„Atvira Klaipėda” baigia praėjusią savaitę pradėtą pasakojimą apie karininką Izidorių Eduardą Kraunaitį, kuris tapęs Nepriklausomybės kovų savanoriu nuo eilinio raitelio pakilo iki Lietuvos kariuomenės kavalerijos vado, o prijungiant Klaipėdą prie Lietuvos pasižymėjo ir neįprastu žygiu.

Šioje rašinio dalyje – apie tai, kaip susiklostė šio išskirtinio karininko likimas po Lietuvos okupacijos.

Nuotrauka iš žurnalo „Karys”

Pasitraukė į Vokietiją

Sovietų okupaciją I. E. Kraunantis pasitiko būdamas 1 husarų Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko vadu.

„Birželio mėn. apie 22 d. į Marijampolę tvarkos palaikyti atvyko iš Kauno gusarų eskadronas ir įgulos viršininkas gen. št. plk. Kraunaitis”, – atsiminimuose rašė jaunesnysis leitenantas Trečiokas, tarnavęs devintajame pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke, kuris vienintelis bandė bent simboliškai priešintis sovietams – pakluso krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio žodiniam paliepimui ir bandė pasitraukti į Vokietiją, tačiau buvo grąžintas į Marijampolę.

Jau birželio 27 d. I. E. Kraunantis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kavalerijos inspektoriumi.

„Kai pulk. Kraunaitis, atsisveikinęs su išrikiuotu pulku, pasuko eiti iš aikštės vidurio, labai susijaudinusių husarų eskadronai suglaudė savo sparnus ir užtvenkė jam kelią, nenorėdami skirtis su savo mylimu ir šauniu vadu. Pulk. Kraunaitis, taip pat susijaudinęs, įsakė savo adjutantams eiti pirmyn, o husarams sukomandavo: “Husarai, duokit kelią!” – I. E. Kraunaičio atminimui skirtame straipsnyje, paskelbtame 1964 m. žurnale „Karys“ rašė ir jo gyvendinimo, ir tarnybos draugu tapęs P. Jurgėla.

Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. gruodžio 20 d. I. E. Kraunaitis buvo paskirtas Raudonosios armijos 179 šaulių divizijos štabo viršininku, tačiau dar tą patį gruodį nelegaliai pasitraukė į Vokietiją. Anot P. Jurgėlos, kaip įgudęs skautas-žvalgas jis prasiveržė per stipriai saugomą sieną ir įstojo į vokiečių kariuomenę, „kur buvo vertėju ir patarėju vieno korpo štabe“.

Kaltino „pragėrus garbę ir Lietuvą“

Iš Vokietijos į Lietuvą I. E. Kraunaitis grįžo prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui.

1941 m. rugpjūtį jis buvo paskirtas Policijos departamento pagalbinės policijos referentu, rugsėjo pabaigoje – savisaugos referentu. Lietuvos karininkų žinyne rašoma, kad 1941 m. rugsėjo 15 d. su Lietuvos aktyvistų fronto vadovybės nariais pasirašė memorandumą Adolfui Hitleriui dėl Laikinosios Vyriausybės veiklos nutraukimo ir Lietuvos nepriklausomybės paneigimo.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis straipsnyje „Laisvės kyžkelės. Lietuvių policijos batalionai Antrojo pasaulinio karo metais” rašo, kad 1941 m. rugpjūčio antroje pusėje Vilniuje pradėjo veikti Vilniaus apygardos lietuvių savisaugos dalinių štabas, kurio viršininku buvo paskirtas I. E. Kraunaitis.

1942 m. gegužę I. E. Kraunaitis pasirašė įsakymą dėl 4-ojo bataliono, susidedančio iš 12 karininkų, 56 puskarininkių ir 418 eilinių, gegužės 11 dieną išvykimo „iš Vilniaus į Rytus vykdyti ypatingo uždavinio“. Jis buvo nusiųstas į Ukrainą ir dislokuotas Stalino (dabar – Donceskas) mieste.

