susikūrusiai laisvesnei žiniasklaidai buvo lengva ištrūkti iš svaiginantį žiniasklaidos valdymo skonį pajutusių LS funkcionierių globos. LS dėl to pralaimėjo dalį reputacijos.

Šiuolaikinė didžioms verslo grupėms priklausančių žiniasklaidos priemonėse dirbančių žurnalistų kova su savininkų noru daryti įtaką viešam gyvenimui nėra nei lengva, nei saldi. Tačiau valstybinė, vėliau visuomeninė LRT šiame kontekste buvo ir yra ypatingas atvejis.

Vertinant vidutinę LRT auditoriją, kuri neoficialiai vadinama „55 m.+” ir yra drausmingiausių rinkėjų armija Lietuvoje, visuomeninis transliuotojas visada buvo politikų taikinys. Kiekvienos mielos kadencijos. Kiekvienos mielos Vyriausybės.

Pirmųjų trijų LRT vadovų nuo Atgimimo laikų – Domo Šniuko, Skirmanto Valiulio ir Laimono Tapino karjeros pareigose netruko ilgiau nei trejus metus. Nepaisant, kad kritiškiausiais atkuriamos valstybės laikais jie rodė esą jai lojalūs. Tačiau būti lojaliam valstybei ir valdančiai politikų grupei Lietuvoje – du esmingai skirtingi reikalai.

Būta ir liūdnesnių atvejų. Pavyzdžiui, Vytautas Kvietkauskas LRT vadovavo maždaug po du mėnesius – nuo 1996 m. gruodžio ligi 1997 m. sausio, vėliau dar nuo 1997 m. spalio ligi gruodžio. Tačiau, regis, visiškos pašaipos objektu buvo tapęs 2001-2002 m. LRT vadovavęs intelektualas Vaidotas Žukas, visuomeninio transliuotojo sezono pristatymą surengęs Vilniaus Gedimino pilyje ir atjojęs į tą renginį baltu žirgu, o vėliau ilgas dienas privalėjęs sėdėti tuo metu Vyriausybei vadovavusio Rolando Pakso priimamajame, kad išprašytų iš valstybės biudžeto reikalingų pinigų. Niekas jam tų pinigų nedavė, nes p. Pakso komanda siekė, kad LRT direktorius pagaliau susiprastų ir paliktų pareigas savo noru. Vardan to klerkai ir politikai galbūt ne savo vietoje atsidūrusį intelektualą pasmerkė patyčioms.

Ilgiausiai – net dešimtmetį – dirbusį LRT vadovą Audrių Siaurusevičių yra už ką dėti į šuns dienas. Tačiau neįmanoma neįvertinti to, kad be jo komandos pastangų dabartiniams Seimo daugumiečiams būtų neišpasakytai lengviau pakartoti su LRT visas juodžiausias istorijas. Įtvirtintas demokratiškas valdymo modelis ir tvarus finansavimas šiandien yra neabejotinas Ramūno Karbauskio ir Agnės Širinskienės galvos skausmas.

LRT likimas yra mūsų visų interesas, kad visuomeninis transliuotojas ir toliau liktų vienu patikimiausiu Lietuvoje informacijos šaltinių, vystytų kitas žinių skleidimo platformas, skirtas jaunesnei nei „55 m.+” auditorijai ir netaptų tik dabartinių valdančiųjų politikos ruporu.

Kas tie valdantieji, pagalvojus… Šiandien jie yra, rytoj gal nebus? Kiek jau tokių buvo? Be čia jau paminėtų savo laiku aršiais LRT kontroliuotojais mėgino tapti tokie politikos personažai, kaip Artūras Paulauskas arba Artūras Skardžius. Kur jie dabar? Antrasis dar Seime, tačiau nesilažinčiau, kad ten bus ir dar kitą kadenciją.

O LRT, nepaisant skirtingo mūsų visų požiūrio į vienus ar kitus šios įstaigos vadovus, vis dėlto sukūrė savo žurnalistikos tradiciją, kurios vienas iš bruožų – lindimas valdžiai į pasturgalį ten laikomas blogo tono ženklu. „Kas geresnio, premjere?”, aš bent tikiuosi, LRT pakartoti nebeįmanoma. Nors neabejoju, kad už LRT ribų tokių norų yra. Nes, kaip jau rašiau – žiniasklaidos (ir dar tokios svarbios) kontrolė atitinka politikų veislės instinktus.