Rugsėjo pabaigoje jau antrą kartą pakvietusi teikti paraiškas saugomų pastatų fasadų sutvarkymo ar avarinės būklės likdvidavimo darbų finansavimui gauti, Klaipėdos savivaldybė šiemet sulaukė keturių paraiškų. Tačiau aiškėja, kad miesto biudžeto planuotojai bent jau kol kas nėra nusiteikę pritarti paveldosaugininkų norams šiam tikslui skirti dvigubai daugiau lėšų nei pernai.

Tad jei politikai tvirtindami biudžetą irgi laikysis tokios nuomonės, visų šių metų paraiškų (jei jos atitiks reikalavimus) patenkinti nepavyks.

Po daugiau nei dvidešimt metų merdėjimo pastatus Kūlių vartų g. 14 pradėję tvarkyti naujieji jų savininkai tikisi, kad savivaldybė bent simboliškai prisidės prie jų naštos. Martyno Vainoriaus nuotr.

Panaudojo dujų fabrikui

Siekdama paskatinti senamiestyje ir Naujamiestyje esančių saugomų pastatų tvarkymą savivaldybė paramą tokiems darbams praėjo teikti nuo pernai. Šios programos startui buvo numatyta 100 tūkst. eurų.

Savivaldybės skiriamų lėšų dalis projekto arba atskiro jo etapo įgyvendinimui sudaro iki 50 proc. jo sąmatinės vertės (medinės ir fachverko konstrukcijos objektų tvarkybos darbams-  iki 70 proc.), tačiau ne daugiau kaip 70 tūkst. eurų.

Prašymus paramai skirti gali teikti valstybės ar savivaldybės saugomų kultūros paveldo objektų valdytojai.

Pernai buvo gautos septynios paraiškos, bet didžioji jų dalis buvo su dideliais trūkumais, kurių pastatų savininkai nepašalino ir per nustatytą laiką.

„Atrodė, kad kai kurie žmonės net buvo neskaitę tvarkos. Svarbiausias dalykas, kad jau reikia turėti projektą, architektas turi būti paskaičiavęs darbų kainą. O buvo atvejų, kai paraiškose buvo rangovo paskaičiuotos kainos, kurios gerokai viršydavo pateikiamas sistemoje „Sistela”, parodančioje rinkos kainas”, – sakė Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.

Tad perai beveik visa Savivaldybės numatyta paramos suma atiteko A. Jankevičiaus individualiai įmonei, kuri kartu su VšĮ fondas „Augustus“ rūpinasi senojo dujų fabriko saugyklų prikėlimu naujam gyvenimui. 64 500 Eur buvo skirta antros dujų saugyklos pastato, 35 000 Eur – pirmos saugyklos rekonstravimui.

Žadėjo daugiau, bet…

Savivaldybės administracijai pristatant šią programą ir jai numatytą finansavimą buvo keliamos abejonės, ar 100 tūkst. nebus per mažai. Tada V. Juška buvo sakęs, kad tokia suma numatyta dėl to, kad tai tik pradžia bei dėl glaustų paraiškų teikimo terminų. Jis tada teigė, jog 2019 m. planuojama skirti 200 tūkst. eurų.

Pasak skyriaus vedėjo, pasibaigus 2019 m. skirtų paraiškų pateikimo terminui, sulaukta dokumentų iš keturių pastatų valdytojų. Preliminariai jų prašomos paramos sumai užtektų 200 tūkst. eurų, tačiau, anot V. Juškos, Savivaldybės administracija lyg ir ketina palikti šiai programai pernykščio lygio finansavimą – 100 tūkst. eurų.

„Aišku, mums būtų labai gaila, jei taip nutiks. Peržiūrėjus paraiškas kai kurios gali atkristi, jei nebus pataisyti trūkumai. Tačiau jei bus tinkamos visos, 100 tūkstančių tikrai neužtektų”, – sakė vedėjas.

Kad svarstant ir tvirtinant miesto biudžetą mūru stos už šios programos finansavimo didinimą, miesto Tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas Rimantas Taraškevičius sakė negalintis pažadėti.

„Mūsų komitetui reikės daug ką pasižiūrėti… Negaliu nieko komentuoti, kol nepatvirtintas veiklos planas. Po jo tada jau bus svarstomas biudžetas. Reikia pasižiūrėti visumą – kur, kam ir kiek trūksta. Tačiau akivaizdu, kad ši programa labai reikalinga ir sėkminga. Man džiugu, kad atsirado žmonės, pasinaudoję ja. Nes tas dujų fabrikas iki tol tikrai buvo kaip rakštis vienoje vietoje”, – sakė R. Taraškevičius.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Alina Velykienė, šiuo metu pavaduojanti atostogaujantį direktorių Saulių Budiną, paaiškino, kad planuojamame biudžete teko gerokai apkarpyti ne tik šią programą.

