Svarbiausia gegužę vyksiančių šalies prezidento rinkimų kortų malka sudėliota. Ketvirtadienį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis irgi pareiškė norą būti Lietuvos Respublikos pareigūnu Nr.1. Ko gero, jau galime sakyti, kad visi svarbiausi kandidatai, kurių pavardės greičiausiai pateks į balsavimo biuletenius, radosi.

Vargu, ar Lietuvos politikoje galėtume rasti dar kokį labai užsikonspiravusį  pretendentą, kuris galėtų netikėtai pasirodyti ir visą dėlionę supurtyti iš esmės. Jeigu ir rasis, tai tikrai ne ES komisaras Vytenis Andriukaitis, kuris, nors ir iškeltas socialdemokratų, niekaip tokio noro ar pasiryžimo nerodo.

Pagaliau nuo 2005-ųjų turėsime įtemptą politinę kovą ir įdomų kampanijos laikotarpį, nes prieš tai per dvejus rinkimus intriga buvo tik ta, ar Daliai Grybauskaitei pavyks laimėti jau I rinkimų ture.

Buvo, tiesa, keletas mažiau svarbių klausimų, tarkime, kodėl 2014 m. socialdemokratai kandidatu iškėlė Zigmą Balčytį, o ne tuo metu populiariausią Lietuvoje politiką – Algirdą Butkevičių. Tačiau tai, ko nebuvo, ir aptarti šiuo metu nėra prasmės.

Dabar, atrodo, kad pagrindinė kova vyks tarp trijų politikų – S. Skvernelio (kuris startuoja iš, politikos ekspertų požiūriu, nepatogios Vyriausybės vadovo pozicijos), taip pat ekonomisto Gitano Nausėdos ir Seimo narės Ingridos Šimonytės.  Tarsi jausdamas tą smulkiausiais savo kaulų čiulpais, pagrindinius savo konkurentus S. Skvernelis Rusnėje jau pakrikštijo „[dabartinės] prezidentės įpėdiniais”.

Jis rodo save kaip nesisteminį kandidatą, nors tai gana keista, nes ligi tol užėmė policijos generalinio komisaro ir vidaus reikalų ministro pareigas ankstesniais laikais.

Kita vertus, kas dabar gali žinoti, kas didumai rinkėjų darys didesnį įspūdį – tai, kad prisistatai esąs „nesisteminis”, o gal tai, kad kita dalis visuomenės tavyje mato samdomą Ramūno Karbauskio berną nuosavame ūkyje. Su visom iš to kylančiom politinėm naštom ir kuprom.

Nors ir labai vietinių gyventojų lauktos automobilių kelio estakados Rusnėje, potvynių zonoje gali ir neužtekti. Nes rinkėjams palenkti savo pusėn sudėta jau maksimalios pastangos, priimant šių metų valstybės biudžetą. Pasiklausius ekspertų ir oponentų, kyla įspūdis, kad pinigų dalyboms iš jo išgręžta viskas, kas tik buvo įmanoma ir dar daugiau. Tačiau medikų bruzdesys, mokytojų streikai rodo, kad tų dalybų nauda patenkinti toli gražu ne visi.

Nesirengiu slėpti: S. Skvernelis tikrai nėra mano kandidatas būsimuose rinkimuose. Ir tikrai ne dėl to, kad panašia į manąją – individualia veikla – užsiimantiems žmonėms šiemet mokesčiai valdžios sprendimų dėka bus didesni, nors per paskutinius dvejus metus iš savo veiklos valstybei jų sumokėjau santykinai daugiau (25%), nei R. Karbauskis iš savo verslo ar Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas prieš patekdami į parlamentą.

Esu jau rašęs, kad politine prasme S. Skvernelis man tapo lygiu nuliu tada, kada būdamas vidaus reikalų ministru viena reikšme pasveikino kontrabandininką nušovusius pasienio policininkus. Suprantu, kad didumai žmonių Lietuvoje patinka, kada jėgos struktūros elgiasi griežtai, net žiauriai, todėl jaučiuosi šia prasme besąs mažuma. Vis dėlto pasikartosiu: kontrabanda Lietuvoje nėra sunkus nusikaltimas, Lietuvoje nėra mirties bausmės ir juo labiau nėra mirties bausmės už kontrabandą. Todėl man buvo ir tebėra keista, kad jauną, gyvenimo kaip reikiant dar nemačiusį vyrą nukovę pareigūnai buvo sveikinami net be tyrimo, ar to esą nusikaltėlio veiksmai kėlė realią grėsmę jų sveikatai ar gyvybei.

Įtariu, kad minėtas „sveikinimo žodis” buvo bene pirmasis S. Skvernelio politinis niuksas D. Grybauskaitei (nežinia, ar jis jau tada norėjo būti prezidentas), kuri kažką užsiminė apie žmogaus gyvybės kainą. Tačiau jis man asmeniškai apie tokį politiką gana nemažai sako. Nes prezidentas Lietuvoje – labiau ne pinigų dalintojas, o Konstitucijos ir iš jos išplaukiančių teisių lygiai visiems užtikrintojas.

Galima sakyti, kad ligi šiol S. Skvernelis dirbo kitokį, nei Konstitucijos garantas, politinį darbą, tačiau aš nepamačiau ir negirdėjau nė vieno jo principingo žodžio, kada mindyti Konstituciją, piliečių teises (ypač žiniasklaidos bei saviraiškos laisvės) mėgino jo politiniai bendražygiai ir šeimininkai.

Dar, žinia, galima tikėtis, kad vos tik tapęs šalies prezidentu ir prisiekęs toksai ponas tą pačią akimirką galėtų tapti aršiausiu įstatymo ir teisių gynėju. Tačiau aš tokiais stebuklingais persivertimais netikiu, nes per paskutinius tris dešimtmečius nė vieno nemačiau. Mano įspūdžiai labiau atitinka patarlę „kiek vilką nešerk, jis vis tiek į mišką žiūri”.

Galiu klysti, tačiau nemanau. Nors yra galimybė tokia nuostata suabejoti: teismai, tikiuosi, ligi rinkimų išnagrinės porą pateiktų ieškinių dėl Vyriausybės ir konkrečiai S. Skvernelio vaidmens dėl kelių žiniasklaidos reikalų.