Pasak šių autorių, iš 26 lietuvių policijos batalionų su holokaustu buvo įvairiai susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius ar dalyvavo šaudymuose. Teigiama, kad Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai.

Kai kuriais duomenimis, 1943-iųjų kovą I. E. Kraunaitis vokiečių buvo įtrauktas į Štuthofo koncentracijos stovyklon tremiamų Lietuvos šviesuolių sąrašus, tačiau arešto išvengė, nes vokiečiams jo nepavyko rasti.

Anot P. Jurgėlos, 1944 m. I. Kraunaitis su vienu savo daliniu iškėlė Gedimino pilies bokšte tautinę Lietuvos vėliavą ir taip įgyvendino dar 1919-ųjų savo svajonę.

Istorikas Kęstutis Kasparas knygoje „Lietuvos karas” rašo, kad Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas Kazys Veverskis 1944 m. buvo numatęs I. E. Kraunaitį, turėjusį slapyvardį Mongirdas, paskirti vyriausiuoju Vanagų (ginkluotų partizanų) vadu, tačiau liepos pradžioje niekas nežinojo, kur jis dingo.

Rugpjūčio pabaigoje Kretingoje atsiradęs I. E. Kraunaitis buvo parvežtas į apygardos štabą ir pokalbyje su K. Veverskiu esą aiškiai leido suprasti, kad nelabai norėtų likti Lietuvoje bolševikų okupacijos atveju, tačiau griežtai neatsisakė.

„Kalba, matyt, vėl buvo apie Vyr. Vanagų vado pareigas, nes rugpjūčio 31 d., grįžęs į Kretingą vietos LLA narių susirinkime pulkininkas titulavo save visos Žemaitijos LLA vadu. Tačiau netrukus jis savavališkai kartu su mjr. Mėšliumi-Šarūnu išvyko į Vokietiją ir neprisistatė, kaip buvo žadėjęs (ir kaip reikalavo karinė padėtis), po savaitės į LLA štabą, pažeisdamas organizacijos drausmę ir vadovybės įsakymus”, – rašo K. Kasparas.

K. Veverskio brolis Pranas savo atsiminimuose rašė: „Mūšiai Kurske pranašavo karo baigtį ir Raudonosios armijos pergalę. Reikėjo ruoštis bolševikų sugrįžimui, numatyti naują LLA strategiją ir taktiką. Kazio akys nukrypo į štabo pulkininkus – Kraunaitį ir Rėklaitį. Kraunaitis pirmasis sutiko būti įtrauktas į LLA veiklą. Rėklaitis sutiko su sąlyga: dirbs LLA, jeigu ten nebus Kraunaičio! Deja, jis jau buvo! Taip Kraunaitis tapo vyriausiu LLA strategu, nors nieko nenuveikė arba nespėjo nuveikti, nes kai sovietų tankai jau ropojo į Minską, „vyriausiasis strategas” dingo iš horizonto. Kazys paskelbė paieškas po visą Lietuvą. Atrado Kybartuose neišsipagiriojantį, visiškai palūžusį. Netrukus Kraunaitis pasitraukė į Vakarus. Pagal brolio Kazio pasakojimą, net būdamas Žemaitijoje, Kraunaitis nesistengė susitikti su ten esančia LLA vadovybe”.

Anot P. Veverkio, „pulkininkas Kriaunaitis pragėrė ir savo karininko garbę, ir Lietuvą”.

Lietuvos karininkų žinyne rašoma, kad I. Kriaunaitis pasitraukęs į Vokietiją dirbo vokiečių žvalgybos mokyklose Rytų Prūsijoje, rengė LLA narius partizaninei veiklai.

Apgailestavo palikęs Lietuvą

Iš Vokietijos I. E. Kraunantis persikėlė į JAV.

„1949 m. atvykęs į JAV su žmona Sofija, dirbo sunkų fizinį darbų. Kraunaičio dvasia atgijo, kai įsijungė į Amerikos Lietuvių Legiono Dariaus – Girėno postų ir į LVS Ramovės New Yorko skyrių, kurio pirmininku buvo 1950-1955 m.”, – rašė P. Jurgėla.

