Seimo narys Mindaugas Puidokas interneto portalui „15min.lt” atsiuntė griežtą reikalavimą atskleisti, iš kur redakcija gavo (ir paskelbė) Vilniaus apygardos teismo nutartį 9-metės mergaitės įvaikinimo byloje. Šis reikalas didžia dalimi dėl paties M. Puidoko pastangų kelias savaites buvo viešojo diskurso dalis.
Jeigu žiniasklaida pareigūnus, valdininkus ir politikus ragina rodyti pagarbą teismui, ko gero panašiai turėtų elgtis pati. Esame svarbūs, bet nesame “ueber alles” (vok. virš visko). Martyno Vaioriaus nuotr.
Žinia, įvaikinti mergaitę pretendavo sutuoktinių pora iš Naujosios Zelandijos, vėliau prie pretendentų į globėjus prisijungė nepilnametės brolis, kartu su M. Puidoku dalyvavęs spaudos konferencijoje Seime.
Teismas šiuo klausimu posėdžiavo gal tris valandas ir paskelbė neviešą nutartį. Žiniasklaida kitą dieną paskelbė, kad naujazelandiečiai namo išvyko tuščiomis nieko nepešę.
Viena vertus, tikrai ne M. Puidoko reikalas žiniasklaidos šaltiniai, „nuplukdę” teismo nutartį ar jos turinio esmę. Atskleisti šaltinį, esant labai reikšmingoms aplinkybėms, žurnalistus gali įpareigoti tik teismas. Jei būtų kitaip, kiltų grėsmė žiniasklaidai, kaip institutui, ir žurnalistikai, kaip profesijai. Nes ir viena, ir kita yra grįsta pasitikėjimu ir informacijos šaltinio slaptumu.
Kai teisę išsireikalauti tokią informaciją įsivaizduoja turį seimūnai, norom ir nenorom atmintyje iškyla Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) laikai, kada vienam tenykščiam proto bokštui kilo ydinga mintis, esą virš parlamento – tik dangus. Suprask – ponas Dievas.
Todėl M. Puidokas gali visiškai nusiraminti: niekas jam jokių šaltinių neatskleis. Ir ne tik dėl to, kad jis pats dėl įvaikinamos mergaitės tapatybės nesielgė korektiškai visu šimtu procentų. Tačiau veidmainiaučiau apsimesdamas, kad jokios antros reikalo pusės čia nėra.
Tą dieną, kada teismas priėmė nutartį ir buvo paskelbta, kad ji nebus viešinama, pagalvojau, kad tai yra geriausia, kas tomis dienomis ir toje įaudrintoje atmosferoje galėjo įvykti. Ir dėl to, kad tasai viešas diskursas buvo jau koktus. Ir dėl devynmečio vaiko, kuris nekaltai radosi to diskurso smaigalyje.
Asociacijos su Garliavos Klonio gatvės istorija radosi ne šiaip sau. Skirtumas tik tas, kad violetinės pagrindus paklojo mergaitės tėvas, likus neilgam laikui iki savo surengtų žudynių, istoriją išsiuntęs ne tik žiniasklaidai, bet ir užsienio pasiuntinybėms. O vėliau ją pagavo stichiniai pagreičiai ir visa baigėsi taip, kad nedaugelis be šleikštulio nori šiandien ją prisiminti.
Todėl, mano nuomone, žiniasklaidos atsakomybės klausimas šiuo atveju yra aktualus. Gal ne tiek atsakomybės, kiek atsakingumo.
Kaip žmogus, gana ilgą laiką dirbęs redaktoriumi, suprantu žurnalistų azartą išsiaiškinti temą ligi logiškos pabaigos. Suprantu ir redaktoriaus dilemą: yra įsiaudrinusios visuomenės, taigi, ir tavo auditorijos interesas žinoti, kuo viskas baigėsi (kitaip tariant – teismo nutarties esmę). Redakcijos žurnalistas kažkokiais būdais gavo informaciją, kuri tą interesą gali patenkinti. Ką daryti? Nepaskelbsi tu, tą pačią informaciją gali gauti ir paskelbti konkurentai ir liksi kvailio vietoje.
Aš labai tikiuosi, kad toji informacija nebuvo parduodama. Ir tai nebuvo varžytynių klausimas.
Ar tokių dilemų turėjau aš? Turėjau. Kaip jos buvo išspręstos – įvairiai, dabar jau nebesvarbu. Tačiau šiandien aš nebe redaktorius ir apie tai svarstyti galiu būdamas nuošalyje. Be kieto profesinio solidarumo.
Todėl man kyla klausimas: jeigu teismas priėmė neviešą nutartį, ar tai turi būti visuomenės teisės žinoti riba?
Man čia norėtųsi būti baltam, pūkuotam ir labai teisingam beigi pasakyti, kad, kaip redaktorius, turėčiau būti atsakingas, todėl pasidėčiau tą informaciją sau po pasturgaliu ir uoliam, ją „išknisusiam” žurnalistui išrašyčiau premiją už puikiai atliktą darbą. Esą – tiek žinių. Tačiau tuo pat metu kuo puikiausiai žinau, kad gyvenime viskas yra nepalyginamai sudėtingiau.
Ir vis dėlto, ši problema nėra vien redakcijos santykio ir požiūrio į frontuojantį Seimo narį M. Puidoką klausimas. Prašau man atleisti, jis gilesnis.
Jeigu žiniasklaida pareigūnus, valdininkus ir politikus ragina rodyti pagarbą teismui, ko gero, panašiai turėtų elgtis ir ji pati. Esame svarbūs, bet nesame „ueber alles” (vok. virš visko).
Ne dėl hipotetinės grėsmės, kad savarankiškai nesusiturinčią (ignoruojančią savireguliaciją) žiniasklaidą anksčiau ar vėliau politikai randa būtų kaip suturėti, apriboti. Tada imame pagrįstai arba nelabai pagrįstai klykti, kad mus muša.
Mūsų pačių – žurnalistų kalendoriuose po penkerių ar dešimties metų rasis įrašai, skatinantys patikrinti, kaip susiklostė dabar devynerių metų amžiaus vaiko gyvenimas. „Šniūrais” lįsime siekdami išsiaiškinti, kaip susiklostė jos gyvenimas, ar tokie, kaip M. Puidokas , „ją išgelbėjo”, ar „sugadino gyvenimą”, kuris galėjo būti šviesesnis. Ne vieni, tai kiti.
Ar galėtume principingai susitarti, kad šis – 2019-ųjų pradžios epizodas buvo paskutinis, kada nekaltos mergaitės gyvenimą galėjome paversti pragaru?
Nesu tikras. Nors dalis atsakomybės tenka mums.
Šiuo atveju leisiu sau nesutikti su Ryto nuomone. Manau, kad mergaitės gyvenimą pragaru pavertė būtent Puidokas ir jos brolis, kuris po jam palankios teismo nutarties dėjo į krūmus ,t. y. į UK. Būtent apie tai ir turėtų rašyti žiniasklaida – kad politikai, kaip ir Garliavos atveju, kraunasi sau politinį kapitalą labai nedorais būdais, manipuliuodami VAIKAIS. Puidokui ne į 15 min reikėjo kreiptis, o apsikasti lapais ir tylėti, ausis suglaudus. Be jokios abejonės, kad visuomenės teisė yra žinoti apie tokių politikų tokį elgesį. Beje, atspėkite, kas pirmas būtų nutekinęs info tuo atveju, jie būtų priimtas kitoks teismo sprendimas ir mergaitė būtų išvykusi į Naująją Zelandiją? 🙂