Savanoriai - Klaipėdos jungtis su Lietuva, Svarbu

Karininkas, be kurio neįsivaizduojama tarpukario kavalerija I

Martynas Vainorius
2018-11-25


„Nuo eilinio raitelio iki Lietuvos kariuomenės kavalerijos vado. Beveik dveji metai praleisti Lietuvos nepriklausomybės kovų frontuose kavaleristo balne ir dalyvavimas Klaipėdos sukilime. Galiausiai prestižinės studijos užsienio karo akademijose ir konceptualiai pakeistas kavalerijos panaudojimas“, – taip apibūdina karininką Izidorių Eduardą Kraunaitį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas Mindaugas Sereičikas savo straipsnyje, paskelbtame žurnalo „Karys“ 2018 m. 5-ajame numeryje.

Beje, prijungiant Klaipėdą I. E. Kraunaitis pasižymėjo ir neįprastu žygiu, kurio metu kelias valandas su raiteliais buvo įsiveržęs į Tilžę.

Kauno skautų tuntas švenčia Šv. Jurgio šventę Ąžuolyne 1923 m. kovą. Centre iš kairės: Lietuvos skautų įkūrėjas skautininkas Petras Jurgelevičius-Jurgėla, Vyriausiojo skautų štabo viršininkas vyr. sktn. Vsevolodas Šenbergas, Latvijos vyriausiasis skautininkas V. Vojts, Lietuvos skautų paspirties draugijos pirmininkas dr. Jurgis Alekna, leitenantas Izidorius Kraunaitis. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Skautiška veikla atvertė į lietuvybę

I. E. Kraunaitis gimė 1899 m. rugsėjo 25 d. netoli Širvintų, dabar jau išnykusiame Novosiolkos kaime, pasiturinčioje lietuvių kilmės lenkiškai kalbančioje bajorų šeimoje.

Dar būdamas vaikas kartą nuo stogo šoko ant šiaudų kupetos ir kietas šiaudas sužalojo jo akį, kuria jis daugiau neberegėjo, tačiau tai nesutrukdė tapti karininku.

Būsimas kavaleristas iki pat 1918-ųjų rudens save pristatinėjo kaip Izidor Edward Krewnicki-Krewnajtys. Jis mokėsi Vilniaus lenkų berniukų gimnazijoje ir aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Jos dėka 1918 m. rudenį susipažino su Lietuvos skautijos pradininku Petru Jurgėla ir jo paragintas perėjo į Vilniaus lietuvių gimnaziją, kur pradėjo mokytis lietuvių kalbos, įsitraukė į besikuriančių Lietuvos skautų veiklą ir jau prisistatydavo Izidoriumi Kraunaičiu, o netrukus tapo ir aktyviu lietuvių tautinio atgimimo dalyviu.

„Kraunaitis nuostabiai greit lietuvėjo. Kaip ir daugelis atlietuvėjusių, jis subrendo ne šiaip sau lietuviu, o dideliu Lietuvos patriotu“, – I. E. Kraunaičio atminimui skirtame straipsnyje, paskelbtame 1964 m. žurnale „Karys“ rašė ir jo gyvendinimo, ir tarnybos draugu tapęs P. Jurgėla.

Pastarojo tvirtinimu, kartu su I. E. Kriaunaičiu jie suorganizavo slaptą, apie 20 skautų aktyvistų Tėvynės tarnybos būrį. Jo nariai naktimis po Raudonosios armijos okupuotą Vilnių išplatindavo iš Kauno gaunamus Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimus lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, rinkdavo duomenis apie bolševikų kariuomenės dalinius ir juos perduodavo iš Kauno į Vilnių atvykusiam Lietuvos kariuomenės žvalgybos karininkui.

„Kraunaitis buvo itin įsidegęs ryžtu kuo greičiau įstoti į Lietuvos kariuomenę ir dalyvauti kautynėse dėl Lietuvos Nepriklausomybės“, – rašė P. Jurgėla.

Jaunieji skautai buvo suplanavę Gedimino pilies bokšte, kurį saugojo ginkluoti rusų sargybiniai, iškelti trispalvę, gavę sprogmenų, planavo susprogdinti tris tiltus ir taip užkirsti atsitraukimo kelią Raudonajai armijai, tačiau tokių planų teko atsisakyti, nes bolševikų komendantūra 1919 m. kovą susekė pogrindinę skautų veiklą ir buvo nurodžiusi suimti I. E. Kriaunaitį kartu su P. Jurgėla. Tad jiedu kartu su dar dviem bendražygiais pėsčiomis išėjo Trakų link – pas ūkininką, kuris juos turėjo pervesti į Lietuvos Vyriausybės kontroliuojamą teritoriją.

