Įžanginėje ciklo dalyje pristatėme namą, kurį, mūsų nuomone, būtų gerai renovuoti. Tačiau nuo ko pradėti?

Pirmas žingsnis: ištirti namo gyventojų nuomonę.

Tik atsikėlus gyventi į šį namą buvo galima nesunkiai pastebėti, kad mūsų daugiabutis gyvena tarsi kelios skirtingos stovyklos – laiptinės. Susitvarkiusios savo artimiausią aplinką, o bendram jas jungiančiam reikalui, pusamžės Nikitos Chruščiovo reformų palikuonės gerovei taip ir nesugebančios ar nenorinčios susitelkti.

Dėl to pavieniui buvo atnaujintos įėjimų laiptinių durys, seni langai pakeisti naujais, atnaujintas išorinis ir vidinis apšvietimas. Vienos laiptinės gyventojai susimetė remontui ir bendrojo naudojimo patalpose.

Tiesą pasakius, ir mūsų laiptinė pasekė kaimynų pavyzdžiu – ne dėl mados, norėjosi elementaraus patogumo ir saugumo. Bendras reikalas mums tapo puikia proga susipažinti su kaimynais ir užsimegzti pirmosioms kalboms apie JĄ. Renovaciją.

Labai komunikabilus maždaug 40-ies  kaimynas – pavadinkime jį Rimu – mūsų entuziazmą ėmė gesinti vos išgirdęs šį žodį.

„Mes jau prieš dešimt metų bandėme apie tai kalbėtis, tai tapome kone daugumos kaimynų priešais. Senukai baidosi to žodžio kaip velnias kryžiaus. Sakau jums – be šansų. Visi norėtų geriau ir gražiau gyventi, bet niekas už tai mokėti nenori. Kas per žmonės!? Bet pastebiu, kad name gyventojai keičiasi, atsikelia daugiau jaunų žmonių. Gal jie ką pakeis“, – su balse jaučiama nuoskauda ir viltimi pasakojo pro tarpdurį kaimynas.

Jis, beje, čia jau nebegyvena – pardavė butą ir išsikraustė į užmiestį.

Neįkvepianti buvo ir kitos laiptinės senbuvės reakcija į klausimą, ką ji mano apie namo atnaujinimą.

„Aš pati bandžiau rinkti parašus. Nieko neišėjo. Jeigu norit – bandykit. Gal jums pavyks“, – kone apatiškai išbėrė moteris.

Uždaviau šį klausimą ir porai senjorų – juos sutikti pavyksta retai, tad progai pasitaikius reikėjo ją išnaudoti.

„Она нам не нужна“, – atsakė moteris.

Tokio kaimynės atsakymo argumentas – jie pensininkai. Suprask, jeigu esi pensininkas, renovacija nereikalinga. Ok. Nesu buvęs pensininku, ne man suprasti.

Kartą po darbo užkalbinau ir prie namo darželyje besiknaisiojančią kaimynę iš skirtingos stovyklos – ką mano ji, gal žinanti, kokios nuotaikos vyrauja šioje teritorijoje, kokios emocijos kyla ištarus TĄ žodį.

„Seniai apie tai kalbame, mes už. Rinksite parašus – užeikite, padėsiu surinkti iš kaimynų. Smagu, kad kažkas imasi to, mes bandėme – neišėjo“, – kalbėjo moteris.

Taip palaipsniui mano respondentų ratas gerokai išsiplėtė. Jaučiu, kaip didėja sąjungininkų gretos. 

„Mes seniausiai norim, o kodėl niekas nedaro?“, – klausė viena moteris, matyt, įsitikinusi, kad namų atnaujinamas yra duotybė ir vykdomas kažkokiu keistu atsitiktinumo principu, gyventojams nepajudinus nė piršto ir neištarus nė žodžio: reikia tik panorėti.

Ką gi, su tokiu kiekiu informacijos jau galima daryti pirmąsias išvadas. Nors galima konstatuoti, namo gyventojams sunkiai sekasi susikalbėti tarpusavyje, tačiau panašu, kad renovacijos nori didesnė dalis, o nemaža dalis to jau bandė siekti anksčiau.  Bet ar tai tiesa? Tokios abejonės kilo žengus sekantį žingsnį. Apie tai – jau kitoje dienoraščio dalyje.

Namo gyventojas. Adreso ir kitų duomenų nenurodysiu, kad šis tekstas nebūtų suprastas kaip poveikio priemonė ar bandymas išsireikalauti palankesnių sąlygų. Apie šį projektą nežino net mano kaimynai. Kol kas.