Antradienį amžino poilsio Priekulės kapinėse atgulsiantis ištisus dešimtmečius savo gyvenimo sportui pašventęs klaipėdietis žurnalistas Algirdas Auruškevičius dukrai paliktame paskutiniame laiške rašė, kad iškeliauja pradėti futbolo trenerio karjeros ir išreiškė viltį, kad jam bus leista pradėti nuo darbo su perspektyvių kipšiukų jaunimo (U-19) rinktine.

Lietuvos futbolo federacija suspėjo į šią kelionę Algirdui įdėti III laipsnio ordiną už jo nuopelnus šalies futbolui – jį planuota įteikti 70-mečio proga birželį. Pirmadienį artimiesiems perduotas ordinas tikriausiai bus pati geriausia rekomendacija Dangiškajai futbolo federacijai, nors mūsiškė ir nespindi pasiekimais.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Taip kad, Auruške, rezervuok mums ten geriausias vietas, kai vienas po kito visi ateisim pasižiūrėti Tavo auklėtinių rungtynių.

Artimiesiems leidus, skelbiame paskutinį Algirdo laišką.

Štai ir išaušo ta valanda, kada man tenka pamiršti žemiškus dalykus ir iškeliauti į nežinomybę. Šioms permainoms esu visiškai pasiruošęs – belieka atsisveikinimui brūkštelti keletą žodžių.

Gimiau pačiu gražiausiu metų laiku – per Jonines. Visi ieškojo paparčio žiedo, o mano mamytė tuo metu sulaukė pirmagimio, kurį vėliau pakrikštijo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vardu.

Aš visuomet didžiavausi šiuo vardu. Dažnai mane vadindavo Algeliu, Algiu, Algimantu… Mėgdavau atsikirsti, jog aš esu Algirdas.

Turėjau ir pravardžių.

Kai dirbau „Vakarų eksprese“ mane Seneliu vadindavo, o aludėje prie alaus bokalo aš pats mėgdavau prisistatyti „žmogumi iš kaimo“.

Tas „kaimietis“ pokalbiuose net pačius didžiausius sporto žinovus nugalėdavo.

Pagal horoskopą esu Vėžys.

2012 metais, iškart po Joninių, sužinojau, kad mano kūne apsigyveno invazinis Vėžys.

Šią nemalonią žinią sutikau be didelės panikos. Supratau, kad nieko negaliu pakeisti ir susitaikiau su šia baisia liga.

Nežinojau, kada ji mane galutinai pakirs.

Todėl atsiraitęs rankoves ėmiausi dar nepadarytų darbų – per pusmetį parašiau enciklopedinį leidinį „Pradingęs Atlantas“.

Ši istorinė knyga yra apie sovietmečiu žaidusį Klaipėdos „Atlanto“ futbolo klubą.

Parašyti šį kūrinį man nebuvo sunku, nes savo archyvuose buvau sukaupęs daug istorinės medžiagos.

Be to, knygos rašymas man padėjo pamiršti užklupusią nelaimę.

Kai knyga išvydo dienos šviesą, jaučiau didžiulį palengvėjimą.

Visi žino, kad didžiausia mano meilė buvo Jo didenybė Futbolas.

Didžiuojuosi, kad mylėjau pačią gražiausią ir populiariausią sporto šaką mūsų planetoje.

Prieš išeidamas į kitą pasaulį aš susimąsčiau – ką aš ten veiksiu. Man labai imponuoja futbolo trenerio darbas.

Žinau, kad Rojuje žaidžia aukščiausiosios lygos futbolo klubai, Skaistykloje – pirmosios lygos komandos, o Pragare – antrojo diviziono ekipos.

Man, kaip žemėje daug nusidėjusiam žmogui ir pradedančiam treneriui, tikiuosi, bus pasiūlyta treniruoti perspektyvių kipšiukų jaunimo (U-19) rinktinę.

Manau, kad pradžiai – visai neblogai. O toliau bus matyti. Galbūt, nukeliausiu ir iki dangiškųjų komandų?

Pripažįstu, kad dviejų Vėžių dvikovą aš pralaimėjau.

Nieko nepadarysi, anas Vėžys buvo stipresnis už mane. Tačiau aš ilgai jam nepasidaviau ir pralaimėjau tik labai atkaklioje kovoje.

Ačiū žmonai, vaikams, anūkams, ekspresiečiams ir visiems mane pažinojusiems.

Ačiū visiems mane kentusiems ant šios žemės. Likite sveiki, būkite laimingi.

Sudie visiems!

Pagarbiai – „Pradingęs Auruškevičius“