„Turėjome daug planų, tačiau Seime tvirtinant biudžetą Klaipėdai skirta gyventojų pajamų mokesčio suma buvo sumažinta 9 milijonais eurų lyginant su planais”, – sakė ji.

Vėl prašo ir dujų fabrikas

V. Juška sakė kol kas negalintis atskleisti kokių sumų šiemet prašo kiekvienas pareiškėjas, tačiau teigė, kad finansavimo vėl norėtų gauti dvi paraiškas pateikę buvusio dujų fabriko savininkai ir buvusio „Prūsijos” restorano (S. Šimkaus g. 6) bei buvusio dispanserio (Kūlių vartų g. 14) valdytojai.

VšĮ fondas „Augustus“ atstovas Arvydas Urbis sakė, kad pateiktais projektais prašoma, jog šį kartą savivaldybė prisidėtų prie mažosios dujų saugyklos sutvarkymo.

„Norime ją irgi uždengti stogu, kad galėtume eiti į vidų ir tvarkytis ten”, – sakė A. Urbis.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Dujų fabrikas buvo pirmas miesto lėšomis pastatytas pramoninis statinys po 1854 metais Klaipėdą nusiaubusio gaisro. Jono Tatorio knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ rašoma, jog dujų fabrikas buvo pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą ir pradėjo veikti 1861 m. Fabriko kompleksą sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai.

Iki šiol išlikę raudonų plytų statiniai su arkiniais langais – tai dujų saugyklų „kiautas“ – pačios dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose šių statinių viduje.

Klaipėdos dujų fabrike pagamintomis dujomis buvo apšviečiamos gatvės, vėliau dujos pradėtos naudoti ir viryklėms, pramonės įmonėse. 1930 m. dujotiekio tinklas uostamiestyje buvo 44 kilometrų ilgio. Dujos buvo gaminamos iš akmens anglies. Fabrike taip pat buvo gaminamas koksas, derva, o nuo XX amžiaus pradžios – amoniako vanduo, benzolas, selteris.

Dujų fabrikas buvo ne kartą rekonstruotas ir nuolat plečiamas. Nors atsiradus elektrai dujų pramonė susidūrė su didele konkurencija, tačiau 1936 m. jo kompleksą sudarė net 28 statiniai.

1947-ųjų birželio 17 dieną Klaipėdos vykdomasis komitetas kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą prašydamas skirti lėšų fabriko veiklai atnaujinti. Buvo teigiama, kad po karo išliko keturi penktadaliai buvusio fabriko vertės.  Tik 1952 m. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) projektavimo organizacija atliko fabriko inventorizaciją, 1954 m. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą atkurti įmonę ir padidinti jos pajėgumą daugiau nei dvigubai, o vėliau – keturgubai. Prieškariu dujų fabrike buvo pagaminama 5 mln. kub. m dujų per metus, o pokariu planuota gaminti 12 mln. kub. m, dar vėliau – 20 mln. kub. m, tačiau atlikus analizę išsiaiškinta, jog tokia įmonės plėtra šioje teritorijoje nėra įmanoma, vadinasi, jos atstatymas – nerentabilus.

Pokariu ilgai niokotas Klaipėdos dujų fabrikas galutinai buvo nugriautas 1972-1974 m. statant viešąją miesto pirtį. Išliko tik trys pastatai: dvi saugyklos ir namas. Dar prieš Nepriklausomybės atgavimą saugyklose buvo planuojama įrengti alaus barą, buvo nugriauti jų stogai.

1996 metais kompleksas buvo įregistruotas į Kultūros paveldo nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2014 m. jį įsigijo A. Jankevičiaus individuali įmonė, pernai buvo pradėti saugyklų rekonstrukcijos darbai.

Buvusi ligoninė pamažu atgimsta

Laurencija Budrytė-Ausiejienė puslapyje krastogidas.lt rašo, kad 1858 m. pastato Kūlių vartų g. 14 (buv. Steintorstraße Nr. 4) savininkas buvo Friedrich Wilhelm Stantien, pastate buvo teikiamos svetingumo paslaugos ir įsikūrusi „Firma F. W. Stantien“. Nuo 1866 m. pastate veikė 1858 m. įkurtos gintaro gavybos įmonės „Stantien & Becker” ofisas.