Jis taip pat rašė, kad bičiulis apgailestavo palikęs Lietuvą ir citavo jo žodžius: „Kas su mumis, lietuviais — Didvyrių Žemės sūnumis, pasidarė? Politinė Lietuvos laisvinimo kova labai silpna: nėra sumanių ir energingų vadų, nėra nuoširdžios vienybės tarp buvusių politinių partijų. Tie vyrai, kuriuos pats Lietuvoje pažinojau kaip patriotus lietuvius ir šaunius karininkus, Amerikoje per daug apsikrėtė materializmo dvasia, labai sucivilėjo, tingi per dideles šventes net Lietuvos vėliavų palydėti veteranų rikiuotėje ir parodyti kitataučiams. Ramovėnų susirinkimuose ir veikloje labai pasigendama Lietuvos karių dvasios, optimistiško nusiteikimo, pasiryžimo dirbti Lietuvos gerovei – tuo tarpu, be ginklo rankoje. Bendrai, mūsų veteranų organizacijos savo veikimu maža kuo skiriasi nuo piliečių klubų. Ir aš atvažiavau Amerikon numirti be jokios naudos Lietuvai. Labai gailiuos, kad nepasilikau Lietuvoje. Ten su mūsų partizanais būčiau galėjęs didvyriškus darbus atlikti. Ir mano mirtis raudonajai kariuomenei būtų labai brangiai atsiėjus”.

Anot P. Jurgėlos, 1950 m. I. E. Kraunaitį darbe ištiko nelaimė – „pastebėjęs sunkų maišų krintant nuo aukštos lentynos, Kraunaitis staiga pasisuko per liemenį ir stengėsi pagriebti maišų, kad nekristų ant kitų darbininkų, šios pastangos ištempė jo dešinės rankos raumens raiščius“. Pasak P. Jurgėlos, nepaisant operacijos ir ilgo gydymo, ranka atrofavosi ir buvo sunkiai valdoma.

Vėliau Kraunaičiai apsigyveno Andes miestelyje, Niujorko valstijoje, kur įsigijo namus vasarotojams.

„Tačiau ir ten gyvenant sveikata nuolat menkėjo: karinėje tarnyboje 1927 m. sužalotas vienas plautis liko negyvas, sutriko kepenys ir virškinimas“, – rašė P. Jurgėla.

Anot jo, I. E. Kraunantis paskutinius gyvenimo metu negalėjo nei atsikelti, nei apsiversti lovoje, o žmonai teko jį slaugyti beveik dvejus metus, per paskutinius kelis mėnesius beveik visai nemiegant. Karininkas mirė 1964 m. birželio 30 d.

Minėtosios dvi karo veteranų organizacijos, kurioms jis priklausė, surengė iškilmingas I. E. Kraunaičio laidotuves. Jose dalyvavo keliasdešimt buvusių Lietuvos karininkų.

Nuotrauka iš žurnalo „Karys”.

„Jie visi automobiliais ar autobusais keliavo po kelis šimtus km. į laidotuves. Tai rodo, kaip jie velionį gerbė ir mylėjo“, – rašė P. Jurgėla.

I. E. Kraunaitis buvo palaidotas Andes miestelio kapinėse. Prie kapo atsisveikindamas kpt. V. Alksninis, anot P. Jurgėlos, „teisingai pasakė“, jog Kraunaitis buvo šviesus riteris ir vadas.

„Izidorius Edvardas Kraunaitis buvo vienas iš nedaugelio įžymių karinių mūsų tautos asmenybių. Jis buvo šaunus raitininkas ir didelis žirgo mylėtojas, turėjo ypatingų būdą, platų karinį žinyną, nepaprastą energiją, neramią dvasią su kūrybiškumo ir žygdarbiškumo polėkiais, buvo pareigingas ir darbštus karys, sumanus, veržlus karinis vadas – nepaprasta karinė asmenybė”, – rašė pats P. Jurgėla.

Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.