„Naktį mes 4 sugulėm į ūkinį vežimą, ir buvom uždengti šiaudais ir rugių maišais. Naktį važiuojant per kaimą, kur stovėjo rusų pėstininkų kuopa su keliais sunk. kulkosvydžiais, sargyba sustabdė, ūkininkui pasisakius, jog važiuoja į malūną, kareiviai ėmė durtuvais badyti rugių maišus, mums nuoširdžiai maldaujant Dievo pagalbos, ir pagaliau leido toliau važiuoti. Kraunaičio ir Valušio kailinukai ant nugaros buvo durtuvų subadyti. Auštant laimingai pasiekėm Žaslius“, – apie šią kelionę rašė P. Jurgėla.

Grūdinosi trijuose frontuose

Pasiekęs Kauną, kartu su draugais I. Kraunaitis 1919 m. kovo 18 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2-ąjį raitelių eskadroną. Jis, anot M. Sereičiko, buvo vienas pirmųjų besikuriančios Lietuvos kariuomenės kavalerijos dalinių. Tačiau žirgus jame teturėjo tik dalis eskadrono karininkų, o visi jo kariai buvo ginkluoti pėstininkų karabinais.

Beveik visiškai neapmokytas, išskyrus keletą rikiuotės užsiėmimų, eskadronas jau 1919 m. kovo 27 d. kaip Vilniaus bataliono avangardas išvyko į frontą su Raudonąja armija.

„Pirmasis kontaktas su priešu – kovos krikštas – įvyko prie Pajautiškio miestelio, apie 15 km nutolusio nuo Kaišiadorių. Neapmokyto eskadrono vienas iš būrių per susidūrimą buvo apsuptas Raudonosios armijos ir tik operatyviai į pagalbą nukreiptas Vilniaus batalionas išgelbėjo iš keblios padėties. Itin greitai įsitikinta, kad iš neapmokyto eskadrono naudos nebus, todėl pastarajam įsakyta grįžti į Kauną. Tik pradėjus pirmuosius apmokymus 2-asis raitelių eskadronas vėl išsiųstas į frontą“, – rašo M. Sereičikas.

Kovose su Raudonąja armija I. E. Kraunaitis dažniausia dalyvaudavo vykdant artimąją priešo žvalgybą, vėliau vadovavo eskadrono Žvalgų skyriui. Už sumanų vadovavimą jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. O už rugpjūčio 27 d. sėkmingai atliktą pavojingą žvalgybos operaciją buvo pristatytas Vyčio Kryžiaus ordinui gauti. Jį I. E. Krauniačiui įteikė priešakinėse pozicijose besilankęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas.

Įveikus Raudonąją armiją, 2-asis raitelių eskadronas buvo perkeltas į frontą su bermontininkais.

Sutriuškinus bermontininkus, jaunesnysis puskarininkis I. E. Kraunaitis išvyko į Kauną ir 1920 m. sausį įstojo į Lietuvos karo mokyklą, kurioje buvo skubama paruošti trūkstamus žemesniosios grandies karininkus. Mokyklos III laidos absolventams 1920 m. spalio 17 d. suteiktus leitenantų laipsnius, jie buvo paskirti į kovose su Lenkijos kariuomene dalyvaujančius Lietuvos kariuomenės dalinius. I. E. Kraunaitis grįžo į I husarų pulką, kuriame paskirtas 4-ojo eskadrono būrio vadu ir dalyvavo kovos veiksmuose.

Įsiveržė ne tik į Klaipėdą, bet ir į Tilžę

Pasak M. Sereičiko, 1923 m. sausio 6 d. 1-osios raitelių divizijos vadas nurodė I husarų pulko vadui paruošti du husarų būrius. Raiteliams buvo įsakyta apsiginkluoti tik karabinais, apsirengti civiliais rūbais ir būti be jokių skiriamųjų ženklų. Dėl tolimesnių užduočių nurodyta kreiptis į Lietuvos kariuomenės štabo Žvalgybos skyrių.

Klaipėdos sukilimo dalyviai Šilutėje. 1923 metai. Viduryje ištiesęs ranką su popieriaus lapu – husarų leitenantas Izidorius Kraunaitis-Kraušait. plienosparnai.lt nuotr.

Pulko vadas šią užduotį pavedė ltn. I. E. Kraunaičio, gavusio slapyvardį Kriaušat, vadovaujamam trisdešimties husarų būriui, taip pat vyr. ltn. Kazio Labučio (slapyvardis Labut) ir vyr. ltn. Petro Balzaro (slapyvardis Balsareit) trisdešimties husarų būriui.

1923 m. sausio 8 d. suformuotos Ypatingosios rinktinės vadas Jonas Polovinskas-Budrys ir štabo viršininkas Juozas Tomkus-Oksas visiškai slaptu įsakymu, perduodamu tik į rankas, nustatė, iš ko susideda ši rinktinė. II jos grupei (Pagėgių), kuriai vadovavo kapitonas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras buvo priskirtas „Raitelių būrys: būrio vadas Leit. Kraunantis. 1 gus. pulko kareivių 20“.

Prasidėjus karinei operacijai, 1923 m. sausio 10 d. civiliais rūbais persirengę ltn. I. Kraunaičio vadovaujamo būrio kariai dalyvavo užimant Pagėgius, taip pat tiltą per Nemuną bei šturmuojant Klaipėdos prefektūrą.

post banner

„Visi vilkėjo civiliniais rūbais ir buvo apsiginklavę karabinais ir kardais. Ties Tilžės tiltu budėjęs Klaipėdos krašto vokiečių žandarų ir prancūzų kareivių dalinys, pamatęs taip apsirengusių, ginkluotų ir raitų vyrų būrį, paleido šautuvų ugnį. Šaudymas tęsėsi. Staiga apšaudomi, raitininkai ištraukė kardus, pasileido zovada pro zvimbiančias kulkas ir veikiai užėmė priešininko poziciją be jokių aukų bet kurioj pusėj. Iš žandarų ir prancūzų Kraunaitis atėmė tiktai šaudmenis. Po tokios staigmenos, žvalgydami apylinkę tamsoje, raitininkai atsidūrė Tilžėje. Nusipirkę kai kurių daiktų ir išbuvę Tilžės mieste apie 3 valandas, jie sugrįžo per tiltą ir, vokiečių žandarų pagarbiai palydėti, nujojo toliau. Su savo būriu Kraunaitis nuo Tilžės tilto veikiai nužygiavo panemune, užėmė Smeltę, nuginklavo prancūzų pėstininkų būrį, kuris buvo apkasus išsikasęs… kapinėse, ir dalyvavo prefektūros puolime Klaipėdoje. Čia žuvo jo raitininkas Simonavičius. Tokiose aplinkybėse Kraunaitis susipažino ir net susidraugavo su keletu prancūzų karininkų, su kuriais vėliau drauge lankė karines mokyklas Prancūzijoje”, – apie I. E. Kraunaičio vaidmenį sukilimo operacijoje rašo P. Jurgėla.

1923 m. sausio viduryje iš į Klaipėdą pasiųstų husarų buvo sudarytas „Mirties husarų“ eskadronas.

Anot P. Jurgėlos, pavasarį grįžęs Kaunan I. Kraunaitis buvo pašauktas į Vyriausiąjį štabą, kur kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas rūsčiai išbarė jį „už išvyką su žirgais į Tilžę, nors ir be uniformos”. Po to, išklausęs raportą apie staigmeną panemunėje ir raitininkų drausmingumą bei mandagumą ypač Tilžės mieste, generolas esą pareiškė: „Na, tai gerai. Viskas bus užmiršta. Bet antrojo Vyčio Kryžiaus, kuriam buvai pristatytas, tamsta negausi“.

Po stažuotės tapo Kavalerijos štabo viršininku

Nuo 1923 m. vidurio prasidėjo rutininė I. E. Kriaunaičio tarnyba taikos metu. Jis grįžo į Kauną, į I husarų pulką.

„Taikos metu reikėjo gabių karininkų, galinčių tinkamai rengti karius būsimam karui. Ltn. I. Kraunaitis karinės vadovybės buvo pasirinktas kaip potencialus instruktorius. Tikėtina, kad tai lėmė dvi priežastys – pasižymėjimas per Nepriklausomybės kovas ir tinkamos charakterio savybės“, – rašo M. Sereičikas.

1924 m. vyr. ltn. I. E. Kraunaitis baigė Aukštuosius karininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kursus. Juos, kaip ir Karo mokyklą, baigė iš visų absolventų geriausiai. 1924 m. Husarų pulke jis buvo paskirtas kulkosvaidžių eskadrono vadu.

Pasak karo istoriko dr. Vytauto Jokubausko, Leonas Radus-Zenkavičius, pirmosios karinės doktrinos autorius, buvo iškėlęs idėją, kad kariuomenei trūksta rimtų karininkų, kurie būtų baigę aukštąsias karines akademijas ir parengė koncepciją, kurios laikytasi iki pat 1940-ųjų – kasmet po kelis karininkus siųsti į Vakarų Europos karines akademijas.

