Dalis tautiečių niekaip negali be mergaitės: vieną iš Lietuvos prieš kelis metus išvarė, antros „blogiečiams“ užsieniečiams neatidavė. Kol kas.
Liūdniausia šiose istorijose yra tai, kad ir vienu, ir kitu atveju nei mergaitės, nei juoba jų gerovė iš esmės niekam nerūpėjo, vaikai buvo tik įrankiai egoistiniams žmonių instinktams patenkinti bei politikų reitingams pasikelti.
Kauno spekuliantų šeimoje užaugęs vyras, sulaukęs „ne jo lygio“ jaunos žmonos pasipriešinimo, ne tik nesibodėjo mokyti savo mažametės dukrelės baisių, jai nesuprantamų žodžių, ne tik ragino ją nepadoriai staipytis prieš kamerą, bet ir nufilmuotus, ties vaikų pornografijos riba balansuojančius vaizdus viešai platino, į šią orgiją įtraukęs ir savo senus tėvus bei „žymiąją“ seserį. Tiesa, tikslumo dėlei reiktų priminti, jog visos šios „akcijos“ idėjinė organizatorė ir buvo būtent jo sesuo teisėja (didysis „lietuviško teisingumo“ paradoksas!), bet šįkart kalba ne apie ją.
Asociatyvi Pexels nuotr.
Antruoju atveju iki tokio beprotiško kvaitulio, pareikalavusio niekuo dėtų žmonių aukų, ačiū Dievui, neprieita, tačiau vienas bendras bruožas šiuos du kelerių metų skirtumu vykusius įvykius vienija – tai savanaudiškas ir, subjektyvia nuomone, nusikalstamas politikų elgesys, manipuliuojant mažamečiais vaikais, ir juos pačius, ir jų tariamą interesų gynimą naudojant kaip priemonę savo politiniams tikslams pasiekti.
Nebeminint, ką koks politikas anuomet Klonio gatvės patvory kalbėjo, primintinas tik faktas, jog, prisidengus neva kova „už mergaitę“, 2012-aisias, mojuojant „Drąsos kelio“ vėliava, buvo atjota net į Seimą.
Antruoju atveju Seimo nario žaliojo valstiečio Mindaugo Puidoko kova už kitą mergaitę, priešinantis jos pačios norui gyventi su šeima Naujojoje Zelandijoje, iš pirmo žvilgsnio irgi gali atrodyti grįsta gerais norais.
Pasinaudojęs ne visai tinkamai vaikų teisių specialistų taikomu naujuoju vadinamojo vaikų nemušimo įstatymu, ir, ko gero, pagrįstai atkreipęs dėmesį į kai kurias minėto įstatymo spragas, politikas taip įsijautė į kovotojo už vaikų teises vaidmenį, kad į Lietuvą iš Anglijos net išsikvietė mergaitės brolį, kuriam, kaip parodė tolimesni įvykiai, sesė visiškai nerūpėjo.
Surengęs Seimo rūmuose politinį spaudos konferencijos šou, tampęsis gerokai pasimetusį vyruką po teismus, galiausiai tradiciškai užsipuolė ne ką kitą, o žurnalistus, paviešinusius už uždarų durų vykusio teismo sprendimą.
Deja, bet politiko reikalavimas atskleisti teismo sprendimą nutekinusį asmenį yra toli gražu ne teisybės paieškos, o tik savo degančios uodegos gelbėjimas: teismui neleidus mergaitės įsivaikinti užsieniečiams, ji staiga tapo nebereikalinga nei pačiam politikui, nei juoba ją „mylinčiam“ broliui.
Pastarasis, kaip viešai pasakojo globos įstaigos direktorius, po teismo sprendimo bemat pasipustė padus, net neatsisveikinęs su „mylima“ sesute. Nėra abejonės, kad po visų šitų viešų demaršų mergaitei padaryta didžiulė psichologinė trauma, už kurią, žinoma, atsakomybės niekas, kaip Lietuvoj priimta, neprisiims.
Todėl, deja, negaliu pritarti kolegos Ryto Staselio nuomonei, jog žurnalistams nevertėjo skelbti neviešo teismo sprendimo.
Šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimo pagarsinimas, mano galva, buvo svarbus pirmiausia ne tiek dėl paties fakto, kiek dėl politiko vaidmens visame šiame gana prastai surežisuotame spektaklyje, kuriame, kaip paaiškėjo, ne epizodinį vaidmenį suvaidino ir teisingumo vykdytojai.
Juk jau viešai pripažinta, kad toks, koks yra, teismo sprendimas priimtas tik dėl nežymios techninės klaidelės, kuri, regis, lietuviškajai Temidei yra kur kas svarbesnė už vaiko interesus.
Juoba, kad jei teismas būtų visgi leidęs mergaitei išvykti į išsvajotą šalį, šią žinią pats pirmasis, ko gero, būtų nutekinęs ne kas nors kitas, o pats „kovotojas” už vaikų teises.
O jau kas po to būtų prasidėję Lietuvoj, „gelbstint eilinę mergaitę” iš užsieniečių – nesinori net galvoti…
Jau pirmoji pastraipa rodo, kad autorė nekritiškai kartoja pastaraisiais metais visuomenei brukamą Garliavos istorijos versiją. Ar autorė turi vaikų? Jei turėtų, negi tikėtų, kad mažą vaiką galima išmokyti pasakoti ilgą istoriją apie nesuvokiamus jam dalykus taip, kad suaugusieji nepagautų jo meluojant. Pacituosiu: „2009 m. kovo 23 – gegužės 25 dienomis D.Kedytės psichologinę apklausą atliko Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ekspertai nustatė, kad D.Kedytė daug kartų buvo žaginama oraliniu būdu, o jos 2 metais vyresnės pusseserės Orintos Naruševičiūtės žaginimas paliko pasekmes jos sveikatai, „sietinas su sistemingu analiniu prievartavimu“. Tad jeigu prie šio nusikaltimo nėra prisidėję valstybinės spectarnybos, nebūtų jokio reikalo viso to maskuoti savų teisininkų ir korumpuotos žiniasklaidos pagalba. Pagaliau nebūtų reikalo D.Kedytę tiesiog fiziškai suimti, išnešti ir paslėpti it labai pavojingą nusikaltėlę, o kitą žagintą mergaitę, Orintą, nudanginti kažkur į užsienį, net nepradėjus teisminio tyrimo”. (Iš Petro Plumpos, buvusio VSD vado, straipsnio portale tiesos.lt).