Kolegos primena, kad dabartinių valdančiųjų Seime kadencija maždaug šiomis dienomis įpusėjo. Sakyčiau – dar tik įpusėjo, o jau skaidriausias ministras pirmininkas, prieš dvejus metus žadėjęs naują politinę kultūrą, spjauna į Seimo opoziciją, kada yra kviečiamas ant kilimėlio pasiaiškinti dėl savo Vyriausybės kanceliarijos ir visos Vyriausybės sprendimų.

Nestabilią p. Skvernelio emocinę būseną liudija ir praėjusiąją savaitę jo algomis nepatenkintiems mokytojams skirtas pasąmonės srautas apie tai, kad mėgautis laisvalaikiu už 1000 Eur tikėtis neverta.

Ta proga prisimenu dabar jau įprastai visais klausimais valdančiųjų kartojamą užkeikimą, esą tokios politikos (suprask, teisingos) nebuvo per 27 atkurtos valstybės metus. Va štai šito – kad premjeras pasiūlytų Seimo opozicijai papūsti jam į uodegą per 27-erius metus lietuviškoje politikoje – aš tikrai neprisimenu. Šalies vyriausybėms vadovavo įvairūs žmonės: ryškūs ir pilkesni, protingi ir nelabai, tačiau neprisimenu nė vieno, kuris taip akivaizdžiai spjautų į politikos kultūrą.

Bendravimas su opozicija nėra didžiausia politinio gyvenimo svajonė. Ji priekabi, labai dažnai smulkmeniška, rėksminga. Bet jeigu premjerui savo laiku akademijoje kas nors būtų paskaitęs paskaitą apie demokratiją (gal ir skaitė, bet jis akivaizdžiai neprisimena), p. Skvernelis bendravimo su opozicija neišvengiamumą priimtų besąlygiškai. Bent jau kaip žanro reikalavimą. Gal su humoru. Nes žinotų, kad elgdamasis priešingai kuria požiaurį precedentą. Kad po jo spjūvio teisę jį pakartoti manys turį kiti ministrai (šioje vietoje viltys, kad švietimo ir mokslo ministrė galėtų kultūringiau bendrauti su streikuojančiais mokytojais, miršta nė neužgimusios) ir net Vyriausybės kanceliarijos klerkai.

Po spjūvio premjeras aiškina nesiruošiąs dalyvauti opozicijos, kuri į prezidento rinkimus stumia tris savo kandidatus, siūlomoje darbotvarkėje (todėl esą opozicijos tikslas jį kuo labiau murkdyti mėšle). Griaudėjimas pasinėrus į vandenį, kaip sakydavo buvęs generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas, vėliau advokatas Algimantas Astaška.

Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą šia tema – p. Skvernelis į politines problemas reaguoja vis dažniau emocingai. Sakyčiau, net piktai. Todėl, manding, galėtume įtarti, kad jis pavargęs nuo kasdienybės, kurią turi.

Politika – sudėtingesnis reikalas už sveikinimus kontrabandininkus šaudantiems pasieniečiams. Jis nėra lyderis. O kadangi jis – joks lyderis, tai dabartinė politinė konfigūracija verčia jį susitaikyti ir priimti ištiestą koalicinės paramos ranką iš žmogaus, kuriam vos prieš keletą mėnesių ragino užčiaupti burną.

Nestabilią p. Skvernelio emocinę būseną liudija ir praėjusiąją savaitę jo algomis nepatenkintiems mokytojams skirtas pasąmonės srautas apie tai, kad mėgautis laisvalaikiu už 1000 Eur tikėtis neverta.

Atrodo, žmOgau, tu, žmOgau (raidės padidintos mano – R.S.,), prieš kažką pasakydamas, pagalvok! Jeigu premjeras suvis nieko neišmanytų apie mokytojų darbą, tai būtų tik pusė bėdos. Tačiau šios emocijos primena kažkokį socialinį kerštą klasiniams priešams prisiminus, kaip per sviestą Vyriausybė ir Seimo dauguma pernai padidino teisėsaugos pareigūnų algas.

Žinoma, viešieji finansai nėra maišas be dugno. Įmanytum, užverstum auksu iš tos bedugnės visus ir save. Kaip Graikijoj arba Italijoj. Todėl reikia rinktis tarp tų, kurie socialiai artimi, ir tų, kurie šiuo požiūriu, matyt, turi būti užriby, nes per daug protingesnių knygų skaito.

Aš nežinau, ar p. Skverneliui kada nors ateina į galvą klausimas, kokius atsiminimus apie save jis paliks šalies istorijoje. Iš jo elgesio atrodo, kad nedažnai. Nors kartais jo politinis stilius sakyte sako, kad jam patinka atrodyti svarbiausiu žmogumi valstybėje, net perimant S. Daukanto aikštei būdingų manierų.

Tačiau jeigu apie tai jis bent retkarčiais susapnuoja, būtų verta prisiminti, kad įpusėjus kadenciją svarbiausioje vyriausybės rūmų kėdėje viltis laimingos kortos politinės dramos epilogui nėra protinga. O kol kas…

Aš nuoširdžiai tikiu liudijimais, kad mūsų premjeras 2016-ųjų pabaigoje gavęs valdžią nuoširdžiai vylėsi daug ką pakeisti iš esmės. Tačiau planus, svajones ir viltis, atrodo, esmingai koregavo tas faktas, kad prieš 2016-ųjų rinkimus p. Skvernelis dirbo Ramūno Karbauskio štabu kartu su keliais kitais žmonėmis pasamdytas už 65 tūkst. Eur. Neturiu kito paaiškinimo. Todėl kartais tarsi matome antrusyk pučiamą guminį balionėlį, kuris – nors tu ką nori daryk, bet yra gerokai pavytęs.

Šiuo požiūriu net kai kurie Valstiečių ir žalių sąjungos nariai, nekalbant apie fizinę negalią turintį Justą Džiugelį, turi daugiau valios, parako ir tvirtesnį stuburą.

Paradoksalu, tačiau, regis, visi p. Karbauskio ligi šiol patvarkyti bendražygiai, išskyrus, aišku, Gretą Kildišienę, apie p. Skvernelį buvo pabrėžtinai pagarbios nuomonės.