Vienas iš šios įmonės steigėjų Friedrich Wilhelm Stantien buvo gimęs Rytprūsiuose, netoli Tilžės. Imtis gintaro kasybos verslo jį paskatino nuotykis 1852 metais, kai Kuršių mariose po audros traukiant inkarą su žemėmis ir dumblu buvo ištrauktas žąsies kiaušinio dydžio geltono gintaro gabalas. Jis verslą kūrė kartu su Moritz Becker, sumaniu Frydricho turgaus prekeiviu, kilusiu iš Gdansko. Bendrovė užsiėmė Kuršių marių gilinimu Prūsijos valdžios užsakymu, o kartu iš marių dugno išgaudavo ir didelius gintaro kiekius, kuriuos eksportavo į Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Austriją, Rusiją, taip pat Afriką, Aziją, Pietų ir Šiaurės Ameriką.

Friedrich Wilhelm Stantien iš verslo pasitraukė 1883 m. ir iki mirties 1891 m. pasiturinčiai gyveno Memelyje. Nuo 1898 m. šis pastatas perėjo Memelio krašto administracijos žinion ir jame įsikūrė rajono ligoninė.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Sovietmečiu čia kelis dešimtmečius veikė odos ir venerinių ligų ligoninė. Gydymo įstaigai priklausę keturi pastatai po privatizacijos buvo pradėję nykti. XXI a. pradžioje juos įsigijusi Panevėžio bendrovė „Kelias“ čia ketino įkurti modernų sveikatingumo kompleksą ir viešbutį. Greta senųjų pastatų, palei Taikos prospektą, ketinta pastatyti naują keturių aukštų šiuolaikinį priestatą. Tačiau projektas taip ir liko neįgyvendintas, o pastatai toliau nyko.

Padėtis pasikeitė, kai kompleksą 2o17 m. įsigijo viena uostamiesčio advokatų Jakštų šeima. Nuo tada jis po truputį buvo pradėtas tvarkyti.

Remigijus Jakštas sakė, kad jei miestas ir prisidėtų prie šio objekto tvarkymo, tai būtų labiau simbolinis gestas, nes vien dviejų pastatų fasadų sutvarkymui reikėtų apie 200 tūkst eurų, nekalbant jau apie investicijas į pastatų vidų, kurios yra „kosminės”.

Paklaustas, kodėl ryžosi užsikrauti tokią sunkią naštą, pašnekovas nedaugžodžiavo. „Kad miestas gražėtų”, – sakė jis.

Pasak R. Jakšto, planų, ką čia įrengti, yra visokių, kol kas tiksliai nėra apsispręsta, tiesiog pamažu tvarkomas visas daugiau nei 20 metų buvęs apleistas kompleksas.

Atgims ir buvusi „Prūsija”

S. Šimkaus g. 6, kuriame kadaise veikė restoranas ir viešbutis „Prūsija“, savininkai UAB „Pramogų bankas” pastarosiomis dienomis jau ir patys atnaujino šio pastato tvarkymo darbus.

Nuo 2007 m. pastatą valdanti bendrovė, kurios su šiuo pastatu susiję planai buvo pakoreguoti dėl krizės, 2015 m. rudenį ėmėsi tvarkyti savo nuosavybę, bet buvo užsitraukusi Kultūros paveldo departamento nemalonę dėl to, kad be jo leidimo pakeitė avarinės būklės pastato stogą bei langus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Pramogų banko” savininkas Kazys Paulikas sakė, kad pastatas vis tiek bus sutvarkytas, net jei ir nebus gautas Savivaldybės finansavimas.

„Tačiau manau, kad tokia priemonė yra labai sveikintina ir svarbi, nes sutvarkyti paveldosauginius pastatus yra gana sudėtinga, reikalauja kur kas daugiau lėšų. O jie yra visos mūsų bendruomenės veidas”, – sakė K. Paulikas.

Į dabar suplanuotus darbus pati bendrovė numato investuoti apie 200 tūkst. eurų.

Pasak jo, pastato tvarkymo darbus žadama baigti iki vasaros. Čia turėtų įsikurti Klaipėdos kredito unija. K. Paulikas yra šios unijos valdybos narys.

Pastatas S. Šimkaus g. 6 pirmą kartą paminėtas 1768 m. Tuomet jo adresas buvo Palangos g. 7. Iki XX a. pastatas ne kartą buvo restauruojamas, keitėsi jo savininkai. Pasak istorikės Zitos Genienės, 1926 m. čia buvo įsikūrusi tarptautinė organizacija, kuri globojo prostitucija užsiėmusias merginas. Tarpukariu pastate veikė bendrabutis, kuriame buvo nuomojami butai. 1942 m. čia buvo įsikūrusi nacionalfašistinė organizacija. Nuo 1990 m. pastate veikė populiarus restoranas ir viešbutis „Prūsija“.