„Lietuvos kariuomenė buvo apsisprendusi siųsti karininkus į Prancūzijos karo mokyklą, kurią be pačios Prancūzijos dar propagavo Belgija ir Čekoslovakija. Kriaunaitis 1925 metų rudenį buvo išsiųstas į Prancūziją, į Saint-Cyro karo mokyklą. Kraunaitis studijavo šios mokyklos Kavalerijos skyriuje ir šias studijas baigė 1926 metų pavasarį”, – sakė V. Jokubauskas.

Anot M. Sereičiko, savo raporte iš Saint-Cyro vyr. ltn. I. Kraunaitis Lietuvos kariuomenės vadovybei rašė, kad visapusiškas kavalerijos karininko parengimas reikalauja tolimesnių studijų ir 1926 m. persikėlė toliau studijuoti į specializuotą kavalerijos karininkų aukštesniąją mokyklą Saumure. Čia jis patyrė incidentą, atsiliepusį jam senatvėje.

„1927 m. vasarų per pratimus prancūzų kav. karininkų mokykloje arklys kojomis užkabino užtvarų ir išmetė Kraunaitį iš balno. Kraunaitis krito ant kietos žemės, o jo arklys, persivertęs ore, visu savo 500 kg svoriu krito ant jo. Nepaisydamas to, Kraunaitis raitas dalyvavo pratimuose iki galo — dar keletu valandų. Prancūzų karininkai labai stebėjosi tokia lietuvio ištverme ir stipria valia. Ko tik nesutriuškintam Kraunaičiui teko keletu mėnesių gydytis”, – rašė P. Jurgėla.

1927 m. vasarą prieš keletą mėnesių į kavalerijos kapitonus pakeltas I. Kraunatis baigė Saumuro aukštesniąją kavalerijos mokyklą ir grįžo į Lietuvą. Grįžęs tęsė tarnybą I husarų pulke. 1929 m. išvyko į Čekoslovakiją, ten daugiau kaip tris mėnesius stažavosi kavalerijos daliniuose.

Po stažuotės Čekoslovakijoje praėjus keliems metams, I. Kraunaičiui buvo suteiktas kavalerijos majoro laipsnis, jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Kavalerijos štabo viršininku ir įgytas žinias pradėjo nuosekliai taikyti praktikoje.

„XX a. 4 deš. tobulėjant šarvuotajai technikai, pradėjo nykti kavalerijos išskirtinumas. Anksčiau garsėjusi kovos galia, kuri paremta manevringumu, greičiu ir sutelkta ugnimi, kavalerija dėl šaunamųjų ginklų greitošaudos ir šarvuotosios technikos šio savo monopolio neteko. Reikėjo ieškoti naujų kavalerijos panaudojimo būdų ir koncepcijų. Remdamasis studijų metu įgytomis žiniomis, mjr. I. Kraunaitis Lietuvos kariuomenėje diegė nupėstinto kavaleristo koncepciją, pagal kurią kavalerijos daliniai išnaudodavo savo manevringumą ir greitį atstumams įveikti, ypač sunkiuose technikai ruožuose, tačiau į kovą stodavo pėsti, žirgus palikę užnugaryje. Mjr. I. Kraunaitis paruošė naują kavalerijos karių kovinio rengimo programą, jų mokymo instrukcijas ir pratybų planą kavalerijos daliniams, be to, parašė išsamų „Kavalerijos vadovėlį“, – rašė M. Sereičikas.

I. Kraunaitis ir po tokių karjeros aukštumų dar tęsė mokslus – studijavo Prancūzijos generalinio štabo akademijoje. 1937 m. rugpjūtį jis studijas taip pat baigė geriausiai iš visų absolventų, o jo vardas ir pavardė buvo iškalta akademijos garbės lentoje, jam buvo suteiktos generalinio štabo karininko teisės. Be to, dar akademijoje mjr. I. Kraunaičiui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

Grįžęs iš Prancūzijos į Lietuvą, plk. ltn. I. Kraunaitis antrą kartą buvo paskirtas Kavalerijos štabo viršininku. Jis parengė kavalerijos statutą „Kautynės“, kuriame išplėtė nupėstinto kavaleristo koncepciją ir „žaibo“ smūgių naudojimą atakuojant reidais į priešo užnugarį.

1938 m. I. Kraunaičiui buvo suteiktas pulkininko laipsnis.

Kitoje rašinio dalyje:

Ką I. E. Kraunaitis veikė okupacijų metais?

„Atvažiavau Ame­rikon numirti be jokios naudos Lietuvai“….

Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.


2018-11-25

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt