Lietuvos mokytojų suvažiavime lapkričio 22 d. pasakyta kalba

Turbūt visi suprantame, kodėl šiandien mokytojai yra čia, o ne pamokose.

Nes tai, kas vyksta šiuo metu mokyklose, kelia ir didžiulį pasipiktinimą, ir susirūpinimą. Tiksliau būtų pasakyti, kad vyksta ne mokyklose, o tose įstaigose, kurios įstatymais reguliuoja veiklą mokyklose.

Šį rudenį skausmingai pajutome pokyčius: visų pirma pritaikyta nauja finansavimo programa ir mokinio krepšelis buvo pakeistas į klasės krepšelį.

Penktadienį pedagogai piketavo Klaipėdoje. Martyno Vainoriaus nuotr.

Eksperimentinė metodika dar 2016-ųjų pradžioje buvo pritaikyta penkiose šalies savivaldybėse ir sulaukė kritikos: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai tikino, kad Lietuvai universalus klasės krepšelio metodas netinka. Lygiai tą patį teigė ir Klaipėdos m. savivaldybės finansų skyriaus specialistai, kurie konstatavo, kad Klaipėdai, kuri oficialiai buvo pripažinta kaip viena sėkmingiausiai optimizavusių mokyklų tinklą, šitas modelis visiškai netinka (galima daryti prielaidą, kad netinka ir visiems miestams).

Tai pagrindžiantys raštai buvo ne vieną kartą siųsti į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM), o kompetentingų specialistų teoriniai nuogąstavimai šiandien tapo tragiška realybe.

Keisčiausia, kad net preliminarūs duomenys, pateikti ŠMM, kažkam atrodė objektyvūs ir argumentuoti: pavyzdžiui, yra savivaldybių, kurios gavo daugiau kaip 20% lėšų mokytojų atlyginimų fondui. Didžiųjų miestų savivaldybių mokytojų atlyginimo fondo augimas irgi nevienodas – Panevėžio miesto savivaldybėje – 17%, Kauno mieste – 10%, Vilniuje – 9%, Klaipėdoje – 2% .

Miestas, kuris pripažįstamas kaip vienas geriausiai įvykdžiusių ankstesnę pertvarką, būtent dėl to patiria didžiausius finansinius nuostolius. Ar čia yra švietimo politikos tęstinumas ir nuoseklumas? Kur čia logika – jeigu gerai įvykdei vieną reformą, kitos metu dėl to labiausiai nukentėsi…

Neprašau išskirtinių sąlygų savo miestui, pageidaučiau tik logiškų ir nuoseklių sprendimų. Ministerija net oficialiuose pranešimuose teigė, kad kuo „daugiau labai didelių klasių mokyklose, tuo atlyginimo fondo augimas pirmame etatinio darbo užmokesčio modelio etape yra mažesnis“.

Palaukite, ar čia man vienai atrodo nenormalu, kad mokytojams, dirbantiems su labai didelėmis klasėmis, ir tokioms mokykloms atlyginimo fondas yra gerokai mažesnis? O neturėtų būti mokama už darbą?

Tai gal laikydamiesi šitos logikos nepriimkime mokinių į mokyklas teigdami, kad mums tai ekonomiškai labai nenaudinga? Yra dar viena išeitis – pažeisti įstatymus ir priimti daugiau mokinių nei leidžiama (pasirodo, dabar pažeidėjai ne baudžiami – jiems duodama daugiau lėšų. Apie kokią ugdymo kokybę ir darbui derančias sąlygas tada galima kalbėti?).

Koks tokios pertvarkos tikslas? Paremti mokyklas, kuriose yra mažai mokinių. Taip, jas reikia remti, taip, reikia išsaugoti kultūros židinius mažuose miesteliuose, bet nevadinkime to reforma ir netaikykime principų, palankių tik tam tikrai grupei, visos respublikos mokykloms. Ir įvardykime – ,,valstiečių‘ rinkiminėje programoje buvo pažadas – remti kaimo mokyklas. Tai labai prasminga, reikalinga, ir niekas nebūtų prieštaravęs, bet ką šis siekis turi bendro su tais tikslais, kuriuos oficialiai deklaruoja ŠMM?

Dabar dar kitas skaudulys – pedagogų etatinio apmokėjimo tvarka, garsiai įvardijama kaip dešimtmečio ar net dvidešimtmečio reforma, arba kaip ją gerokai  teisingiau pavadino Valentinas Stundys, ,,techninio pobūdžio pakeitimas“ (ir šiuo atveju nieko nereikia politizuoti – aš asmeniškai visiškai jam pritariu, nors jokiai politinei partijai nepriklausau). Ji buvo įvesta koreguojant „LR valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymą“ , visai neatsižvelgiant į tam tikrą mokytojų darbo specifiką.

Į užmokestį už veiklas, susijusias su kontaktinėmis valandomis, pažiūrėta labai formaliai – paskaičiuota, kiek procentų nuo kontaktinių valandų siūloma skirti, ir surašytos rekomenduojamos funkcijos. Tačiau neaišku, ar buvo kokie nors realūs skaičiavimai, tyrimai, apklausos, kiek laiko trunka per savaitę, mėnesį, metus tas veiklas vykdyti. Kiek žinau, jokiais oficialiais skaičiavimais ir duomenimis remtasi nebuvo. Bet vėl – apie pavojus, apie kylančias grėsmes, apie abejotinus sprendimus buvo viešai žodžiu, raštu perspėjama ne vieną kartą. Ar įsiklausyta, ar atkreiptas dėmesys – tikrai ne. Kas buvo viešai deklaruojama? Mokytojams už viską sumokės. O jeigu nesumokės, tai kalti arba mokyklų direktoriai, arba savivaldybės.

Žinote, rugpjūčio paskutinėmis dienomis, kai jau buvo aiški tvarka, suskaičiavau tas antrosios kišenės valandas, kurios priklauso ne nuo direktoriaus, ir supratau (nors tada nepriklausiau jokiai profesinei sąjungai ir iki šiol –  jokiai politinei organizacijai) – padarysiu viską, kad prasidėjus streikui aš jame dalyvaučiau. Nes negalima taip tyčiotis iš žmonių, ir tiek valstybės pinigų švaistyti imitacijoms taip pat negalima. Tik keli įdomūs skaičiai – man, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, pagal principą ,,už viską užmokės“ realiai sumoka iš viso už 2 abiturientų ištaisytus rašinius per metus, už 8 -9 minutes ruošiantis pamokai (beje, rugsėjo 3 d. „Panoramai“ Aidas Aldakauskas, ŠMM departamento direktorius, teigė, kad patyręs mokytojas gali per tiek laiko pamokai pasiruošti).

Žinote, atskleisiu paslaptį – patyręs mokytojas gali vesti pamokas ir visai nesiruošęs, bet apie ką mes kalbame ir kokių lūkesčių turime, už kokį procesą valstybė ruošiasi mokėti – už kokybišką darbą individualizuojant, diferencijuojant, stebint individualią pažangą, ieškant naujausių žinių, nes jos keičiasi kiekvieną minutę, taikant IT ar už atmestinį darbą? Patyręs ir gerbiantis save mokytojas todėl ir yra Mokytojas, kad neleidžia sau eiti į pamokas nepasiruošęs kokybiškam darbui. Ir neleidžia sau deklaruoti viena, o daryti kita.

Čia dar galima būtų kalbėti labai daug: apie tai, kad bent jau didžiųjų miestų mokytojams realiai algos sumažėjo, kad, pavyzdžiui, 25 pamokas ir auklėjamąją klasę turinti technologijų mokytoja etato negavo, kad etatų ir valandų mokykloms yra skirta neatsižvelgiant į realius poreikius ir tragiškai trūksta, kad šitame ,,techninio pobūdžio pakeitime“ gerokai daugiau lėšų, jėgų ir dėmesio buvo skirta viešiesiems ryšiams, o ne aiškioms ir skaičiavimais pagrįstoms tvarkoms.

Perspėjimai, jog tokia neparuošta, klaidinga pertvarka įneš labai daug destrukcijos, pablogins tiek finansinę, tiek psichologinę mokytojų situaciją, buvo ciniškai ignoruojama.

Tikrasis tikslas pasiektas– supriešinti mokytojai su direktoriais, supriešintos to paties miesto mokyklos, supriešintos miestų ir regionų mokyklos, o streiko metu labai aktyviai priešinami mokytojai ir akademinė bendruomenė, mokytojai ir tėveliai, mokytojai ir visa kita visuomenės dalis.

Valstybėje neatsakingai priimti įstatymai įžiebė gaisrą, deja, net kelias savaites buvo bandoma įrodyti, kad tai tik lauželis rankoms pasišildyti, kad visi dėl to džiaugiasi, kad dar ne visas pastatas dega, kad tie, kurie tą lauželį kursto, išvis nėra verti pagarbos. O paskutiniu metu vis šliūkštelėja benzino ir stebisi – kaip čia tas gaisras vis nesibaigia.

Šiandien aš turėjau vesti 4 pamokas abiturientams. 52 egzaminams besiruošiantys mano mokiniai neturėjo galimybės dirbti kartu su manimi.

Mokytojai aukoja savo pamokas, savo algas tam, kad ŠMM valdininkai, ruošę šitas pertvarkas, pagaliau pripažintų klaidas. O dabar net streikams prasidėjus viename iš interviu Arminas Varanauskas, ŠMM ministrės patarėjas, teigė, kad tarsis ,, kokių tobulinimų reikėtų įnešti į šią sistemą, kad ji veiktų DAR SĖKMINGIAU“. Ne dar sėkmingiau, o bent šiek tiek veiktų, nes milijonai jau išleisti, grįžti atgal neįmanoma, tai pripažinkite klaidas, pasirašykite oficialius teisiškai galiojančius dokumentus, kurie leistų mums nebijoti, kad vėl būsime apgauti ir neišgirsti, nes žmonių pasitikėjimą jūs jau praradote.

Labai tikiuosi, kad greitu laiku galėsiu bendrauti su savo mokiniais ir taisyti jų darbus, nors tie du rašiniai, už kuriuos valstybė man sumokėjo, jau ištaisyti ir nuo šiol aš tiesiog savanoriausiu. O jūsų, gerbiamieji, tiesiog prašytume kokybiškai atlikti darbus, išgirsti mokytojus ir IŠTAISYTI KLAIDAS, nes jums valstybė, kitaip nei mokytojams,  tikrai už viską sumoka.

P.S. Suvažiavimui įpusėjus ministrė, nusprendusi toliau nedalyvauti, buvo  išlydėta šūksniais „Gėda“. Ji nuvažiavo duoti interviu ir viešai pareiškė, kad su mokytojais ir profesinėmis sąjungomis jau susitarta.