Nuomonės

Ne mūsų nosies reikalai

Rytas Staselis
2019-01-11


Trečiadienį LNK televizijos žinių metu žiūrovams buvo pasiūlyta balsuoti mobiliojo ryšio telefonais, mokant 30 ct už skambutį, ir atsakyti į klausimą: “Kam turi atitekti mergaitė?”, siūlant du alternatyvius atsakymus – “Naujai šeimai” arba “Broliui”. Po šio įvykio kelis žinomi Lietuvos politologai (Tomas Janeliūnas ir Mažvydas Jastramskis) paskelbė nebebendrausiantys su LNK žinių tarnyba ir nekomentuosią aktualių Lietuvos įvykių kanalo eteryje.

Apie šią istoriją gana išsamiau rašiau prieš savaitę nurodydamas, kad dalį visuomenės audrinančių (esą “neleisime užsienin išvežti Lietuvos vaikų!”) Seimo narių veiklos kryptis vis labiau primena prieš keletą metų Rusijoje įsisiautėjusią politinę kampaniją, kuri baigėsi įstatymo, draudžiančio užsieniečiams įvaikinti tos šalies vaikų prieglaudose augančius vaikus, taip pat ir turinčius negalią, priėmimu. Rusijos viešojoje erdvėje tasai įstatymas buvo pramintas “Dimos Jakovlevo” arba “niekšų” įstatymu.

Praėjus dienai po minėtos žinių laidos, LNK paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama: „Norime pasisakyti dėl vakarykštės LNK Žinių apklausos, kuri sulaukė kritikos. Norime pasakyti, kad nesiekiame daryti įtakos valstybinių institucijų sprendimams ir užgauti mūsų žiūrovų jausmų, suprantame, kad ši tema yra ypatingai jautri ir reikalaujanti ypatingo subtilumo. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad vykusios apklausos rezultatai nėra ir negali būti prilyginami sociologinei apklausai.”

Pranešimas gana keistas. Nei deramas pasiteisinimas, nei atsiprašymas. Suprantamas kanalo noras kiek prislopinti kilusias aistras, kad šios neįgautų pagreičio ir nevirstu meinstrymu (kad nebendrauti su kanalu netaptų madingu kitų visuomenės nuomonės formuotojų veiksmu). Kita vertus, panašių klausimų televizija savo auditorijai pateikia kone kasdien. Gal tik taktiškiau suformuluotų. Nors ne visada.

TV kritikai šį žiūrovų pritraukimo būdą jau senokai yra pastebėję. Ir, beje, pažymėję, kad toks lietuviškos žiniasklaidos erdvės išradimas prieštarauja didumai žiniasklaidos kanonų. Ne dėl to, kad tokios apklausos yra įspėjamai apmokestintos, ne dėl to, kad pagaliau ne žinių auditorijos reikalas yra spręsti, kam šiuo konkrečiu atveju turi priklausyti (!!!) mažametis žmogus, o dėl to, kad žinių formatu auditorijai reikia papasakoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, o ne klausti žiūrovų, ką jie laikytų dienos įvykiu.


Komerciniai TV kanalai turi keletą laidų (jos paprastai rodomos prieš pat geriausio žiūrimumo laiką, vėlyvą popietę), kuriose atvirai tyčiojasi iš savo herojų. Auditorijai tarsi teikiama iliuzija, kad TV kanalas suteikia kažkokią pagalbą herojams, rodo “tikrą gyvenimą”. Nors iš tikrųjų paslapčia šaiposi iš veik asocialių žmonių, kurių nariai dėl kažkokių priežasčių yra apsisprendę truks-plyš patekti į TV ekraną, o televizijos nedeklaruodamos to viešai, siūlo pasityčioti kartu su sava auditorija.

TV žinių tarnybos savo produkciją turėtų tarsi kilstelėti į aukštesnį lygį. Tačiau šventi TV tinklelio principai, deja, net žinių laidų kokybę leidžia žemyn, tarsi į liūną, nes geriausio eterio laiko tinklelis Lietuvoje akivaizdžiai yra skirtas groti auditorijos emocijų bei instinktų stygomis. Be jokios graužaties.

Todėl aprašomame TV kanalo pranešime nėra nė užuominos į tai, kad “atsiprašome, daugiau taip nedarysime”. Nes daro, darė ir darys.

Skrupulai, įtariu, šįkart kilo dėl kai kurių griežtos kai kurių nuomonės formuotojų pozicijos, o dar (galbūt) kažkam supratus, kad ne visuomenės plebėjų reikalas nuspręsti, kam turi priklausyti konkretus žmogus, nors plebėjams (tiems, kuriems gyvenime nenusisekė arba nepavyko) spręsti už kitus, koks turi būti tų – visuomenės kitų – gyvenimas norisi taip, tarsi per kūną eitų malonūs šiurpuliukai.

Nesiimsiu komentuoti ar reikšti savo nuomonės, ką toje garsioje įvaikinimo byloje turėtų ar galėtų nuspręsti teismas. Tačiau šia prasme galvoju apie tai, ką mąsto tas devynerių metų vaikas? Kokie įspūdžiai apie jo gimtinę liks jo galvoje tada, kada mergaitei sukaks keturiolika ir daugiau metų.

Apie tai mane skatina galvoti šiokia tokia patirtis: 1992-aisiais, tuo metu, kada Lietuvoje dar daug ko nebuvo, esu padėjęs vienai graikų šeimai įvaikinti berniuką iš Lietuvos. Jis taip pat augo vaikų namuose. Ir jeigu mergaitės dabartinėje istorijoje niekas iš tautiečių įsivaikinti nenorėjo, tai berniuko prieš ketvirtį amžiaus nenorėjo dar labiau. Ir nors tuo metu įvaikinimo procedūra Lietuvoje buvo daug paprastesnė (sprendimą dėl kiekvieno vaiko priimdavo LR Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) prezidiumas, visiems jo nariams balsuojant). Prisimenu, kaip pasikeisdavo to mažylio nuotaika, kada jis turėdavo galimybę pasimatyti su būsimaisiais įtėviais, pabendrauti, kokie bejėgiai buvo tie pasiturintys graikai, visiškai nesiorientuojantys jiems nežinomoje šalyje, kuri ką tik išsilaisvino ir ėmė kurti savo teisinę sistemą ir valstybę.

Puidokų Lietuvoje buvo ir tada, tačiau jų pastangos neužgožė demokratijos diskurso. Tas mažametis berniukas iš vaikų namų Lietuvoje tąsyk išvažiavo į Graikiją. Tikiuosi, laimė jį patį surado. Neprisimenu (niekad nešovė į galvą užsirašyti) nei jo vardo, nei pavardės. Vis tiek nepaskelbčiau.


2019-01-11

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt