Man gražu, kai vasario 16-osios rytą išėjusi pasivaikščioti Sąjūdžio parke randu iš mažų vėliavėlių sukonstruotą mūsų trispalvę.

Man gražu, kai grįžusi feisbuke randu daugybę pasidalinimų ir šiltų palinkėjimų vieni kitiems Vasario 16-osios proga.

Vasario 16-oji Sąjūdžio parke. Palmiros Mart nuotr.

Man gražu matyti trispalvėmis papuoštus automobilius. Tiesa, tokių mačiau kol kas vos vieną.

Bet vis tiek…

Vasario 16-osios išvakarėse nuėjau į plačiai išreklamuoto Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas” premjerą.

Vakariniame seanse žmonių buvo nedaug. Šalia manęs sėdėjusi jauna graži porelė tyliai komentavo kai kurias filmo vietas. Vaikinas vis aiškino merginai tai, kas jai buvo sunkiau suprantama.

Po seanso jau lauke vėl pamačiau tą pačią porelę, išgirdau, kaip toliau jauni žmonės diskutavo tarpusavy apie matytą filmą, aiškinosi, kas apnuodijo mažąjį Vladuką (pagrindinės filmo herojės vaiką).

Jei atvirai, buvau nusiteikusi filmo kūrėjus gerokai išbarti. Už labai nevykusią filmo pradžią ir pabaigą, už Arkadijaus Vinokuro herojaus statiškumą, vienplaniškumą, nevykusius užkadrinius komentarus. (Nesupraskite neteisingai – A. Vinokuras, kaip aktorius, čia niekuo dėtas, tai filmo kūrėjų problema).

Buvau nusiteikusi filmo kūrėjus pagirti už puikų operatoriaus darbą, puikiai perteiktą pokario buitį, to laikmečio atmosferą, įtikinamai aktoriaus Tado Gudaičio sukurtą pagrindinį herojų – partizanų vadą Vladą.

Dar būtinai – už priešpaskutinį epizodą, kuris, mano nuomone, būtų labai tikęs filmo pabaigai – koplytstulpio rūpintojėlį – filmo „Niekas nenorėjo mirti” tiesioginę citatą.

Nežinau, ar R. Banionis šiuo epizodu taikėsi į tuos žiūrovus, kurie šį Vytauto Žalakevičiaus filmo kadrą dar prisimena ir jį supras? Ar citatą naudojo, turėdamas kažkokią slaptą mintį?  Gal -„kiti laikai, kitaip kalbame apie pokarį?” Ar visiškai nieko tokio negalvojo ir net necitavo, o tiesiog „taip išėjo”?

To tikrai nežinau, bet žinau viena – ana jauna porelė atėmė norą pažerti kur kas daugiau pelnytos kritikos filmo kūrėjams.

Juk, kai pagalvoji, jei filmas sudomino kad ir du jaunus žmones, privertęs juos po seanso diskutuoti, gal nėra jau taip blogai?

Visgi norėtųsi palinkėti, kad mūsų kino kūrėjai, pasakojantys apie tą sunkų Lietuvai metą, nesusileistų iki primityvokų, tampančių lyg ir privalomomis holivudinių klišių (kai kurie ryškiai perspausti meilės epizodai) bei taip akivaizdžiai nesitaikytų prie naujųjų laikų konjunktūros reikalavimų, badyte badančių patyrusio kinomano akis.

Kitu atveju dar 1965 metais sukurtas „Niekas nenorėjo mirti” taip ir liks visų laikų geriausiu lietuvišku filmu apie pokarį…